Vėl nesėkminga diena. Nuo pat ryto viskas prasidėjo „ne taip“: aš vėl pavėlavau į darbą, žmona per daug ilgai ruošėsi… Kai mes jau pagaliau sėdomės į automobilį, prie mūsų priėjo vidutinio amžiaus vyras elegantišku dalykiniu kostiumu. Jis paprašė pavežėti. Pasirodo mums iš tiesų buvo pakeliui, tai kodėl gi nepadėjus? Visam tam taip pat prireikė laiko.

Bet tai dar ne viskas. Kaip tyčia patekome į automobilių spūstį. Aš vos laikiausi nuo to, kad prie svetimo žmogaus nepasisakyčiau visko apie ką galvoju. Apie tą mūsų gyvenimą…

Galiausiai mes išvažiavome iš šių autospąstų. Bet tuomet mane pradėjo lenkti kiti aumobiliai. Vienas po kito. Vienas po kito. Nu jau ne, niekas neišdrįs manęs lenkti, kas jie tokie? Diletantai, kelių ereliai, ką tik gavę vairuotojų teises, o jau vaidina lenktynininkus.

Kaip tik mano viduje jau įsiliepsnojant aistroms, žmona pradėjo prašyti manęs vairuoti atsargiau. Įsiutęs iki negalėjimo aš jai tėškiau:

– Dar tu čia mane mokysi kaip vairuoti automobilį? Netrukdyk, mes ir taip dėl tavęs vėluojame. Kiekvieną rytą gadini mano nervus, kai aš už vairo.

Žmona pravirko. Aš dar stipriau suspaudžiau vairą ir surikau:

– Kaip man visa tai nusibodo. Kada gi tai pagaliau baigsis?

Staiga viens…. Ir viskas sustojo. Spengianti tyla. Nesigirdi nei žmonos kūkčiojimų, jokių automobilio garsų… Aš apsidairiau: judėjo tik mano pakeleivis.

Neįprastas keleivis, maloniai šypsodamasis tarė:

– Jus sveikina Angelų tarnyba „Trys klausimai“. Mes prisiimame atsakomybę atsakyti jums kompetetingai ir kokybiškai. Iš Dangaus. Jūsų pirmas klausimas nuskambėjo taip:

„Kada visa tai pagaliau baigsis?“

Atsakymas: kai jūs suprasite priežastį kodėl su jumis vyksta šios negatyvios situacijos nuolat, jos kartojasi ir šių priežasčių supratimas jums padės pakeisti savo požiūrį į tai kas vyksta.

Neskubėkite užduoti sekančio klausimo: jis gali nebūti svarbus… Jums liko tik du bandymai.

Tik du klausimai? Bet jų pas mane milijonai… Greičiausiai net mintyse negalima klausinėti – jeigu atsakys, man liks tik vienas mėginimas. Oj, reikia nusiraminti. Ir… paklausti:

– Kodėl su manimi kiekvieną rytą vyksta tie patys pasikartojantys nemalonumai? Žmona isterikuoja, aš vėluoju, prarandu pusiausvyrą, niekur nespėju… Juk šiandien man reikia pristatyti svarbų architektūrinį projektą, o aš jam dar iki šiol neradau tinkamo kūrybinio sprendimo. Aš bejėgis, piktas, sugniuždytas… O dar čia tas laiko sustabdymas…

Neįprastas keleivis toliau maloniai šypsodamasis išklausė mano tiradą.

– Jūs jau baigėte? Galima atsakyti?

– Taip, prašyčiau…

– Tuomet pažvelkite prašau į savo galinio vaizdo veidrodėlį. Ten jūs pamatysite įdomių dalykų iš savo vaikystės. O po to aš jums šiek tiek daugiau papasakosiu apie jūsų bėdų priežastis.

Aš žvilgterėjau nurodyta kryptimi, o ten… prasidėjo filmas apie mane-berniuką. Man kažkur ketveri-penkeri metai. Štai aš bijau likti vienas tamsoje ir prašau tėčio pabūti su manimi tol kol aš užmigsiu. Bet jis atsako: „- Tu ką, sūneli? Prisimink: vyrai niekada nieko nebijo“. Tėtis išeina. O manyje vyksta kova su baimėmis. Nuo to laiko š iš tiesų uždraudžiau sau bijoti.

Sekantis vaizdas: mano tėvai kažką karštai aptarinėja. Staiga tėtis trenkia kumščiu į stalą ir sako: „Vyrai visada teisūs ir niekada nieko neatsiprašinėja. Aš neisiu ir neatsiprašysiu savo tėvų. Niekada jie to nesulauks“. Ir išeina, trenkęs durimis. Nuo to laiko aš nustojau jaustis kaltas: juk aš – vyras.

Trečas vaizdelis, kurį aš pamačiau neįprastam ekrane: aš-mažas nerangus, dar visai kūdikis bėgu per kiemą ir nukrentu, užkliuvęs už akmens. Skausmas persmelkia mano mažą kūnelį ir aš pratrūkstu verkti. Pribėga mama, pradeda mane guosti ir sako, kad, pasirodo, vyrai niekada neverkia. „Tu gi ne mergaitė, tu ne verksnys.“ Nuo to momento, tikėkite ar ne, nei vienos ašarėlės nesu išspaudęs dėl jokios priežasties.

