SUNKIŲ LIGŲ ETIOLOGIJA

Bet koks šiame pasaulyje egzistuojantis reiškinys yra kurios nors aukščiau esančios sistemos dalis. Pavyzdžiui, kiekvienas žmogus priklauso kokiai nors šeimai ir giminei, taip pat tam tikrai tautai, šaliai o ir aplamai žmonijai, Žemei ir galiausiai Visatai bei Pasauliui.

Kiekvienoje iš šių sistemų egzistuoja tam tikri ryšiai, kurių sutrikimai išbalansuoja ir sutrikdo tos sistemos veiklą.

Nesunku pastebėti, kad mūsų pasaulyje viskas egzistuoja pagal principą: dalis tarnauja visumai. Mūsų kūnas irgi yra sistema, sudaryta iš organų, o organai – iš ląstelių. Ir žinoma mes tikimės, kad kiekvieno organo bei ląstelės gyvybinės funkcijos ir veikla bus nukreiptos mūsų viso organizmo labui. Juk žemesnio paskirtis tarnauti aukštesniam.

Ir tik žmogus turi pasirinkimą: ar tarnauti/priimti tarnystę, ar kenkti. Todėl dauguma išminčių sako, kad žmogus yra labiau pavojingas už bet kokį pavojingiausią gyvūną, nes jis gali nepaklūsti tai teisingajai tvarkai „tarnauti“ ir gali „pakenkti“.

Visa kas aplink mus, manoma, kad turi sielą, o viskas ko reikia sielai – tai Meilė. Iš mūsų, žmonių, pasaulis laukia tik vieno – meilės. Žmogus gali generuoti ir sąmoningai jausti tą visa ko pagrindu esančią energiją – besąlyginę meilę. Ir tai jo esminė paskirtis.

Tarp visų gyvybės formų, egzistuojančių mūsų planetoje, tik žmogus turi pasirinkimą: pakilti iki Dieviškojo lygmens ir gyventi dieviškąja meile – šiuo atveju augti ir vystytis visuose santykiuose, arba atsisakyti tarnystės ir gyventi egoistinį gyvenimą, t. y. degraduoti.

Mūsų laikais, ypač vakarų šalyse, auga vėžinių susirgimų skaičius. Moksliniai tyrimai rodo, kad vėžinės ląstelės neatsiranda iš išorės, tai to paties organizmo ląstelės, kurios iki tam tikro laiko tarnavo kūno organams ir užtikrino organizmo gyvybingumą. Tačiau tam tikru momentu jos tarsi pakeitė savo pasaulėžiūrą ir elgesį ir pradėjo įgyvendingi atmetimo idėją, atsisakė tarnauti kūno organams, pradėjo aktyviai daugintis ir griauti savo morfologijos ribas, pradėjo keliauti po visą organizmą palikdamos savo „atramos punktus“ (metastazes) ir ėmė naikinti sveikas ląsteles.

Vėžinis darinys labai greitai auga ir turi didelius deguonies poreikius. Bet kvėpavimas – tai bendras procesas, o vėžinė ląstelė gyvena egoizmo filosofijoje, jai nuolat trūksta deguonies. Ji pereina į autonominį rėžimą, ji keliauja ir kvėpuoja atskirai nuo viso organizmo. Visa tai galiausiai baigiasi tuo, kad vėžinės ląstelės sunaikiną organizmą ir taip pat žūna kartu su juo pačios. Bet pačioje pradžioje vėžinės ląstelės yra labai sėkmingos – jos auga, dauginasi gerokai greičiau ir lengviau nei sveikos organizmo ląstelės.

Egoizmas ir nepriklausomybė – tai kelias į „niekur“.

Filosofija, kuri sako: „man nusispjauti į kitus“, „aš toks koks esu“, „visas pasaulis turi man tarnauti ir suteikti malonumą“ – tai vėžinių ląstelių filosofija. Nemirtingumo ir laisvės koncepcija šioje vietoje yra klaidinga. Ir tai įrodo šio iš išorės šimtaprocentų sėkmingo egoistinio ląstelės vystymosi proceso pabaiga – skausmas ir mirtis. Gyvenimas rodo, kad egoisto elgesys – tai savęs ir aplinkos destrukcija. Bet apsidairius pamatysite nemažai taip gyvenančių ir prisilaikančių koncepcijos „aš nieko nežinau, aš čia ne prie ko“, „man svarbiausia – tai mano interesai“, man nusispjauti į kitus“. Tai būdinga visur – ekonomikoje, politikoje, netgi šiuolaikinėse religinėse organziacijose.

