Tag: bendravimas su vaikais

ŽAIDIMO VAIDMUO VAIKO GYVENIME

ŽAIDIMO VAIDMUO VAIKO GYVENIME

Žaidimas – rimtas dalykas

Ilgą laiką žaidimui buvo klijuojama neigiame etiketė. Buvo laikoma, kad tai tik trukdo dirbti, užsiimti naudinga veikla ir neva skirtas tik poilsiui ir atsipalaidavimui. Tokie posakiai kaip „čia tau ne vaikų žaidimas“, „gana čia žaisti, jau laikas imtis darbo“, „visa tai atrodo kaip žaidimas“ ir pan. rodo, kad žaidimas nelaikomas svarbiu procesu. Ilgai užtruko, kol žaidimas buvo pripažintas svarbiu žmogaus asmenybės vystymuisi, raidai.

Šiais laikais žaidimo spontaniškumą pakeitė ugdomieji žaidimai, tačiau manoma, kad tai atima žaidimo malonumą. Žaidimas tarsi priešpriešinamas darbui, o kaip žinia, sėkmės siekimas ir nesėkmės baimė labai stipriai paplitusi mūsų, suaugusiųjų mintyse, ir mes net nejausdami atimame iš savo vaikų tą malonumą spontaniškai žaisti, tuo pačiu slopinam jų kūrybiškumą.

Net seniausiais laikais buvo žaidžiama. Žaidimą (kamuoliai moliniai sukučiai) liudijančių liekanų buvo rasta 4-5 tūkst. m. pr. m. e. Nuo Senovės Romos žaidynių laikų iki pat šių dienų žaidimas yra daugiau nei pramoga – tai žmogaus veiklos forma, teikianti galimybę gyventi bendruomeniškai. Sporto žaidynės tarp miestų, valstybių tam tikra prasme padeda išvengti karų ir kitokių nesutarimų.

Žaidimas būtinas žmogui formuotis ir ugdyti socializacijos įgūdžius. Jis suteikia kryptį vaiko impulsams ir fantazijoms. Be to, žaidimas reikalingas kūrybiškumui žadinti.

Visais laikais mažajam žmogučiui jau nuo pirmųjų dienų rūpėjo žaisti: tirti aplinkinį pasaulį, bandyti naujus sąmoningus judesius, žaisti savo rankomis, veidu, balsu ar barškučiu, o vėliau visa tai pakartoti su kitais daiktais, kitomis aplinkybėmis. Žaidimas ne tik leidžia patirti emocijų, bet ir suteikti simbolį patirtam jausmui.

Jeigu vaikystėje vaikas žaidė nepakankamai, paauglystėje jaunuoliui kyla tam tikrų sunkumų: linkstama bėgti nuo santykių arba juos nutraukti, užuot taikiai išsiskyrus; elgiamasi agresyviai, o ne mėginama išsiaiškinti skirtingus požiūrius, nes trūksta žaismingumo tiek vertinant save, tiek kitus. Gali būti sunku suvaldyti savo mintis ir fantazijas. Kartais gali pritrūkti žaismingumo ko nors mokantis; užslopinami intelektiniai ir socialiniai gebėjimai; stinga kūrybiškumo ir išradingumo. Stokojant žaidimo patirties vėliau sunkiau atsiskleisti darbe, užmegzti santykius su kitais, netenkama subtilaus malonumo, kurį paprastai jaučiame žaisdami žodžiais, juokaudami.

Turėdami žaidėjo įgūdžių, užaugę galės panaudoti kūryboje visa tai, ką patyrė ir dar mokės tuo pasidalinti.

Žaidimo raidos etapai

(more…)

Vaikai ir skyrybos. Kaip išgyventi?

Vaikai ir skyrybos. Kaip išgyventi?

Kurdami šeimą ir planuodami susilaukti vaikų, mes tikimės, kad mūsų santykiai truks galima sakyti amžinai, tokios mūsų viltys – mes neplanuojame skirtis. Deja, bet skyrybų šeimose skaičius, kaip liudija statistika, jei ne auga, tai bent jau išlieka stabiliai aukštas: kasmet Lietuvoje išsituokia apie 10-12 tūkstančių porų (palyginimui, susituokia apie 20 tūkstančių porų). Tiesa, tikslesnės statistikos apie ne santuokoje gyvenančias poras nėra, o tokių porų pastaraisiais metais daugėja.

Kai miršta vienas iš tėvų, egzistuoja gedėjimo ritualai, palengvinantys skausmą, liūdesys padeda atsisveikinti, vaiką ar vaikus palaiko artimieji ir šeimos draugai, o štai po skyrybų, kurios savo streso lygiu labai artimos netekčiai, dažnai vaikai paliekami patys grumtis su juos užklupusiomis emocijomis: baime, nerimu, nesaugumu, nes prarandamas vientisas šeimos modelis, o kartu su tuo ir pastovumas, saugumas, dalis giminaičių, draugų, šeimos tradicijų.

Vaikams tenka išgirsti tiesą, kad tėvai laisva valia priėmė sprendimą nebebūti kartu, tuo sukeldami jiems tokį skausmą ir bejėgiškumo, nesaugumo jausmus. Vaikams tėvų skyrybos yra tikrai labai stiprus, sukrečiantis ir skausmingas išgyvenimas.