Neįprastas pakeleivis Angelas pasakė:

– Jūs pamatėte momentus, kai uždraudėte sau jausti baimę, kaltę ir liūdesį. Juos visus pakeitėte pykčiu. Bet deja, visos emocijos yra svarbios ir būtinos, jos tarsi kelio ženklai jūsų gyvenimo kelyje ir jūsų sprendimų priėmime. Jie įspėja: štai čia staigus posūkis, o ten reikia sumažinti greitį, štai toje vietoje negalima sustoti. Jūsų atveju pas jus viduje nuolat vyrauja pyktis. Kiekvieną kartą, kai tos „uždraustos“ emocijos pamėgina jums pranešti apie ką nors, jūs jaučiate pyktį ir nugenate jas šalin. Taip kenčia jūsų sveikata, asmeninis gyvenimas, karjera ir ne tik.

Tikras vyras – tai tas, kuris tampa savimi, išlaisvindamas visus savo turimus resursus, panaudodamas visus ženklus saviraiškai, savo šeimos apsaugai, sveikatos palaikymui ir savo tikslų siekimui. O dabar, gerbiamasis, jums liko dar vienas klausimas.

Aš jau žinojau ko paklausti. Mano balsas drebėjo, bet aš susikaupiau ir paklausiau:

– Sakykite, kaip man visa tai ištaisyti?

Keleivis jau vėrė dureles, norėdamas išlipti.. Tikriausiai šiandien jis turi daug iškvietimų.

Jis tyliai atsakė:

– Jums reikia išlaisvinti tuos įkalintus jausmus ir išmokti važinėti gyvenimo keliu naudojantis emociniais ženklais.

Jis dingo, palikęs ant užpakalinės sėdynės savo vizitinę kortelę. Ilgai galvoti apie tai kas įvyko negalėjau – laikas atgijo, visi sujudėjo, aš išgirdau žmonos verksmą, kitų mašinų gaudimą už lango. Gyvenimas tęsėsi.

Pirmiausiai aš pastebėjau, kad lekiu nesveikai dideliu greičiu. Kodėl? Nejaugi man nesvarbi mano gyvybė, gyvybė šalia sėdinčios žmonos ir taip pat tų, šalia važiuojančių saugumas? Taigi, juk baimė – tik laikinas ženklas. Ženklas, padedantis mąstyti ir saugoti save bei kitus. Nereikia pasiduoti baimei, bet būtina ją gerbti, mokytis iš jos. Aš sumažinau greitį ir pradėjau važiuoti gerokai atsargiau. Iš karto pats pasijutau ramiau ir labiau savimi pasitikintis.

Mes pasiekėme žmonos darbo vietą. Ji visą tą laiką tylėjo. Ką gi man daryti? Aš įsiklausiau į savo širdį, ir ji išleido į laisvę dar vieną užgniaužtą jausmą – kaltę. Tai taip pat ženklas, stovintis šeimyninių santykių kelyje ir nurodantis pasakyti žodžius, kurių anksčiau niekada nesakiau:

-„Atleisk man prašau, mieloji, šiandien aš buvau grubus. Pasižadu, kad ateityje aš saugosiu mūsų santykius“.

Žmona labai nustebo. Po minutės, atgavusi žadą iš netikėtumo, ji švelniai nusišypsojo ir pabučiavo mane. Tą sekundę aš tarsi grįžau į jaunystę – aš vėl pajaučiau meilę. Ir ne tik meilę, bet ir užuojautą.

Mano širdis man pasakė, kad laikas įgyvendinti senai mano puoselėtą svajonę. Kai įžengiau į savo biurą, aš jau žinojau kaip kitaip aš pristatysiu savo projeką: vietoje įprasto, nuobodaus tipinio standartinių daugiabučių projekto aš pasiūlysiu naujo tipo, erdvų ir ekologišką gyvenvietę, kurioje žmonės jaustųsi bendrystėje.

Kur gi dingo mano pyktis? Jis virto kūrybine energija: per keletą minučių aš užbaigiau savo projektą. Tą pačią dieną jis buvo patvirtintas. Niekada anksčiau aš nesijaučiau tokiu reikalingu, sėkmingu ir talentingu. Kai sėdau į automobilį po darbo, žmona paskambino ir pakvietė mane romantiškos vakarienės, kurią ji paruoš. Ant užpakalinės sėdynės aš pastebėjau rytinio pakeleivio paliktą vizitinę kortelę: „Angelų tarnyba. Trys klausimai. Gyvybės gelbėjimas. Šeimos gelbėjimas. Jūsų karjeros gelbėjimas“.

Mano širdis suvirpėjo. Aš išlipau iš mašinos mėgindamas suprasti ką dabar turiu padaryti. Netrukus pamačiau kaip šalia stovinčiame automobilyje sėdinti pora kivirčijasi – jie kažkur beviltiškai vėlavo. Aš priėjau prie jų automobilio ir užkišau vizitinę kortelę už priekinio stiklo valytuvo.

Seniai nebuvau pakėlęs akių į dangų… Koks jis skaidrus… Pala, aš kažką pastebėjau… ar tik ne Angelą?

Apsidairiau ir getimoje mašinoje pastebėjau pasikeitimus: ten sėdėjo trečias žmogus. Ant užpakalinės sėdynės sėdėjo man jau pažįstamas neįprastas keleivis.

Dabar jau viskas bus gerai. Laimingai nusišypsojau ir nuvažiavau namo.

Linkiu jums laimės!!

Autorius: N. Sumire

Vertė: Aurima Dilienė