Daugelio religinių organizacijų mokymas nukreiptas tik į savo tradicijų propagavimą, sekėjų rato plėtimą, idėjų, kad tai teisingiausia ir vienintelė institucija, visos kitos blogos, skleidimą.

Bet kuri, net ir sveika ląstelė, pirmiausia rūpinasi savo gerove, ir tai svarbu, ji privalo taip elgtis, kad vėliau galėtų tarnauti bendram labui. Kur ta riba tarp egoizmo ir rūpinimosi savimi?

Sveika ląstelė visuomet atiduoda daugiau nei gauna, ji tarnauja organizmui. Biologai sako, kad ji atiduoda 80%, o sau pasilieka 20%.

Įdomu tai, kad jogų kvėpavimo praktikoje (pranajama) pagrindinė taisyklė – iškvėpimas turi būti ilgesnis nei įkvėpimas. Kodėl? Nes įkvepiant ilgiau, organizme mažėja gyvybinės energijos (prana -ci), gyvybinės jėgos. Taigi, šiame pasaulyje turime daugiau atiduoti nei gauname.

Kuo pasireiškia vartotojiškumas kasdieniniame gyvenime?

Materialiniame lygmenyje vartotojiškumas pasireiškia gobšumu: žmogus neaukoja net dešmties procentų savo uždarbio, nesirūpina aplinkiniais, nedaro nieko neatlygintino kitiems, gyvena daugiausia tik dėl savęs, siekia uždirbti daugiau nei jam iš tiesų reikia ir tik savo malonumams. Taip pat jis gali dėl to išduoti, apgauti, pakenkti kitam dėl materialaus turto.

Energetiniame lygmenyje vartotojiškumas pasireiškia susierzinime, pyktyje, agresijoje, kitų nuomonės ir pozicijos nepriėmimu – žmogus prisiriša prie ko nors ir pradeda nuo to priklausyti, nerimauti, pykti, jeigu įvykiai klostosi ne jo norima linkme. Bet jeigu mes būtume nusiteikę atiduoti, aukoti, tuomet mums lengva būtų priimti bet kokią įvykių tėkmę, ir nebūtų jokių priežasčių sudirgti.

Psichologiniame lygmenyje vartotojiškumas pasireiškia tuo, kad žmogus nuoširdžiai įsitikinęs, kad į šį pasaulį jis atėjo tik mėgautis, Visata egzistuoja tik tam, kad aprūpintų jį viskuo, ko reikia būti laimingu, o visi kiti aplinkui privalo jam pataikauti visias įmanomais būdais. Bet mes pamirštame, kad šiame pasaulyje mums niekas nieko neprivalo. Mes esame čia tam, kad išmoktume duoti, tarnauti.

Taigi, turime du pasirinkimus: imtis vėžinės ląstelės pozicijos arba gyventi mylint ir dovanoti pasauliui meilę.

MEILĖ – tai vidinis visko priėmimas ir laisvės dovanojimas meilės objektui. Mes turėtume suprasti, kad kur mes bebūtume, mūsų vienintelis tikslas ir vienintelė paskirtis yra dovanoti besąlyginę meilę. Dar paprasčiau pasakius – tiesiog būti ta besąlygine meile aplinkai ir sau.

Laimė turi paprastą formulę – nori būti laimingas – daryk laimingus kitus. Ir jeigu mes gyvenam čia ir dabar, mes esam davimo pozicijoje, mums visur ir visuomet gera. Bet kaip galima gyventi meilėje, jeigu valstybės mastu propaguojama vėžinės ląstelės ideologija, o dauguma mus supančių žmonių – vartotojai?

Vienas iš karmos dėsnių sako, kad jeigu jūs leisite kam nors save išnaudoti/parazituoti, jūs kenkiate ir sau, ir tam parazituojančiam. Tai svarbu pamatyti ir pagal situaciją neretai būti labai griežtu: vaikams, partneriams, pavaldiniams ir t.t. jeigu žmogus jumis naudojasi, o jūs tą leidžiate jam daryti, jūs palaikote jo parazitavimą (darote jį parazitu), o tai jau yra baudžiama. Todėl, jeigu jūs gyvenate „vėžinėje“ aplinkoje, jūs turite turėti labai aiškius bendravimo kriterijus: matydami šalia savęs vėžio filosofija gyvenantį, jūsų tarnystė bus padėti pakeisti pasaulėžiūrą.

