Visi be išimties norime gyventi geriau. Netgi tie, kurie regis turime viską, vis tiek turime kryptį, kuria judame pirmyn. Nes ten – vystymąsis, augimas, be kurio gyvenimas Žemėje taptų beprasmiu.

Kančios ir malonumo evoliucija

Viskas atrodytų labai paprasta: susirask tuos, kurie gyvena geriau, mokykis iš jų, sek jų pavyzdžiu ir vystymąsis garantuotas.

Tačiau vietoj šio labai aiškaus plano mes daug dažniau imame pavydėti, susierzinti, o ne mokomės. Gerai, kad ne visi. Yra dalis žmonių, kurie lėtai, bet užtikrintai kyla asmeninės evoliucijos laiptais aukštyn ir ši žemiau išdėstyta teorija būtent jiems.

Pradinis ecvoliucijos laiptelis yra aprašytas psichiatro S. Karpmano ( Stephen Karpman) – tai jo žymusis DRAMOS trikampis:

AUKA- PERSEKIOTOJAS (KONTROLIERIUS) – GELBĖTOJAS

Tai ne visai pirmas laiptelis, bet galima sakyti kad dar žemiau: minus pirmas. Tai reiškia, kad neigiamoje skalėje, kaip kad termometro stulpelyje – žemiau nulio. O vystymasis vyksta tik aukščiau nulio.

AUKA

Žmogus, kuris nesąmoningai pasirinko šį vaidmenį pagrindiniu, jaučiasi nieko nemokantis ir mažai ką sugebantis. Ieško to, kas juo pasirūpintų, paguostų, išgelbėtų ar priimtų už jį sprendimą (Gelbėtojas arba Persekiotojas).

Save suvokia nuolat kenčiančiu, nepriimtu ir neteisingai nuskriaustu, nors pats stengiasi dėl kitų, pamiršdamas save, nuolat yra pasiruošęs pasiaukoti dėl kitų, tikėdamasis, kad kada nors kitas tai supras ir įvertins, ar pasiaukos dėl jo.

• Savimi nesirūpina, negina savęs, nebrėžia savo ribų.
• Niekad nebūna išgelbėtas, kad ir kiek Gelbėtojas besistengtų
• Dažnai į gautus patarimus atsako:“ Taip, bet..“

Pagrindinis Aukos šūkis: „Gyvenimas neprognozuojamas ir piktas. Tai kančia, su kuria aš negaliu susitvarkyti“. Aukos emocijos – baimė, nuoskaudos, kaltė, gėda, pavydas. Kūne nuolatinė įtampa, kuri su laiku pereina į somatinius susirgimus. Auka periodiškai įkrenta į depresinę būklę, kai atsisako dalyvauti savo pačios gyvenimo įvykiuose, kurie suteikia įspūdžių (o jegu kas nors blogo nutiks?) ir gali priversti kažką pakeisti asmenybėje, įnešti kažką naujo. Auka tam nėra pasiruošusi, jos pasaulis inertiškas ir žiaurus, ji nesutinka pajudėti nei vieno centimetro į šalį.

Aukoje vyrauja asmenybės rigidiškumas, nors išoriškai ji gali blaškytis tarsi voverė rate, būti nuolat užimta ir pavargusi.

Bet Siela į šį pasaulį atvyko vystytis, taigi, sustingimas – ne jos pasirinkimas. Siela kenčia ir todėl tame Aukos nepaslankume, jos depresijoje, nėra poilsio. Siela iš vidaus reikalauja judėjimo, o Auka neleidžia tam vykti. Ir tuomet ši vidinė kova išsekina žmogų, jis netenka jėgų. „Kaip aš nuo visko pavargau“ – neretai girdime sakant Auką.

PERSEKIOTOJAS (kontrolierius)

Žmogus, nesąmoningai pasirinkęs šį vaidmenį, dažnai jaučiasi kaltu, degančiu iš gėdos, bet labai stipriu ir teisiu. Jis, norėdamas atsikratyti kaltės ir bejėgiškumo jausmo, kaltina kitus bei siekia nubausti tuos, kurie, jo nuomone, to nusipelnė.

