Ar žinote ko
labiausiai reikia vaikams? Mažiems berniukams ir mažoms mergaitėms?
Jiems reikia
pakankamai patenkintos mamos – tokios, kuri mokėtų pasidalinti
pasitenkinimu savo gyvenimu!
Tiesiog laimingos
mamos čia neužtenka. Jeigu mama gyvena savo pasaulyje, palikusi
vaiką auklei, tai ne tas varijantas kurio trokšta dukra ar sūnus.
Ne, taip jie neišmoks patys užaugę tapti laimingais žmonėmis.
Net jeigu ir be auklės, bet mama užsidariusi kambaryje su mobiliu
telefonu ir ten visa laiminga – tai irgi neįkvėps vaikų gyventi
laimingai. Vaikas turi kažkaip patekti į mamos gyvenimo scenarijų,
kuris daro mamą laimingą. Štai kur „šuo pakastas“,
Žinoma,
galima mėginti viską paaiškinti „srautu“, „genų atmintimi“
„persipynimais“, bet čia jau panašu, kad be mistikos
neapsieime. O galima į viską pažiūrėti daug paprasčiau: tiesiog
per „tėvų – vaikų“ santykius, be politikos ir ideologijos,
apie jas gal kiek vėliau.
Pradedam.
Gyvena
sau šeima. Laukiasi pirmagimio, o gal jau ir turi vieną vaiką. Gal
jau ir du spėjo pagimdyti. Myli vienas kitą, pilni vilties ir planų
į ateitį. Bet štai ištinka katastrofa. Kaip sakoma, istorijos
smagračiai pasislinko iš vietos ir pradėjo šlifuoti žmones.
Dažniausiai į tokį malūną patenka vyrai: revoliucija, karai,
represijos…- pirmas smūgis tenka jiems.
Ir
štai jauna moteris, mama, lieka viena. Jos dalia – nuolatinis
nerimas, neatitinkantis jos jėgų darbas (ir vaikus auginti ir juos
išlaikyti), jokių džiaugsmų ir poilsio. Laidotuvės, „dešimt
metų be susirašinėjimo teisės“, arba tiesiog jokių žinių
ilgą laiką, taip, kad bet kokia viltis pradeda tirpti. Gal būt tai
ir ne apie vyrą, gal apie brolį, tėvą ar kitus artimuosius. Kokia
moters, motinos būklė? Ji priversta „laikyti save rankose“, ji
negali netgi nuoširdžiai liūdėti. Ji atsakinga už vaiką
(vaikus) ir dar daug už ką. Iš vidaus ją plėšia skausmas,
tačiau jo išreikšti negalima, verkti negalima, „išskysti“
negalima. Ir ką ji padaro? SUAKMENĖJA. Sustingsta, įsitempia kaip
styga, atjungia jausmus, gyvena sukandusi dantis ir sukaupusi visą
savo valią, sugniaužusi kumščius, viską atlieka automatiškai,
negalvodama, nejausdama. Gali būti ir blogiau: pasineria į
depresiją, vaikšto, daro, kas priklauso, tačiau pati, savo viduje
trokšta tik vieno – atsigulti ir numirti. Tai matosi jos veide:
sustingusi kaukė, rankos sunkios ir nelanksčios. Jai net fiziškai
sunku atskyti vaikui į jo šypseną tuo pačiu, ji stengiasi kuo
mažiau bendrauti su vaiku, nes tai yra jai skausminga. Kūdikis,
atsibudęs naktį, pravirksta, kviečia mamą, o ji tuo tarpu
įsikniaubusi į pagalvę rauda. Jos rauda begarsė. Kartais tai
pratrūksta pykčiu. Vaikiukas prišliaužia arba prieina, traukia
mamą už skverno, nori glamonių, supratimo, bendravimo, o ji jeigu
tik sukaupusi jėgas atsako prisiversdama, bet neretai kad suriks:
„Atstok gi pagaliau!“ , atstums taip, kad tas net į kitą
kambario galą nuskrenda. Ne, ji ne ant vaiko pyksta, bet ant savo
likimo, ant savo sulaužyto gyvenimo, ant to vyro, kuris išėjo,
paliko ją tvarkytis vieną ir daugiau jau niekada nebepadės.
Tik
štai vaikas nežino viso šito. Jam niekas nieko nepasakė,
nepapasakojo kas atsitiko, nes juk dar per mažas, o ir tikrai –
nesupras. Gal jis ir žino, bet nesupranta. Vienintelis paaiškinimas,
kuris gali jam ateiti į galvą: mama manęs nemyli, aš jai trukdau,
geriau jau manęs nebūtų. Toks suvokimas vaikui labiausiai
suprantamas.
Vaikystėje formuojasi beveik visi mūsų charakterio bruožai, mes ugdomės savo asmenybės savybes ir vėliau, įgydami patirtį, palaipsniui keičiamės. Tėvai yra pirmieji mūsų mokytojai, kurių pavyzdžiu sekame, per juos susipažįstame su pasaulyje egzistuojančiais elgesio būdais, su vertybėmis ir moraliniais principais.
