Kaip gi jinai perduodama ta trauma?

Žinoma, galima mėginti viską paaiškinti „srautu“, „genų atmintimi“ „persipynimais“, bet čia jau panašu, kad be mistikos neapsieime. O galima į viską pažiūrėti daug paprasčiau: tiesiog per „tėvų – vaikų“ santykius, be politikos ir ideologijos, apie jas gal kiek vėliau.

Pradedam.

Gyvena sau šeima. Laukiasi pirmagimio, o gal jau ir turi vieną vaiką. Gal jau ir du spėjo pagimdyti. Myli vienas kitą, pilni vilties ir planų į ateitį. Bet štai ištinka katastrofa. Kaip sakoma, istorijos smagračiai pasislinko iš vietos ir pradėjo šlifuoti žmones. Dažniausiai į tokį malūną patenka vyrai: revoliucija, karai, represijos…- pirmas smūgis tenka jiems.

Ir štai jauna moteris, mama, lieka viena. Jos dalia – nuolatinis nerimas, neatitinkantis jos jėgų darbas (ir vaikus auginti ir juos išlaikyti), jokių džiaugsmų ir poilsio. Laidotuvės, „dešimt metų be susirašinėjimo teisės“, arba tiesiog jokių žinių ilgą laiką, taip, kad bet kokia viltis pradeda tirpti. Gal būt tai ir ne apie vyrą, gal apie brolį, tėvą ar kitus artimuosius. Kokia moters, motinos būklė? Ji priversta „laikyti save rankose“, ji negali netgi nuoširdžiai liūdėti. Ji atsakinga už vaiką (vaikus) ir dar daug už ką. Iš vidaus ją plėšia skausmas, tačiau jo išreikšti negalima, verkti negalima, „išskysti“ negalima. Ir ką ji padaro? SUAKMENĖJA. Sustingsta, įsitempia kaip styga, atjungia jausmus, gyvena sukandusi dantis ir sukaupusi visą savo valią, sugniaužusi kumščius, viską atlieka automatiškai, negalvodama, nejausdama. Gali būti ir blogiau: pasineria į depresiją, vaikšto, daro, kas priklauso, tačiau pati, savo viduje trokšta tik vieno – atsigulti ir numirti. Tai matosi jos veide: sustingusi kaukė, rankos sunkios ir nelanksčios. Jai net fiziškai sunku atskyti vaikui į jo šypseną tuo pačiu, ji stengiasi kuo mažiau bendrauti su vaiku, nes tai yra jai skausminga. Kūdikis, atsibudęs naktį, pravirksta, kviečia mamą, o ji tuo tarpu įsikniaubusi į pagalvę rauda. Jos rauda begarsė. Kartais tai pratrūksta pykčiu. Vaikiukas prišliaužia arba prieina, traukia mamą už skverno, nori glamonių, supratimo, bendravimo, o ji jeigu tik sukaupusi jėgas atsako prisiversdama, bet neretai kad suriks: „Atstok gi pagaliau!“ , atstums taip, kad tas net į kitą kambario galą nuskrenda. Ne, ji ne ant vaiko pyksta, bet ant savo likimo, ant savo sulaužyto gyvenimo, ant to vyro, kuris išėjo, paliko ją tvarkytis vieną ir daugiau jau niekada nebepadės.

Tik štai vaikas nežino viso šito. Jam niekas nieko nepasakė, nepapasakojo kas atsitiko, nes juk dar per mažas, o ir tikrai – nesupras. Gal jis ir žino, bet nesupranta. Vienintelis paaiškinimas, kuris gali jam ateiti į galvą: mama manęs nemyli, aš jai trukdau, geriau jau manęs nebūtų. Toks suvokimas vaikui labiausiai suprantamas.