Dauguma meilę supranta tik kaip kažką gražaus, saldaus ir visuomet malonaus, tačiau tai tik pigūs sentimentai. Meilė visuomet yra aukščiau už bet kokią veidmainystę, ir tai ne visuomet tik malonios, teigiamos emocijos. Kartais meilė pasireiškia kaip labai griežta, ypač, kai reikia sustabdyti blogį. Viduje išliekant mylinčiu, išoriškai būtina būti griežtu.

KLAIDINGĄ EGO IR VĖŽINĘ LĄSTELĘ VIENIJA DU PRINCIPAI:

1. Skaldyk ir valdyk.

Klaidingas ego laikosi filosofijos: „čia tu, o čia aš“, „arba aš, arba tu“, „svarbiausia, kad man būtų gerai, net jeigu kiti dėl to kentės“.

2. Gynybos principas.

„Jis pats pradėjo“, „Tai aplinka, visuomenė kalta, čia ne mano kaltė“ ir t.t. Kitaip tariant, neprisiima atsakomybės. Kai tik pastebėsite, kad pradedate teisintis, gintis – jūs ėmėtės vėžinės filosofijos. Vienintelis ką privalome – tai ginti savo kūną. Bet čia irgi svarbu savo vidine filosofija nepritraukti situacijų, kai kas nors kenktų kūnui.

Mūsų ego mėgina suklaidinti žmogų, diktuodamas iliuziją, kad jis viską gali pats, vienas. Eidamas šiuo keliu, žmogus tenkina ego įgeidžius, ego, kuris vis auga ir tolsta nuo kitų. Ego bijo susivienyti su kitais, nes tai reiškia, kad teks mažėti iš išnykti. Tai kartais rodo netgi kai kurių iškilių dvasinių asmenybių pavyzdžiai – kai jiems pasidaro taip svarbu prestižas ir išskirtinumas.

Į klausimą apie gyvenimo tikslus žmonės atsako įvairiai, tačiau dažnai galime išgirsti, kad tai – vystymąsis, progresas. Šiuolaikinės medicinos tikslas – pažanga vaistų gamyboje, diagnostikoje, naujovių diegimas gydyme. Tačiau iš esmės žmogaus sveikata dėl to niekaip negerėja. Šiai dienai yra suklasifikuota daugiau kaip septyniasdešimt tūkstančių įvairių susirgimų ir kiekvieną dieną jų skaičius auga. Mokslininkai siekia mokslo pažangos, progreso, tačiau gyvenimo prasmė negali būti pažanga ir vystymąsis, nes tai yra nesibaigiantis procesas, begalybė.

Tikslu galima laikyti kažkokį kokybinį pasikeitimą, pakilimą į aukštesnį lygį. Ką tai reiškia?

Įsivaizduokite, kad kalėjime įkalintas belaisvis į klausimą apie gyvenimo tikslą atsako: „mano gyvenimo tikslas – patekti į kamerą su visais patogumais“. Ar tai atrodo normalu? Žinoma, kad ne. Normalu, jeigu jo tikslas būtų išeiti į laisvę.

Ligų gydyme medicinos progresas kaip tikslas neduoda pakankamai gero rezultato, nes be filosofinio požiūrio į pasaulį žmogus negali iš esmės būti sveikas ir laimingas.

Gydytojo pirminė užduotis turėtų būti filosofiškai paaiškinti pacientui apie tai, kad liga – klaidingas jo pasaulio matymas bei gyvenimo būdas. Ir pasikeitimai, sveikimas įmanomi tik tuo atveju, kai medicinos tikslu taps pacientų perėjimas į kokybiškai naują lygmenį. Be to net ir pati brangiausia įranga duoda tik laikiną rezultatą. Tos vidinės ligų priežastys, slypinčios žmogaus viduje, jo istorijoje yra nepavaldžios išoriniam poveikiui.

Mes gyvename santykinai laisvoje visuomenėje ir galime daryti daug dalykų kurių trokštame. Bet ar jaučiamės iš tiesų pilnai laisvi? Ne.

Jeigu žmogus egoistiškas, godus, pavydus – jis jau nebegali būti laisvas, nes tarnauja savo paties ydoms (godumui, pavydui, pykčiui) ir aistroms. Jeigu žmogaus tikslas – tik konfortas, tai net ir labai prabangiame savo name jis liks vergu – nes tarnaus daiktams. Tol kol žmogus nesieks pakilti į kokybiškai aukštesnę savęs versiją, labiau dvasinį lygmenį, atsisakyti puikybės, jis netaps tikrai laisvas ir laimingas.

Vėžinė ląstelė nuo sveikos skiriasi padidintu savojo „aš“ reikšmingumu, puikybe.

