Vaiko elgesys yra ne priežastis, bet pasekmė. Norint pakeisti vaiko elgesį vertėtų atrasti tikrąsias priežastis ir jas paveikti, tuomet ir elgesys pasikeičia savaime.
Mokymosi sunkumai.
Šie sutrikimai dažnai kyla dėl nemokėjimo mokytis ir nesugebėjimo prisitaikyti prie individualaus mokymosi stiliaus (audialinio, vizualinio ar taktilinio). Mokinys gali prarasti viltį patirti sėkmę, nusivilti savo jėgomis, konfliktuoti su mokytojais ir tėvais.
Reikėtų stiprinti vidinę mokymosi motyvaciją, pasitikėjimą savo jėgomis, įvertinti turimus resursus ir atrasti, kaip jie galėtų padėt vaikui susidaryti naujus įgūdžius, įsisavinti informaciją. Galbūt vaikui lengviau prisiminti ne vaizdinę informaciją, bet gaunamą lytėjimu. Naudinga vaikui padėti susisteminti medžiagą, ją atpasakoti, įsiminti, daryti planus. Reikėtų leisti naudotis pagalbine medžiaga.
Savikritiškas vaikas, kuris nieko nebando
Tokio vaiko poreikiai buvo patenkinti ankstyvame amžiuje, bet nuo tada, kai jis pakankamai paaugo, kad galėtų klaustytis (o tai, žinoma, įvyko, kai jis buvo labai mažas), jam teko nuolatos susidurti su menkinimais ir žeminimais žodžiu. Dažnai toks elgesys pasireiškia tada, kai mama turi antrą vaiką ir pradeda kritikuoti savo pirmagimį.
Daugelis tėvų, ypač tada, kai patys išgyvena sunkų laikotarpį, menkina savo vaikus beveik kaskart, kai su jais kalbasi, ir tai yra tarsi savaime suprantamas dalykas. Tokiose situacijose užaugę vaikai (turbūt bent jau vienas iš dešimties), paklausti, kodėl nesiima naujų užduočių, atsakys: „Aš esu kvailas“, „Aš negaliu“ arba „Aš esu žioplys“, „Man nepavyks“.
Vaistas labai aiškus: tokiems vaikams reikia nuolatos sakyti teigiamus žodžius ar pagyrimus. Geriausia tą daryti tiek už jų atliktus darbus ar elgesį, tiek už tai, kad jie tiesiog yra. Pavyzdžiui: „Tu tikrai puikiai atlikai tą darbą“, „Man patinka tavo idėjos“, taip pat: „Smagu tave šįryt matyti!“ arba tiesiog paprastai pasisveikinti: „Labas“. Tačiau nepersistenkime – kalbėkime ramiai ir santūriai, sakykime tik tai, ką jie pajėgia suprasti.
Ilgą laiką žaidimui buvo klijuojama neigiame etiketė. Buvo laikoma, kad tai tik trukdo dirbti, užsiimti naudinga veikla ir neva skirtas tik poilsiui ir atsipalaidavimui. Tokie posakiai kaip „čia tau ne vaikų žaidimas“, „gana čia žaisti, jau laikas imtis darbo“, „visa tai atrodo kaip žaidimas“ ir pan. rodo, kad žaidimas nelaikomas svarbiu procesu. Ilgai užtruko, kol žaidimas buvo pripažintas svarbiu žmogaus asmenybės vystymuisi, raidai.
Šiais laikais žaidimo spontaniškumą pakeitė ugdomieji žaidimai, tačiau manoma, kad tai atima žaidimo malonumą. Žaidimas tarsi priešpriešinamas darbui, o kaip žinia, sėkmės siekimas ir nesėkmės baimė labai stipriai paplitusi mūsų, suaugusiųjų mintyse, ir mes net nejausdami atimame iš savo vaikų tą malonumą spontaniškai žaisti, tuo pačiu slopinam jų kūrybiškumą.
Net seniausiais laikais buvo žaidžiama. Žaidimą (kamuoliai moliniai sukučiai) liudijančių liekanų buvo rasta 4-5 tūkst. m. pr. m. e. Nuo Senovės Romos žaidynių laikų iki pat šių dienų žaidimas yra daugiau nei pramoga – tai žmogaus veiklos forma, teikianti galimybę gyventi bendruomeniškai. Sporto žaidynės tarp miestų, valstybių tam tikra prasme padeda išvengti karų ir kitokių nesutarimų.
Žaidimas būtinas žmogui formuotis ir ugdyti socializacijos įgūdžius. Jis suteikia kryptį vaiko impulsams ir fantazijoms. Be to, žaidimas reikalingas kūrybiškumui žadinti.