• Dažnai būna iliuzijoje, kad pilnai gali kontroliuoti situaciją (taip nesėkmingai bando kontroliuoti save). Džiaugiasi valdžios jausmu, jaučia savo reikalavimų ir poelgių teisėtumą ir būtinumą.
• Nepakenčia nepaklusnumo.
• Randa trūkumus, klaidas, kritikuoja, spaudžia, kažko reikalauja ir visad žino „ kaip reikia..“
• Nuolat nerimauja, bet tai slepia, todėl siekia kontroliuoti kitą, kad sumažintų savo nerimą bei sukurtų nuspėjamumo ir pastovumo iliuziją.
• Jam baisu pripažinti savo baimes, pats jaučiasi pavojingo pasaulio auka.
• Puolimas – tai pagrindinis jo būdas tvarkytis su kaltės, bejėgiškumo, nusivylimo jausmais ir skausmu.

Jis nuolatiniame susierziniame, pyktyje ir kartu baimėje. Jis gyvena praeitimi (vis prisimena buvusias bėdas) ir ateitimi (prisigalvoja naujų), nuolat mėgindamas apsidrausti. Pasaulis jam – tai kančių kleidoskopas, kaip ir aukai. Jo pagrindinis šūkis: „Kad tik ko nors nenutiktų“. Pyktis ir baimė kyla kai priartėjama prie kažkokių ribų, o juk pasaulis nenustoja provokuoti. Kadangi ši asmenybė paniškai bijo pasikeitimų, bet kokių, manydama kad jokie pasikeitimai negali būti į gerą.

Kontrolieriaus kūnas nuolat įsitempęs, jis tarsi nešiotų ant savęs Everestą – už save ir už artimuosius. Nuolat stipriai pavargsta nuo to, kaltina dėl savo pervargimo visus tuos, kuriuos kontroliuoja. Ir dar jis labai piktinasi ir įsiskaudina dėl to, kad jo nevertina.

Kontrolierius persekioja auką, nurodinėja jai ką daryti ir žinoma tik dėl to, kad jai (aukai) būtų geriau, dėl jos gerovės. Auka nevertina pagalbos ir rūpesčio, ir tai tampa nuolatiniu konfliktų šaltiniu, kaip išorinių, taip ir vidinių.

Štai viena situacija:

Kontrolierius (persekiotojas) generuoja idėjas, ko nors išsigąsdamas ima aktyviai motyvuoti auką veikti, duoda jai nurodymus. Auka juos nuoširdžiai vykdo, pervargsta, kenčia, skundžiasi gelbėtojui, kuris ją guodžia. Kontrolierius dejuoja: „Kaip aš pavargau rūpintis visais jumis“…

GELBĖTOJAS

Toks žmogus kovoja su pykčiu ir neteisybe.

• Įpratęs ignoruoti savo poreikius ir prisiimti atsakomybę už nuskriaustųjų, pažemintųjų likimus.
• Gelbėdamas kitą, jaučiasi reikalingu ir pakylėtu. Tai suteikia jam galimybę gauti pripažinimą, pajusti savo vertingumą, pasitenkinimą ir pasitikėjimą savimi.
• Toks žmogus jaučiasi vertingas tik tuomet, kai padeda kitiems. Jis paslaptingai tikisi, kad ir jį kažkada kas nors išgelbės. Veikia su viltimi į bendradarbiavimą, nori, kad kiti patenkintų jo poreikius.
• Stengiasi tapti nepakeičiamu, kad išvengti vienišumo.
• Dažnai jaučiasi išduotu, išnaudotu, kitus vadina nedėkingais. Šis jausmas skatina pasijusti Auka arba Persekiotoju.

Gelbėtojas siekia gelbėti auką, užjaučia kontrolierių. Kontrolierius gelbėtojui irgi auka. Auka nori būti pripažinta ir suprasta.