Ląstelės branduolį galima sulyginti su žmogaus smegenimis. Vėžinėje ląstelėje labai išauga branduolio svarba, branduolys labai padidėja, atitinkamai padidėja egoizmas. Taigi, kai žmogus gyvena daugiau protu, logika, o ne širdimi, intuicija, jis tampa tarsi vėžinė ląstelė. Krikščioniškoje tradicijoje velnias – tai pats protingiausias iš angelų, kuris meilę iškeičia į išmintį, intelektualumą, dvasingumą.

Vėžinė ląstelė ieško nemirtingumo dalindamąsi ir plėsdamąsi, užimdama vis daugiau vietos. Tokiu pačiu pricipu vadovaujasi ir ego: jis mėgina save įprasminti per vaikus, mokinius, rekordus, knygas, mokslinius atradimus, „gerus“ darbus ir kitus išorinius pasireiškimus. Kitais žodžiais tariant, mes ieškom pasitenkinimo kažkur išorėje, ten kur jo iš tiesų ir rasti neįmanoma.

„Atgimti iš pelenų“ – ką tai galėtų reikšti? Tam kad įgauti turinį, neretai tenka paaukoti formą. Tai reikšia tapti nuo nieko nepriklausomu ir neprisirišusiu prie nieko kas yra taip laikina šiame pasaulyje.

Daugelis ieško dvasingume paguodos, išsigelbėjimo, pabėgimo nuo materialaus gyvenimo sunkumų… ir galvoja: „aš melsiuosi nuo ryto iki vakaro ir pasieksiu nušvitimą, pateksiu į dvasinį pasaulį ir pan.“ Tačiau panašu, kad tai dar viena egoizmo pasireiškimo forma – mėginimas taip išspręsti kažkokias egoistines materialines problemas.

Pačioje pradžioje vėžinė ląstelė jaučiasi labai gerai – aplink tokios pat ląstelės-bendramintės, autonominis kvėpavimas labai malonus, tačiau deja pabaiga liūdna.

Pagrindinė dvasinių mokymų idėja – atsikratyti egosizmo (pavydo, godumo, puikybės, garbėtroškos). To moko visos religijos. Tai pasireiškia ne tik maldomis ir nuodėmių atleidimu, bet susitaikymu, nuolankumu, vidiniu priėmimu viso aplinkinio pasaulio (žmonių, situacijų), nuoskaudų paleidimu ir t.t. Tai ir būtų vidinio progreso požymiai.

Ar gali žmogus skųstis tuo, kad serga vėžiu? Tai liga, kuri atspindi mus pačius: demonstruoja mums mūsų elgesį, argumentus, ir … kelio galą. Žmogus serga vėžiu, nes jis ir pats yra vėžys (vėžinės ląstelės filosofija gyvena).

Tuomet reikėtų ne kovoti su liga, bet ją suprasti – tai yra suprasti save pačius. Tik taip mes galime aptikti silpniausias grandis tos koncepcijos, kurią ir žmogus, ir vėžinė ląstelė naudoja pasaulio matyme. Vėžys gali patirti fiasko tada, kai priešpastato save tam, kas jį supa. Jis laikosi principo: „arba – arba“ ir gina savo nepriklausomą nuo aplinkos gyvenimą. Jam trūksta suvokimo, kad viskas tarpusavyje susiję, ir kad vyrauja visuotinė vienovė. Toks mąstymas ir toks nesupratimas būdingas ir žmogui, ir vėžinėms ligoms: kuo labiau ego atsiriboja, tuo greičiau praranda ryšį su visuma, kurios dalimi jis yra. Kyla iliuzija, kad įmanoma viską nuveikti pačiam „vienam“. Bet juk „vienas“ jau iš esmės reiškia „vienovę su kitais“ taip pat kaip ir atsiskyręs nuo kitų.

Ego skatina žmogų atsiskirti nuo visų, nes susivienijimas reiškia ego mirtį, atsisakymą, tarnystę.

Citata iš knygos „Liga kaip kelias“ (R. Dalke, T. Detlefsenas): „Žygdarbis visuomet susijęs su ego mirtimi“. Tai neturi būti fizinė kūno mirtis, bet visada tenka numarinti savo vidinį egoizmą. Kiekviena nuoskauda, kurią mes atleidome, vidinis susitaikymas su mūsų adresu išsakyta kritika, nenoras teisintis, ginti savo didybę ir pan. – tai maža mūsų ego mirtis.