Visais laikais mažajam žmogučiui jau nuo pirmųjų dienų rūpėjo žaisti: tirti aplinkinį pasaulį, bandyti naujus sąmoningus judesius, žaisti savo rankomis, veidu, balsu ar barškučiu, o vėliau visa tai pakartoti su kitais daiktais, kitomis aplinkybėmis. Žaidimas ne tik leidžia patirti emocijų, bet ir suteikti simbolį patirtam jausmui.
Jeigu vaikystėje vaikas žaidė nepakankamai, paauglystėje jaunuoliui kyla tam tikrų sunkumų: linkstama bėgti nuo santykių arba juos nutraukti, užuot taikiai išsiskyrus; elgiamasi agresyviai, o ne mėginama išsiaiškinti skirtingus požiūrius, nes trūksta žaismingumo tiek vertinant save, tiek kitus. Gali būti sunku suvaldyti savo mintis ir fantazijas. Kartais gali pritrūkti žaismingumo ko nors mokantis; užslopinami intelektiniai ir socialiniai gebėjimai; stinga kūrybiškumo ir išradingumo. Stokojant žaidimo patirties vėliau sunkiau atsiskleisti darbe, užmegzti santykius su kitais, netenkama subtilaus malonumo, kurį paprastai jaučiame žaisdami žodžiais, juokaudami.
Turėdami žaidėjo įgūdžių, užaugę galės panaudoti kūryboje visa tai, ką patyrė ir dar mokės tuo pasidalinti.
Tobulame pasaulyje nebūtų reikalo atsiprašinėti. Tačiau pasaulis nėra tobulas, todėl tai neišvengiama. Antropologija, kuri tyrinėja žmonijos kultūras, teigia, kad visiems žmonėms būdingas moralumo pojūtis: jie jaučia, kas yra teisinga, o kas ne. Žmonės yra nepajudinamai moralūs. Psichologijoje tokiu atveju vartojama sąžinės sąvoka. Teologai tai pavadintų „neišvengiamumo pojūčiu“, arba „dieviškuoju antspaudu.”
Tiesa ta, kad matas, pagal kurį sąžinė ką nors pasmerkia arba palaiko, yra sąlygojamas kultūros.
Nors to, kas yra teisinga, etalonas įvairiose kultūrose ar net pačios kultūros viduje gali įvairuoti, visi žmonės turi vidinį pojūtį, kas teisinga ir kas ne.
Kai žmogaus teisingumo pojūčio ribos pažeidžiamos, jį apima pyktis. Jis arba ji jaučiasi nuskriausti ir pasipiktinę asmens, kuris sugriovė jų pasitikėjimą, atžvilgiu. Skriauda taps barjeru tarp dviejų žmonių, ir jų santykiai pašlis. Net ir labai norėdami jie jau nebegalės gyventi taip, tarsi nieko bloga nebūtų nutikę. Kad ir kokia būtų skriauda, nukentėjusysis tikisi teisingumo. Šios žmogiškosios realijos ir yra visų juridinių sistemų pagrindas.
Jei teisingumas ir suteiks tam tikrą pasitenkinimo pojūtį įskaudintam žmogui, tai toli gražu nereiškia, kad taip paprastai bus atgaivinti santykiai.
Mes trokštame susitaikymo, kai dėl skriaudos pašlyja santykiai. Troškimas susitaikyti dažniausiai kur kas galingesnis už teisingumo troškimą. Kuo artimesni santykiai, tuo gilesnis troškimas susitaikyti. Kai vyras neteisingai pasielgia su žmona, ji įskaudinta pyksta, ją drasko teisingumo troškimas ir noras atleisti. Viena vertus, ji nori, kad jis išpirktų savo kaltę, kita vertus, ji trokšta susitaikyti. Susitaikymas įmanomas tik jam nuoširdžiai atsiprašius. Nesulaukus atsiprašymo, žmonos moralė skatina ją reikalauti teisingumo. Tuomet, kai mums ima atrodyti, kad teisingumo nesulauksime, perimame viską į savo rankas ir siekiame atkeršyti mus nuskriaudusiems. Pykstame vis labiau, ir tai gali prasiveržti smurtu arba tiesiog santykių nutraukimu.
Nuoširdus atleidimas ir susitaikymas – tai dviejų žmonių susitarimas, įmanomas dėl atsiprašymo.
Krikščionims įsakyta atleisti kitiems taip, kaip Dievas atleidžia mums. O kaip Dievas mums atleidžia? Šventajame Rašte teigiama, kad išpažinus savo nuodėmes Dievas mums jas atleis. Tačiau nei Senajame, nei Naujajame Testamente nė žodeliu neužsimenama apie tai, kad Dievas atleidžia tiems, kurie savo nuodėmių neišpažįsta ir neatgailauja dėl jų.