Patarlė teigia, jog „Obuolys nuo obels netoli rieda“, taigi, visi esame tam tikri savo tėvų atspindžiai, „veidrodžiai“.
Mama perteikia vaikui pasitikėjimą jį supančiu pasauliu, o tėtis – santykius su pasauliu, jis motyvuoja vaiką veikti, atrasti, kurti save ir pasaulį. Harmoningai vaiko raidai vienodai svarbūs abu tėvai, esantys darnoje su savo skirtingumais.
Svarbu žinoti, kad vaikas lengviau prisiriša prie to iš tėvų, kuris geriausiai atliepia jo poreikius ir jaučia signalus.
Tėtis vaikui siejasi su stabilumu, tvarka ir drąsa, o mama – su rūpesčiu, švelnia besąlygiška meile. Abu tėvai sudaro pilnatvės, užbaigtumo jausmą.
Būti tėvu – tai būti vyro pavyzdžiu. Vaikui svarbus tėvo artumas, nes tarp jo ir tėčio, skirtingai nei tarp jo ir mamos, visuomet yra savotiškas atstumas, kuris, vėliau leidžia atsiskirti nuo tėvų ir pradėti savarankišką gyvenimą.
Nuo mūsų vaikai pradeda tolti ne paauglystėje, o gerokai anksčiau – vos pradėję šliaužti. Kai tik paleidžiame juos nuo savo rankų, jie pradeda mokytis gyventi savarankiškai.
Tėvai gali padėti vaikams atpažinti ir išreikšti emocijas(more…)
Pradėsiu nuo to, kad mes visi esame savo tėvų vaikai. Kai tik susilaukėme pirmagimio, tapome tėvais. Ir nuo to momento įstojome į savanorišką tarnybą kuri tęsiasi septynias dienas per savaitę ir dvidešimt keturias valandas per parą visus aštuonioliką arba dvidešimt vienerius metus… Gerai, jeigu tik tiek. Va čia ir visa temos esmė. Kada jau laikas nustoti „auginti“ jau užaugusius vaikus ir kaip tam ruoštis vos tik susilaukus vaiko.
Taigi, pirmaisiais gyvenimo metais, kūdikis visiškai priklausomas nuo tėvų globos ir priežiūros: maitinamas, nešiojamas, saugomas ir prižiūrimas. Tačiau vos tik mažylis atsistoja ant savo kojų – prasideda atsiskyrimo procesas. Kiekviena mama ar tėtis prisimena kaip vos metų vaikas veržiasi eiti visai ne ten kur yra vedamas už rankytės, ne ten, kur nori tėvai. Jis eina ten, kur jam įdomu, siekia tyrinėti pasaulį. Štai šioje vietoje turime būti sąmoningi. Pirmiausia, žinoma, įsijungia saugojimo instinktas – ir tai svarbu. Sąmoningumas būtų tame, kad nepersistengtume saugodami, kad leistume maksimaliai saugiai tyrinėti, eiti, pažinti, kitaip tariant – čia jau pradedame paleisti vaiką „po milimetrą ar centimetrą“, bet leisti jam pačiam už save atsakyti. Na, pavyzdžiui, pamenu save su pirmąja dukra bevaikštinėjančias palei miškelį žiemos metu. Šaligatviai nušluoti nuo snigo, bet šalia jų – pusnys. Dukrai vos pusantrų ir be jokios abejonės ji veržiasi į tas pusnis. Pirmas nesąmoningas impulsas – neleisti: juk sušlaps, tuoj pat teks eiti namo persirengti, nes sušals ir pan. Taip ir elgiausi kelis kartus kol nepastebejau ir kitas mamas taip darančias. Iš šono visai kitaip matosi. Stebėdama kaip „vaikai įrėminami“ supratau kad ir mano mažoji pilna noro tyrinėti tas pusnis. Beliko tik surasti tinkamus rūbus ir leisti jai iki pažastų įsibristi, netyčia nukristi ir veiduku pajausti tą šaltą ir šlapią purų sniegą… Ją stebėdama prisiminiau savo vaikystę ir kaip vyresnė sesė mane rogutėmis per tokias pusnis vežiodavo. Štai pirmas mažas paleidimo žingsnelis mažo žmogaus auginimo istorijoje. (more…)
Būti draugais – tai bendrauti kaip lygus su lygiu.
Draugai neturi tokios atsakomybės prieš draugus kaip tėvai už savo vaikus. Ir negali duoti tokio palaikymo, kokio vaikas ieško pas savo tėvą ar motiną.
Taip pat tarp tėvų ir vaikų visuomet išlieka atstumas, tarpas, kurio neturime ir negalime peržengti, dalykų, apie kuriuos nesikalbame su vaikais, kaip ir vaikai su mumis. Tėvai visuomet pasilieka teisę priimti sprendimus.
Tol, kol vaikas mažas, iki paauglystės, tėvai vaikui yra Dievo vietininkas žemėje. Jeigu mama ar tėvas žino ką daro – vaikui ramu. Nes pagrindinė atsakomybė už vaiko gyvenimą priklauso tėvams. (more…)
Būti draugais – tai bendrauti kaip lygus su lygiu.