Category: Santykiai su vaikais

IŠ KARTOS Į KARTĄ…

Kaip gi jinai perduodama ta trauma?

IŠ KARTOS Į KARTĄ...

Žinoma, galima mėginti viską paaiškinti „srautu“, „genų atmintimi“ „persipynimais“, bet čia jau panašu, kad be mistikos neapsieime. O galima į viską pažiūrėti daug paprasčiau: tiesiog per „tėvų – vaikų“ santykius, be politikos ir ideologijos, apie jas gal kiek vėliau.

Pradedam.

Gyvena sau šeima. Laukiasi pirmagimio, o gal jau ir turi vieną vaiką. Gal jau ir du spėjo pagimdyti. Myli vienas kitą, pilni vilties ir planų į ateitį. Bet štai ištinka katastrofa. Kaip sakoma, istorijos smagračiai pasislinko iš vietos ir pradėjo šlifuoti žmones. Dažniausiai į tokį malūną patenka vyrai: revoliucija, karai, represijos…- pirmas smūgis tenka jiems.

Ir štai jauna moteris, mama, lieka viena. Jos dalia – nuolatinis nerimas, neatitinkantis jos jėgų darbas (ir vaikus auginti ir juos išlaikyti), jokių džiaugsmų ir poilsio. Laidotuvės, „dešimt metų be susirašinėjimo teisės“, arba tiesiog jokių žinių ilgą laiką, taip, kad bet kokia viltis pradeda tirpti. Gal būt tai ir ne apie vyrą, gal apie brolį, tėvą ar kitus artimuosius. Kokia moters, motinos būklė? Ji priversta „laikyti save rankose“, ji negali netgi nuoširdžiai liūdėti. Ji atsakinga už vaiką (vaikus) ir dar daug už ką. Iš vidaus ją plėšia skausmas, tačiau jo išreikšti negalima, verkti negalima, „išskysti“ negalima. Ir ką ji padaro? SUAKMENĖJA. Sustingsta, įsitempia kaip styga, atjungia jausmus, gyvena sukandusi dantis ir sukaupusi visą savo valią, sugniaužusi kumščius, viską atlieka automatiškai, negalvodama, nejausdama. Gali būti ir blogiau: pasineria į depresiją, vaikšto, daro, kas priklauso, tačiau pati, savo viduje trokšta tik vieno – atsigulti ir numirti. Tai matosi jos veide: sustingusi kaukė, rankos sunkios ir nelanksčios. Jai net fiziškai sunku atskyti vaikui į jo šypseną tuo pačiu, ji stengiasi kuo mažiau bendrauti su vaiku, nes tai yra jai skausminga. Kūdikis, atsibudęs naktį, pravirksta, kviečia mamą, o ji tuo tarpu įsikniaubusi į pagalvę rauda. Jos rauda begarsė. Kartais tai pratrūksta pykčiu. Vaikiukas prišliaužia arba prieina, traukia mamą už skverno, nori glamonių, supratimo, bendravimo, o ji jeigu tik sukaupusi jėgas atsako prisiversdama, bet neretai kad suriks: „Atstok gi pagaliau!“ , atstums taip, kad tas net į kitą kambario galą nuskrenda. Ne, ji ne ant vaiko pyksta, bet ant savo likimo, ant savo sulaužyto gyvenimo, ant to vyro, kuris išėjo, paliko ją tvarkytis vieną ir daugiau jau niekada nebepadės.

Tik štai vaikas nežino viso šito. Jam niekas nieko nepasakė, nepapasakojo kas atsitiko, nes juk dar per mažas, o ir tikrai – nesupras. Gal jis ir žino, bet nesupranta. Vienintelis paaiškinimas, kuris gali jam ateiti į galvą: mama manęs nemyli, aš jai trukdau, geriau jau manęs nebūtų. Toks suvokimas vaikui labiausiai suprantamas.