Atleidimas be atsiprašymo dažnai skatinamas atleidžiančiojo, o ne skriaudėjo, labui. Toks atleidimas neveda prie susitaikymo. Kai neatsiprašoma, krikščionis skatinamas palikti tą žmogų Dievo rūstybei ir susivaldyti, paliekant savo pyktį Dievo valiai.
Atsiprašydami prisiimame atsakomybę už savo elgesį ir stengiamės atlyginti žalą žmogui, kurį nuskriaudėme. Nuoširdus atsiprašymas atveria galimybę atleisti ir susitaikyti. Tuomet galime toliau kurti ir plėtoti santykius. Be atsiprašymo skriauda tampa kliūtimi, o santykių kokybė prastėja. Geriems santykiams visada būdingas pasiruošimas atsiprašyti, atleisti ir susitaikyti.
Nuoširdus atsiprašymas taip pat numalšina sąžinės graužatį.
Vaikystėje vieni išmoko atsiprašymo meno, kiti – ne. Sveikose šeimose tėvai išmoko vaikus atsiprašyti. Tačiau daugybė vaikų auga nedarniose šeimose, kur skaudinimas, pyktis, pagieža – tai gyvenimo būdas, ir niekas niekada neatsiprašo.
Gera žinia – atsiprašymo meno galima išmokti. Tyrimų metu paaiškėjo, kad egzistuoja penki pagrindiniai atsiprašymo aspektai. Mes juos vadiname penkiomis atsiprašymo kalbomis. Svarbi yra kiekviena jų. Tačiau konkrečiam asmeniui viena ar dvi gali būti suprantamesnės nei kitos. Gerų santykių pagrindas – išmokti kito žmogaus atsiprašymo kalbos ir norėti ja kalbėti. Kai kalbate jo pagrindine kalba, jam kur kas lengviau nuoširdžiai jums atleisti. Kai jo kalba kalbėti jums nepavyksta, atleisti kur kas sunkiau, nes jam neaišku, ar jūs išties nuoširdžiai atsiprašote.
Suprantant ir vartojant penkias atsiprašymo kalbas gerokai sustiprės jūsų santykiai.
Kai mylite, nuolat kartojate atsiprašymo žodžius. Tikrą meilę rodo nuskriaudusiojo atsiprašymas ir nuskriaustojo atleidimas. Tai – kelias meilės kupinų santykių atkūrimo link. Viskas prasideda nuo mokymosi kalbėti tinkama atsiprašymo kalba, jeigu ką nors įskaudinote.
Kurdami šeimą ir planuodami susilaukti vaikų, mes tikimės, kad mūsų santykiai truks galima sakyti amžinai, tokios mūsų viltys – mes neplanuojame skirtis. Deja, bet skyrybų šeimose skaičius, kaip liudija statistika, jei ne auga, tai bent jau išlieka stabiliai aukštas: kasmet Lietuvoje išsituokia apie 10-12 tūkstančių porų (palyginimui, susituokia apie 20 tūkstančių porų). Tiesa, tikslesnės statistikos apie ne santuokoje gyvenančias poras nėra, o tokių porų pastaraisiais metais daugėja.
Kai miršta vienas iš tėvų, egzistuoja gedėjimo ritualai, palengvinantys skausmą, liūdesys padeda atsisveikinti, vaiką ar vaikus palaiko artimieji ir šeimos draugai, o štai po skyrybų, kurios savo streso lygiu labai artimos netekčiai, dažnai vaikai paliekami patys grumtis su juos užklupusiomis emocijomis: baime, nerimu, nesaugumu, nes prarandamas vientisas šeimos modelis, o kartu su tuo ir pastovumas, saugumas, dalis giminaičių, draugų, šeimos tradicijų.
Vaikams tenka išgirsti tiesą, kad tėvai laisva valia priėmė sprendimą nebebūti kartu, tuo sukeldami jiems tokį skausmą ir bejėgiškumo, nesaugumo jausmus. Vaikams tėvų skyrybos yra tikrai labai stiprus, sukrečiantis ir skausmingas išgyvenimas.