Gelbėtojo jausmai – nuoskauda dėl jo neįvertinimo, gailestis, kaltė dėl to, kad nesugebėjo išgelbėti. Pyktis ant Kontrolieriaus.

Gelbėtojas gaili Aukos, nes ji silpna, maža ir pati nesusitvarko. Kontrolierius taip pat vargšelis, nes visus ant savo nugaros tempia… Reikia ir jam padėti, nes kas gi jeigu ne jis, Gelbėtojas, padės? Eilinė gelbėjimo operacija baigiasi Gelbėtojo ego augimu: „Be manęs jūs visi žutumėte“. Jis išdidžiai ir iš aukšto žiūri į Auką, Kontrolierių ir visą pasaulį. Tai jo triumfo momentas – viena iš nedaugelio pozityvių emocijų, kurios egzistuoja šiame trikampyje. Bet Gelbėtojo mintyse: „Kaip man jūsų gaila“.

Energijos tekėjimas sutrikęs: Kontrolierius – Auka. Gelbėtojas – Auka. O Auka nieko neduoda, nes nieko neturi. Nesusidaro energijos ratas ir sistema ją praranda.

Gelbėtojas nesupranta, kad netgi iš pirmo žvilgsnio atrodantys tragiški pasikeitimai veda prie vystymosi. Juos reikia priimti, o ne priešintis.

Šiame Dramos trikampyje nėra jokio atsipalaidavimo, nes juk gyvenimas toks pavojingas. Visą laiką kažkas vyksta, kažkas kas išmuša žemę iš po kojų. Šiame etape žmonės anksti pradeda sirgti, ieškoti išorinių gebėtojų (gydytojų asmenyje). Juos kritikuoja ir peikia savo vidiniu Kontrolieriumi „Blogai gydo. Sveikatos apsaugos sistema niekam tikusi“. O savo vidine Auka nuolat skundžiasi kaip viskas yra blogai.

Santykiuose su artimaisiais, šeimoje, tokie žmonės dažniausiai gana griežtai ir tvirtai užima vieną iš pozicijų. Pavyzdžiui, vyras-Auka – todėl, kad mažai uždirba, o kad kaip nors užslopinti kaltės jausmus, geria. Žmona-Kontrolierius/Persekiotojas – visą laiką jam nurodinėja ir sako koks vyras neteisus. O kai vyras prisigeria ir jam blogai žmona persimeta į Gelbėtojo vaidmenį ir gydo jį nuo alkoholizmo arba bent jau rytais nuo pagirių.

Vyras taip pat vaikšto tuo trikampiu. Pagrinde jis Auka, bet kai prisigeria gali pradėti namiškius gainioti kaip Persekiotojas, o vėliau jau gelbėti, išpirkinėdamas kaltes dovanomis ir saldumynais.

Kitas pavyzdys, tai moteris-motina, kuri visą laiką buvo Kontrolierius arba Gelbėtojas, persimeta į Auką ir pradeda sirgti. Kontrolieriaus juk niekas nemyli, o štai dabar, greičiausiai į gyvenimo antrą pusę, kai jau nebelikę jėgų priešintis ligoms, gal būt dar ir meilės pavyks gauti, sukeliant artimųjų gailestį.

Vaikas, kuris, kontroliuojamas motinos, buvo Auka, transformuojasi į Gelbėtoją – rūpinasi sergančia motina ir pagaliau jaučiasi geras, svarbus.

Karpmano trikampis – tai erdvė manipuliacijoms.

Kai esame jame, mes negalime nei sau, nei kitiems sąžiningai prisipažinti ko gi mums iš tiesų reikia. Kodėl? Ogi todėl, kad mes esam „išmokyti“ gyventi dėl kitų ir šventai tikime kad tie „kiti“ mums atsilygins tuo pačiu. O gyventi kitaip, t. y. siekti savo asmeninės laimės pačiam, be kitų pagalbos, neleidžia „tikėjimas“. Tikėjimas tėvais, mokytojais – juk negali būti jie visi kartu neteisūs? Gali….

