Pamokantis pasakojimas apie SAVIVERTĘ

Vieną dieną pas Mokytoją atėjo jaunas žmogus ir pasakė:

– Aš jaučiuosi toks nevykęs ir bevertis, kad man gyventi nesinori. Visi aplink tvirtina, kad aš esu išsižiojęs, kvailas ir netikėlis. Noriu tavęs paprašyti pagalbos. Padėk man kaip nors.

Mokytojas trumpai pažvelgęs į jaunuolį, paskubomis atsakė:

– Atleisk, bet aš dabar esu labai užimtas, ir niekaip negaliu tau padėti. Bet man reikia skubiai sutvarkyti vieną reikalą, gal tu sutiksi man padėti, tuomet aš, atsidėkodamas, padėsiu tau.

– Žinoma… su malonumu, – sumurmėjo jaunuolis, karčiai nurydamas tai, kad jis vėl nustumiamas į antrą planą.

– Gerai, – Mokytojas nusiėmė nuo savo mažojo piršto nedidelį žiedą su gražiu brangakmeniu. – Štai, sėsk ant žirgo ir šuoliuok į turgaus aikštę. Man reikia kuo greičiau parduoti šį žiedą, kad galėčiau grąžinti skolą. Pasistenk parduoti kuo brangiau, tačiau jokiu būdu neparduok jo mažiau kaip už vieną auksinę monetą. Paskubėk ir grįžk kuo greičiau.

Jaunas žmogus, paėmęs žiedą, iškeliavo. Atvykęs į turgaus aikštę, jis ėmė siūlyti žiedą prekeiviams, kurie iš pradžių labai susidomėję apžiūrinėjo prekę. Bet kai tik jie išgirsdavo apie auksinę monetą, tuoj prarasdavo susidomėjimą. Vieni atvirai šaipėsi jaunuoliui į veidą, kiti tiesiog nusisukdavo ir tik vienas pagyvenęs pirklys paaiškino jaunuoliui, kad auksinė moneta – tai per didelė kaina už šį žiedą ir kad jis vertas gal būt tik varinės monetos, na, geriausiu atveju – sidabrinės.

Išgirdęs šiuos senolio žodžius, jaunas žmogus labai susikrimto, nes juk jam nebuvo leista parduoti žiedo mažiau kaip už vieną auksinę monetą. Apėjęs visą turgaus aikštę ir pasiūlęs žiedą daugiau nei šimtui žmonių, jaunuolis sėdo ant žirgo ir grįžo pas Mokytoją.

Labai nusiminęs dėl nesėkmės, jis tarė Mokytojui:

– Mokytojau, aš neįvykdžiau tavo užduoties, – liūdnai pasakė. – Geriausiu atveju man siūlė už šį žeidą keleta sidabrinių monetų, bet juk tu neleidai jo parduoti mažiau kaip už auksinę O tiek šis žiedas nėra vertas.

– Sūnau, – tarė Mokytojas. – Tu ką tik ištarei ypatingai svarbius žodžius. Apie tai, kiek vertas šis žiedas. Ar nemanai, kad prieš jį parduodant, reikėtų nustatyti jo vertę. O kas tai gali padaryti geriau nei juvelyras, brangakmenių žinovas. Taigi, šok ant žirgo ir paklausk juvelyro kiek jis mums pasūlys už šį žiedą. Tačiau, ką jis bepasakytų, neparduok jo, bet grįžk pas mane.

Jaunuolis vėl sėdo ant žirgo ir nušuoliavo pas juvelyrą. Senasis meistras ilgai apžiūrinėjo su lupa žiedą ir jo akmenį, paskui pasvėrė mažomis svarstyklėmis ir pagaliau atsisuko į jaunuolį:

– Perduok Mokytojui, kad dabar aš negaliu jam duoti daugiau kaip penkiasdešimt aštuonių auksinių monetų. Bet jeigu jis duos man laiko, aš nupirksiu jo žiedą už septyniasdešimt, atsižvelgiant į sandorio skubumą.

– Septyniasdešim auksinių monetų? – jaunuolis neteko žado, tačiau labai apsidžiaugė ir padėkojęs juvelyrui visu greičiu nurūko pas Mokytoją.

– Prisėsk, – pasakė Mokytojas išklausęs susijaudinusio jaunuolio pasakojimą. – Žinok, sūnau, kad TU ir esi toks pats žiedas. BRANGUS IR NEPAKARTOJAMAS. Ir įvertinti tave gali tik tikras ekspertas. Tai kodėl tu vaikštai po turgų, tikėdamasis, kad tai padarys pirmas sutiktas?