Tėvai, jaučiantys didelę kaltę dėl skyrybų (ypač tas iš tėvų, kuris save laiko iniciatoriumi), gali sunkiau pastebėti (nesąmoningai) vaikų skausmą ir liūdesį, ignoruoti vaikų siunčiamus ženklus apie tokius jausmus, tuo tarsi saugodami save nuo dar didesnės kaltės. Vaikai gali būti tarsi nustumti į „antrą planą“, jeigu tėvai ypatingai stipriai kovoja tarpusavyje ir tuo pačiu labai kenčia dėl savo santykių nesėkmės. Tačiau tai tik skatina vaikus slėpti savo jausmus, neigti juos ir galimai „pervesti“ į kūno kalbą – ligas, elgesio sutrikimus. Vaikai patiria baimę, nerimą, stiprius praradimo ir paliktumo jausmus, kaltę, vienišumą, gali prarasti pasaulio stabilumo jausmą. Vaikai gali pasitraukti iš socialinio gyvenimo, užsisklęsti savyje, pasinerti į savo vidinį pasaulį. Tam neretai pasitarnauja ekranai – kompiuteris, televizorius. Gali apleisti savo pareigas, konfliktuoti su jį auginančia mama (ar tėčiu) blaškytis tarp abiejų tėvų. Gali pradėti jais manipuliuoti, taip stengdamiesi bent kiek pasijausti valdantys situaciją ir išreikšti savo pyktį kerštaudami tėvams.
Beveik visi vaikai prisiima sau ir jaučia kaltę dėl tėvų skyrybų. Nors kaltė už tėvų skyrybas ir yra nepelnyta, tačiau jie prisiima sau šią atsakomybę. Ypač mažesni. Nukenčia vaikų savivertė – kadangi aplinka formuoja „idealios šeimos“ modelį, o skyrybų atveju šeima nebeatitinka to modelio, vaikai jaučiasi nepilnaverčiai. Tai trukdo bendravimui su bendraamžiais, skatina atsiskirti, sukelia pasimetimo, liūdesio, bejėgiškumo ir iniciatyvos praradimo jausmus. Susidaro užburtas ratas, kuriame atsiskyręs vaikas nebeturi kur pasidalinti jį užplūdusiomis emocijomis ir tai „sprogdina“ jį iš vidaus.
Nuo to, kaip per skyrybas ir po jų elgsis abu tėvai su vaiku ir tarpusavyje, labai priklausys tolimesnis vaiko gyvenimas, jo raida ir net ateities gerovė.
Prasideda lytinis brendimas, keičiasi kūnas, mąstymas, todėl emocine prasme šis laikotarpis vaikui – didelis iššūkis. Tai etapas, kai jis jau nėra visai vaikas, bet dar ir ne suaugęs. Pagrindiniai uždaviniai šiuo laikotarpiu – atsiskirti nuo tėvų bei susivokti savyje: kas jis kaip atskiras individas, o ne kaip tėvų dalis. Taigi vaikui reikia išmokti labai daug dalykų: planuoti, nuspėti, numatyti, kontroliuoti savo impulsus. Deja, viso to jis dar tik mokosi, nors vertinant pagal išvaizdą jau yra didelis žmogus, ir suaugusieji iš jo dažniausiai tikisi, kad jis visa tai mokės. Tačiau svarbu suprasti, kad paauglys vis dar viena koja vaikystėje ir, nors kita bando būti „suaugystėje“, nuolat šokinėja nuo vienos kojos ant kitos. O ir mes patys į jį žiūrime irgi ne visada vienodai – tai kaip į suaugusį, tai kaip į vaiką.
Dar nemoka konfliktuoti
Tėvams ir pedagogams reikia rasti naują santykį. Iki šiol vaikas darė įvairius dalykus, nes taip liepdavo tėvai. O dabar reikia daugiau tartis, derėtis, argumentuoti, kodėl reikia daryti vieną ar kitą dalyką, išgirsti, ką vienu ar kitu klausimu mano pats paauglys, ir pagal tai koreguoti situaciją. Nors paauglys priešinasi kaip suaugęs, pagal galimybes ir įgūdžius, kaip išeiti iš konflikto, kaip derėtis, kaip atsiprašyti, jis toks nėra. Todėl suaugusiesiems labai svarbu suprasti, kad būtent jie turi parodyti paaugliui būdus, kaip spręsti konfliktinę situaciją, užuot patys, būdami įsižeidę, laukę, kad jis pirmas atsiprašytų.
We use cookies to optimize our website and our service.
Functional
Always active
The technical storage or access is strictly necessary for the legitimate purpose of enabling the use of a specific service explicitly requested by the subscriber or user, or for the sole purpose of carrying out the transmission of a communication over an electronic communications network.
Preferences
The technical storage or access is necessary for the legitimate purpose of storing preferences that are not requested by the subscriber or user.
Statistics
The technical storage or access that is used exclusively for statistical purposes.The technical storage or access that is used exclusively for anonymous statistical purposes. Without a subpoena, voluntary compliance on the part of your Internet Service Provider, or additional records from a third party, information stored or retrieved for this purpose alone cannot usually be used to identify you.
Marketing
The technical storage or access is required to create user profiles to send advertising, or to track the user on a website or across several websites for similar marketing purposes.