Tėvai ir Mokytojai vaikystėje – tikri Kontrolieriai ir Persekiotojai. Kaip pasekemė – manipuliatoriai, nes vienas be kito negali. Jie patys sukasi šiame kančios trikampyje. Vaikus jie moko būti patogiu, bet ne laisvu. Laisvas vaikas tėvo-manipuliatoriaus akimis tikra katorga. Jis visą laiką braunasi į tėvų gyvenimą su tikslu viską ten sugadinti. Taip jiems atrodo, nes ir valgyti, ir sysioti, ir pasivaikščioti, ir bendrauti jis nori visuomet netinkamu tam laiku. Todėl tėvams Kontrolieriams geras vaikas – tai tas vaikas, kuris sėdi kampe ir nesimaišo po kojomis, neužduoda klausimų, valgo tai, ką gauna, gerai mokosi, na, vienu žodžiu, nesudaro problemų. Kaip jums atrodo kada įvyksta pirmasis slopinimas? Ogi tuo įsimintinu momentu, kai vaikas pasako: „aš pats“ , o mama arba tėtis neleidžia jam savęs išreikšti. Pavyzdžiui pačiam pavalgyti. Todėl, kad jis apsidrabstys maistu, išsiteps rūbus o valyti teks kam? Tėvams. Mamai-Kontrolierei. Jinai tikrai nenori valyti ir tapti Auka, kuris viską viena tvarko, todėl jai geriau kontroliuoti. Kai vaikui paaugus nebepavyksta kontroliuoti jėga, manipuliacijos tęsiamos kitaip: „nedaryk to, nes mamai skaudės širdį“. Vaikas gaili mamos ir vietoj to, kad save realizuotų savo noruose, tampa Gelbėtoju mamai.

Tai, žinoma, atrodo geriau nei Aukos pozicija, vaikas pradeda jausti savo jėgą ir galią: „Oho koks aš galingas, aš galiu padaryti kad mamai skaudėtų širdį arba jos neskaudėtų… Aš labai kietas“. Ir kadangi mamą jis myli, tai netgi prieštaraudamas savo širdžiai renkasi būti geru ir neliūdinti mamos. Eina laikas, jis auga, o mama pradeda reikšti pretenzijas: „Kodėl tu toks nesavarankiškas?“ O kada gi jis galėjo tapti savarankišku jeigu visos iniciatyvos būdavo nukarpomos dar tik joms užgimus, prie šaknų, kaip sakoma.

Žinoma, tėvas Kontrolierius-persekiotojas to nesuvokia, jis tvirtai įsitikinęs, kad viską daro vaikų labui: mėgina apsaugoti, pagalvėlę pakiša kad tik brangi atžala nesusižeistų šiame pavojingame pasaulyje ir neužsidirbtų guzų. Nepagalvoja, kad būtent realios patirties kitaip neįgaus.

Visos paaugliškos revoliucijos – tai mėginimas išeiti iš Aukos pozicijos. Net jeigu tai būtų „žiaurus ir kruvinas“ pasipriešinimas su išejimu iš namų, santykių nutraukimu, tai vistiek labiau į vystymosi pusę, o ne į degradaciją.

Pirmojo t. y. Dramos trikampio ribose apie sąžiningumą, nuoširdumą galima tik pasvajoti, nes ten žmonės mirtinai bijo parodyti savo tikruosius poreikius ar esamus jausmus. Apie atsakomybę už savo gyvenimą čia dar nei kalbos nėra. Dėl visų nelaimių ir negiamų emocijų visuomet kaltas kažkas iš išorės. Užduotis – surasti tą kaltąjį ir sugėdinti. Tada atsikratoma kaltės ir vėl galima laikyti save geru.

Svarbu suprasti, kad pagrindinė šių pozicijų užduotis – tai savęs patvirtinimas „užsitarnaujant“ meilę:

Auka – „aš dėl jūsų“, Gelbėtojas – „aš dėl jūsų“, Kontrolierius – „aš dėl jūsų“ ir niekas sąžiningai neprisipažįsta, kad „dėl savęs“.