(more…)

BŪTI TĖVAIS – IŠŠŪKIS AR MALONUMAS

BŪTI TĖVAIS - IŠŠŪKIS AR MALONUMASVaikystėje formuojasi beveik visi mūsų charakterio bruožai, mes ugdomės savo asmenybės savybes ir vėliau, įgydami patirtį, palaipsniui keičiamės. Tėvai yra pirmieji mūsų mokytojai, kurių pavyzdžiu sekame, per juos susipažįstame su pasaulyje egzistuojančiais elgesio būdais, su vertybėmis ir moraliniais principais.

Patarlė teigia, jog „Obuolys nuo obels netoli rieda“, taigi, visi esame tam tikri savo tėvų atspindžiai, „veidrodžiai“.

Mama perteikia vaikui pasitikėjimą jį supančiu pasauliu, o tėtis – santykius su pasauliu, jis motyvuoja vaiką veikti, atrasti, kurti save ir pasaulį. Harmoningai vaiko raidai vienodai svarbūs abu tėvai, esantys darnoje su savo skirtingumais.

Svarbu žinoti, kad vaikas lengviau prisiriša prie to iš tėvų, kuris geriausiai atliepia jo poreikius ir jaučia signalus.

Tėtis vaikui siejasi su stabilumu, tvarka ir drąsa, o mama – su rūpesčiu, švelnia besąlygiška meile. Abu tėvai sudaro pilnatvės, užbaigtumo jausmą.

Būti tėvu – tai būti vyro pavyzdžiu. Vaikui svarbus tėvo artumas, nes tarp jo ir tėčio, skirtingai nei tarp jo ir mamos, visuomet yra savotiškas atstumas, kuris, vėliau leidžia atsiskirti nuo tėvų ir pradėti savarankišką gyvenimą.

Nuo mūsų vaikai pradeda tolti ne paauglystėje, o gerokai anksčiau – vos pradėję šliaužti. Kai tik paleidžiame juos nuo savo rankų, jie pradeda mokytis gyventi savarankiškai.

Tėvai gali padėti vaikams atpažinti ir išreikšti emocijas (more…)

KAIP PALEISTI JAU UŽAUGUSIUS VAIKUS

KAIP PALEISTI JAU UŽAUGUSIUS VAIKUSPradėsiu nuo to, kad mes visi esame savo tėvų vaikai. Kai tik susilaukėme pirmagimio, tapome tėvais. Ir nuo to momento įstojome į savanorišką tarnybą kuri tęsiasi septynias dienas per savaitę ir dvidešimt keturias valandas per parą visus aštuonioliką arba dvidešimt vienerius metus… Gerai, jeigu tik tiek. Va čia ir visa temos esmė. Kada jau laikas nustoti „auginti“ jau užaugusius vaikus ir kaip tam ruoštis vos tik susilaukus vaiko.

Taigi, pirmaisiais gyvenimo metais, kūdikis visiškai priklausomas nuo tėvų globos ir priežiūros: maitinamas, nešiojamas, saugomas ir prižiūrimas. Tačiau vos tik mažylis atsistoja ant savo kojų – prasideda atsiskyrimo procesas. Kiekviena mama ar tėtis prisimena kaip vos metų vaikas veržiasi eiti visai ne ten kur yra vedamas už rankytės, ne ten, kur nori tėvai. Jis eina ten, kur jam įdomu, siekia tyrinėti pasaulį. Štai šioje vietoje turime būti sąmoningi. Pirmiausia, žinoma, įsijungia saugojimo instinktas – ir tai svarbu. Sąmoningumas būtų tame, kad nepersistengtume saugodami, kad leistume maksimaliai saugiai tyrinėti, eiti, pažinti, kitaip tariant – čia jau pradedame paleisti vaiką „po milimetrą ar centimetrą“, bet leisti jam pačiam už save atsakyti. Na, pavyzdžiui, pamenu save su pirmąja dukra bevaikštinėjančias palei miškelį žiemos metu. Šaligatviai nušluoti nuo snigo, bet šalia jų – pusnys. Dukrai vos pusantrų ir be jokios abejonės ji veržiasi į tas pusnis. Pirmas nesąmoningas impulsas – neleisti: juk sušlaps, tuoj pat teks eiti namo persirengti, nes sušals ir pan. Taip ir elgiausi kelis kartus kol nepastebejau ir kitas mamas taip darančias. Iš šono visai kitaip matosi. Stebėdama kaip „vaikai įrėminami“ supratau kad ir mano mažoji pilna noro tyrinėti tas pusnis. Beliko tik surasti tinkamus rūbus ir leisti jai iki pažastų įsibristi, netyčia nukristi ir veiduku pajausti tą šaltą ir šlapią purų sniegą… Ją stebėdama prisiminiau savo vaikystę ir kaip vyresnė sesė mane rogutėmis per tokias pusnis vežiodavo. Štai pirmas mažas paleidimo žingsnelis mažo žmogaus auginimo istorijoje. (more…)