Sanskrito kalboje ego atsisakymas vadinamas „mėgavimusi“ (samadchi). Materialiam pasaulyje mes galime patirti keletą mėgavimosi lygmenų. Pirmas, žemiausias, tai su alkoholio ar kitų narkotinių medžiagų pagalba pasiektas realybės praradimas, kai sukeliama kančia ir sau, ir kitam. Antras, aistros lygmuo, kai žmogus užmiršta save pasinerdamas į ką nors (darbą, seksą, pojūčius, sportą). Trečias lygmuo tai kūryba: kažką atrasti, sukurti, pastatyti. Šiuolaikiniame pasaulyje tai aukščiausias mėgavimosi lygmuo. Tačiau yra dar ketvirtas, dvasinis, mėgavimosi lygmuo pasiekiamas tuomet, kai sugebama gyventi besąlyginėje meilėje, tai tikrasis atsisakymas vidinio egoizmo, tikroji tarnystė Visumai.

Žmoguje negali gyventi vienu metu ir baimė, ir meilė. Tai dvi visiškai priešingos energijos. Kuo didesnis ego, tuo daugiau baimės. Nes tuomet negana tik įsigyti, turėti, bet reikia dar ir išsaugoti, išlaikyti. Mes negalime išlaisvinti savo ego nuo baimės, bet mes galime išsilaisvinti iš ego ir tapti laisvais.

Egzistuoja makro ir mikro kosmosas. Kiekviena ląstelė savyje turi viso organizmo genetinį kodą. Tai labai aiškiai parodo, kad mes sukurti pagal pavyzdį. Todėl mes visi esame vieno pavyzdžio versijos.

Ta vėžinės ląstelės filosofija tapti autonomiška nuo visumos, nuo sistemos, atskiria ir pražudo. Kaip ir ego, kuris skatina išskirtinumą, bet ne vienovę, tarnystę aukštesniam, visumos labui. Ego ir vėžinė ląstelė sako: išorinis pasaulis yra priešiškas. Ir šis tikėjimas neša mirtį.

Jeigu ligą laikyti kažkuo priešišku, nepriklausančiu organizmui, o patį žmogaus organizmą matyti kaip atskirą, nesusijusį su pasauliu ir aplinka, tuomet ji gali tapti mirtina.

Jeigu pataikauti savo įgeidžiams, niekur savęs neriboti (viršsvoris, pervargimas ir t.t.), tai kur toks gyvenimo būdas nuves? Meilė sau, rūpinimasis savimi – tai pirmiausia sau nekenkti, saugoti, puoselėti tai, ką davė gamta. Kūnas – tai dvasios buveinė, kurią reikia gerai prižiūrėti ir tinkamai ja naudotis (mankštinti, sveikatinti, maitinti). Tuo pačiu atsikratyti neigiamų įpročių, ugdytis teigiamus. Mylėdami savo artimą, neleidžiame jam įklimpti ydose, padedame atsikratyti egoizmo, žinoma darome tai mandagiai ir taktiškai. Neperšame savo pagalbos per prievartą.

Meilė – tai susivienijimas su visuma, pasklidimas ir mirties baimės nebuvimas, nes pati meilė yra gyvenimas. Jeigu mes gyvename meile, tai žinome, kad mūsų siela amžina, suyra tik kūnas. Kur mes bebūtume, mes visur dalinamės meile.

Vėžinės ląstelės taip pat praeina visas ribas ir barjerus, neigia organo individalumą ir dauginasi niekieno nesustabdomos. Jos taip pat nebijo mirties. Vėžys demonstruoja iškreiptą meilę, nuleisdamas ją į materialų lygmenį. Tačiau susivienijimas ir tobulybė galima tik sąmonėje, bet ne materijoje. Vėžys – tai klaidingai suprastos meilės išraiška.

Tikros meilės simbolis – širdis. Tai vienintelis žmogaus organas, kuris praktiškai nepažeidžiamas vėžio, nes ji yra Dieviškosios meilės centras, pagrindinis energetinis žmogaus centras. Jeigu mes gyvename meile, tai šį energija atvira ir mes gyvename harmoningai.

Yra moksliniai tyrimai, patvirtinantys, kad kai žmogus pradeda gyventi besąlygine meile, visi jo organai išgyja ir dirba harmoningai. Pavydus, godus, egoistiškas žmogus savo neigiamomis emocijomis nuodija savo organus, užveda biocheminius procesus ir taip sutrikdo jų veiklą.

Paprasta logika patvirtina, kad gyventi čia ir dabar, gyventi meilėje yra geriau visais atžvilgiais. Ego tam priešinasi ir mes turime rinktis.

Straipsnis parašytas Rami Blect paskaitos pagrindu, publikuotas econet.ru