Visi jie užsitarnauja meilę vienas iš kito realizuodamiesi kituose.

Buvimas šiame trikampyje kiekvienam iš žaidėjų duoda nemažai antrinės naudos: sudaro sutelktumo, artumo, bendrumo iliuziją, kiekvienas pasiima savo stiprių emocijų maišą, teisę nespręsti savo problemų, o apkaltinti kitą, jaučiasi reikalingas, nepakeičiamas, svarbus.

Aukai labai reikalingi Gelbėtojas (pasidalina savo resursais, įvertina aukos vaidmenį kaip žygį) ir Persekiotojas (suteikia aukos gyvenimui prasmės).

Gelbėtojui reikalinga Auka, kad jis pajustų savo vertę ir svarbą.

Persekiotojui – kad išprojektuotų savo bejėgiškumą, nusimestų įtampą ir rastų kaltininką.

Situacijos beviltiškumas tame, kad meilės niekas negali užsitarnauti, nes kiekvienas susikoncentravęs į save ir nemato kitų. O jumoras tame, kad visa tai vyksta ne tik išoriniame pasaulyje, bet ir vidiniame. Kiekvienas sau esame ir Kontrolierius, ir Auka, ir Gelbėtojas. O išorėje tai tiesiog atsipindžio būdu persikelia į kitus.

Kad ištrūkti iš to užburto rato – minusinio trikampio, kuriame ypatingai mažai energijos, svarbu yra išgirsti savo tikruosius norus. Kokie jie?

Auka nori išsilaisvinti ir daryti tai ko norisi jai, o ne tai, ką jai sako Kontrolierius.

Kontrolierius norėtų atsipalaiduoti ir paleisti viską savieigai, pagaliau pailsėti.

Gelbėtojas svajoja, kad visi kažkaip patys susitvarkytų ir nereikėtų jam nieko gelbėti, o jis galėtų atsipalaiduoti ir pagalvoti apie save.

Visa tai, žiūrint iš visuomenės moralės pusės – egoizmas. Tačiau iš konkretaus individo pozicijos – tai tiesus kelias į asmeninę laimę. Todėl kad laimė ten, kur realizuojami mūsų asmeniniai poreikiai.

Gali pasirodyti, kad jeigu šios trys būsenos vietoj kovos išorėje, imtų daugiau bendrauti tarpusavyje mūsų viduje, tai būtų labiau konstruktyvus būdas. Tačiau…

Jeigu vidinis Kontrolierius nustoja kaltinti kitus išorėje, bet ima pulti vidinę Auką („aš pats dėl visko kaltas, aš niekda negaliu priimti teisingo sprendimo ir esu beviltiškas bailys, netikėlis ir silpnavalis“) Auka gali per silpnai priešintis ir įkristi į depresiją, nes iš tiesų supranta, kad taip ir yra.

Tuomet pakelia galvą Gelbėtojas ir sako kažką panašaus į :„Kiti dar blogesni, o aš štai jau nuo pirmadienio naują gyvenimą pradėsiu – sportuosiu, tvarkysiuos, nevėluosiu ir būsiu madagus su artimaisiais. Man viskas susitvarkys“. Naujas gyvenimas trunka keletą dienų ar savaičių, bet energijos trūksta visų gerų idėjų ir sprendimų realizavimui ir neužilgo viskas grįžta į pradinę padėtį, t. y. atsistojama ant tų pačių bėgių. Prasideda naujas „užburto rato“ (trikampio) ciklas: Kontrolierius persekioja Auką – „vėl tu, kaip visada, bevalis, neatsakingas, niekam tikęs..“ ir taip toliau. Tai tas pats vidinis dialogas, kurio atsikratyti moko visos meditacinės ir kitų saviugdos mokyklų praktikos.

Taip, visos mūsų problemos išoriniame pasaulyje pirmiausiai sprendžiasi mūsų viduje. Tai prasideda tada, kai priimame sprendimą keisti scenarijų.