TĖVAI SAVO VAIKAMS YRA TĖVAI, BET NE DRAUGAI. KODĖL?

seima atostogos.2jpg Būti draugais – tai bendrauti kaip lygus su lygiu.
Draugai neturi tokios atsakomybės prieš draugus kaip tėvai už savo vaikus. Ir negali duoti tokio palaikymo, kokio vaikas ieško pas savo tėvą ar motiną.
Taip pat tarp tėvų ir vaikų visuomet išlieka atstumas, tarpas, kurio neturime ir negalime peržengti, dalykų, apie kuriuos nesikalbame su vaikais, kaip ir vaikai su mumis. Tėvai visuomet pasilieka teisę priimti sprendimus.
Tol, kol vaikas mažas, iki paauglystės, tėvai vaikui yra Dievo vietininkas žemėje. Jeigu mama ar tėvas žino ką daro – vaikui ramu. Nes pagrindinė atsakomybė už vaiko gyvenimą priklauso tėvams. (more…)

TĖVAI IR VAIKAI. ŠEIMA KAIP SISTEMA.

       seima5  Šilti santykiai su vaikai – visų tėvų siekiamybė. Ar ateityje smagiai sėdėsime prie kūčių stalo su vaikų šeimomis, ar mielai kelsime ragelį, kai skambins sūnus ar dukra, o ar pakels ragelį, kai mes skambinsime jiems? Viskas mūsų rankose.

Norėdami suvokti, kokias klaidas darome kurdami santykius su savo vaikais, turime išmanyti pačios šeimos esmę ir struktūrą. Šeima, kaip socialinė sistema, funkcionuoja veikiama dviejų įstatymų: vystymosi ir homeostazės (reiškinys, kai sistema palaiko savo būseną pastovią). Tyrinėtojai rėmėsi kibernetika, arba bendrąja sistemų teorija ir dviem jos prielaidomis:

1) Visuma yra daugiau negu jos atskirų dalių suma.

2) Visos visumos dalys ir procesai veikia ir įtakoja viena kitą.

Iš to tampa aišku, kad žmonės, sudarantys šeimą, veikia vienas kitą ir keičiantis vienam šeimos nariui, keičiasi visa šeima kaip sistema, ji nebegali išlikti tokia pati. Tačiau čia įsijungia homeostazės įstatymas: sistema visais įmanomais būdais stengiasi išlaikyti esamą padėtį, nes permainos yra labai gąsdinantis dalykas, jos gali pabloginti esamą padėtį. Šeima, veikiama šio homeostazės įstatymo, stengiasi stabilizuoti padėtį ir nieko nekeisti.

Atsižvelgiant į vystymosi įstatymą, kiekviena šeimos sistema turi praeiti savo gyvenimo ciklą (tai tam tikrų įvykių ir stadijų kaitą). Šeimos sistema turi susikurti ir užsibaigti, taip kaip žmogus privalo gimti ir mirti.

Pagrindiniai šeimos vystymosi etapai:

Pirmoji stadija. Ji dar vadinama monados stadija, kai jaunas žmogus tampa nepriklausomas nuo savo išeitinės šeimos, tačiau iš jos perima šeimos modelį, taisykles, tikrina jas praktiškai, kai kurias priima, kai kurias atmeta ir ieško sau gyvenimo partnerio. Šis etapas dar gražiai vadinamas įsimylėjimu arba „šokoladinio zefyro“ etapu. (more…)

Close