Ištrūkti iš Dramos trikampio trukdo mažas energijos kiekis, kuris reikalingas sprendimams įgyvendinti. Kadangi jis labai uždaras, jo resursai labai maži, o į išorinį pasaulį eiti baisu ir nesaugu. Konkreti asmenybė visuomet turi tam tikrus, išsenkančius resursus, kurie greitai ir baigiasi. Ypač tose vidinėse kovose tarp visų trijų būsenų. Taip neatlaiko žmogaus kūnas, dėl šių kovų serga ir greitai miršta. Palyginus su tuo kad optimaliomis sąlygomis kūnas numatytas ilgesniam gyvenimui. Taigi, gyventume ilgiau, jeigu neįsitrauktume į tą kančių trikampį. Tai ir yra tikrasis Pragaras. Ne kada nors po mirties, o čia ir dabar. Jeigu nuolat esame Aukomis, Kontrolieriais arba Gelbėtojais.

„Užburtame Karpmano trikampyje“ gyvena sužeistas vaikas, ir nesvarbu kiek jam metų – dešimt ar septyniasdešimt – jis niekada gali ir neužaugti.

Taip galima ir visą gyvenimą kamuotis ieškant išėjimo, tačiau nerasti to išėjimo. Likti jame.

Kaip ištrūkti?

Pirmiausiai tai tenka nugalėti savo pačių įsigalėjusius paternus-elgesio nuostatas, tada leisti sau tapti „blogiečiais“ aplinkiniams („beširdžiais egoistais“, kurie gyvena tik dėl savęs,- pasak Kaltintojo). Šis naujas būdas gyventi (dėl savęs , o ne dėl kitų) iš tiesų gali sugriauti santykius su artimaisiais, pridaryti aibę nemalonumų darbe ir nuolatinių draugų bei pažįstamų tarpe. Tai gali sugriauti visą jūsų įprastą gyvenimą. Todėl tam, kad pabėgti nuo šio nuobodaus, bet prognozuojamo saugumo, prireikia daug drąsos.

Taigi, svarbu:

– Pamatyti, kad esi dramatiško trikampio veikėjas, suvokti ir įsisąmoninti savo pagrindinį vaidmenį, nes būtent per jį dažniausiai įsitraukiama į šį žaidimą.

– Atsisakyti visų vaidmenų iškart:

• Užimti stebėtojo poziciją ir neįsitraukti į žaidimą;
• Nieko negelbėti ( padėti ir gelbėti – skirtingi dalykai)
• Nedaryti už kitus tai, ką jie patys gali padaryti;
• Nevykdyti daugiau 50 proc. susitarimo;
• Įvertinti savo galimybes padėti kitam: ar noriu padėti, ar turiu tam laiko, ar esu pakankamai tam kompetentingas. Jei bent vienas atsakymas yra „ne“ ir Jūs padedate, Jūs įsitraukiate į manipuliacinį žaidimą.
• Neįsitraukti į svetimus santykius;
• Nelaukti savo problemų sprendėjo;
• Neieškoti kaltų, stengtis pamatyti ir įvardinti tik pačius faktus;
• Nesistengti sutvarkyti aplinkinių gyvenimo;
• Prisiimti atsakomybę už save – savo poreikius, jausmus, mintis, reakcijas, poelgius, už savo bejėgiškumą ir tą skausmą, kurį kartais sukeliame kitiems.

Tik mes renkamės, ką galvoti ir kaip pasielgti. Viskas, ką mes darome, darome tai savo valia, mūsų niekas neverčia.

Tas, kuriam jau galutinai įgrįso šis beprasmis egzistavimas, turi galimybę surasti savyje tam jėgų. Perlipti kaltę, baimę ir agresiją. Tik super pastangų dėka jis gali pereiti į naują lygmenį. Todėl kad tik ten prasideda tikrasis JO gyvenimas.

Straipsnis parengtas pagal keletos autorių straipsnius (J. Golovkina, D. Talijuniene)

Tęsinyje:

Kur galime patekti toliau, išėjus iš Karpmano Dramos trikampio?