Tėvai, jaučiantys didelę kaltę dėl skyrybų (ypač tas iš tėvų, kuris save laiko iniciatoriumi), gali sunkiau pastebėti (nesąmoningai) vaikų skausmą ir liūdesį, ignoruoti vaikų siunčiamus ženklus apie tokius jausmus, tuo tarsi saugodami save nuo dar didesnės kaltės. Vaikai gali būti tarsi nustumti į „antrą planą“, jeigu tėvai ypatingai stipriai kovoja tarpusavyje ir tuo pačiu labai kenčia dėl savo santykių nesėkmės. Tačiau tai tik skatina vaikus slėpti savo jausmus, neigti juos ir galimai „pervesti“ į kūno kalbą – ligas, elgesio sutrikimus. Vaikai patiria baimę, nerimą, stiprius praradimo ir paliktumo jausmus, kaltę, vienišumą, gali prarasti pasaulio stabilumo jausmą. Vaikai gali pasitraukti iš socialinio gyvenimo, užsisklęsti savyje, pasinerti į savo vidinį pasaulį. Tam neretai pasitarnauja ekranai – kompiuteris, televizorius. Gali apleisti savo pareigas, konfliktuoti su jį auginančia mama (ar tėčiu) blaškytis tarp abiejų tėvų. Gali pradėti jais manipuliuoti, taip stengdamiesi bent kiek pasijausti valdantys situaciją ir išreikšti savo pyktį kerštaudami tėvams.

Beveik visi vaikai prisiima sau ir jaučia kaltę dėl tėvų skyrybų. Nors kaltė už tėvų skyrybas ir yra nepelnyta, tačiau jie prisiima sau šią atsakomybę. Ypač mažesni. Nukenčia vaikų savivertė – kadangi aplinka formuoja „idealios šeimos“ modelį, o skyrybų atveju šeima nebeatitinka to modelio, vaikai jaučiasi nepilnaverčiai. Tai trukdo bendravimui su bendraamžiais, skatina atsiskirti, sukelia pasimetimo, liūdesio, bejėgiškumo ir iniciatyvos praradimo jausmus. Susidaro užburtas ratas, kuriame atsiskyręs vaikas nebeturi kur pasidalinti jį užplūdusiomis emocijomis ir tai „sprogdina“ jį iš vidaus.

Nuo to, kaip per skyrybas ir po jų elgsis abu tėvai su vaiku ir tarpusavyje, labai priklausys tolimesnis vaiko gyvenimas, jo raida ir net ateities gerovė.

(more…)

APIE TAI KAS ESAM, NORS NEŽINOM

APIE TAI KAS ESAM, NORS NEŽINOM

Jų dialogas visada buvo kaip riksmas, nors jie kalbėdavosi visai inteligentiškai, beveik pašnibždomis.
“Paklausyk, sūneli….”
“Mama! Prašau, nepradėk”
“Aš tave myliu”
“Aš žinau”
“Bet aš noriu, aš turiu tau pasakyti….”
“Neturi”
“Man reikia paaiškinti…”
“Nereikia”
“Aš jaudinuosi dėl tavęs!”
“Nesijaudink”
“Aš noriu prisibelsti…”
“Nereikia, man skauda”
“Prisimeni, Sent Ekziuperi :”Mes atsakingi už tuos, kuriuos prisijaukinome”?
“Mama, tik nereikia patoso, gerai?”
“Kodėl, nu kodėl tu visą laiką užsisklendi nuo manęs?”
“Iki, mama”
Taip jie ir kalbėdavosi – kai kada garsiai, kai kada be žodžių, savo viduje. Ji stengėsi rasti tinkamus žodžius, klasikų citatas, gyvenimo pavyzdžius, tačiau visos jos pastangos suduždavo į kurčią nesupratimo sieną. Kartais jai atrodydavo, kad jie bendrauja lyg per mažą langelį, kaip kalėjime per trumpalaikį pasimatymą. “Mama, iki” – ir viskas, langelis užsitrenkia, ir galima muštis, daužytis į šitą sieną – jis neišgirs. Nenori girdėti. Tai buvo skaudu, bet ji nei kartelio neleido pasireikšti savo tikriesiems jausmams. Juk tai galėjo jį užgauti, o ji visada rūpinosi, kad visiems aplinkui būtų gera. Ir dar ji bijojo, kad jis gali įsižeisti, ir tada net tas mažas langelis nebeatsiidarys, o tai reikštų ” visai viskas” ir “daugiau niekada” – šito ji bijojo labiau už viską pasaulyje. Jos skausmas – tai tik jos skausmas, reikia paprasčiausiai pakentėti. Ji buvo labai kantri.

(more…)

Vaikai ir priklausomybės

Vaikai ir priklausomybės

Apie priklausomybes galima kalbėti plačiąja prasme, nes kiek gyvuoja žmogus, tiek ir priklausomybės. Jos aprašytos jau senuosiuose raštuose.

Nes žmogus nori pažinti save, nežino kaip susitvarkyti su kylančiomis emocijomis, patiria skausmą, ieško naujų potyrių, dėl aplinkybių susiduria su galimybe pažinti tas narkotines medžiagas. Galime pradėti kalbėti apie legalias ir nelegalias narkotines medžiagas. Pradėkime nuo legalių: cukrus, kava, alkoholis, tabakas.

Priklausomybė – tai psichinė būsena, kuomet esi pripratęs prie medžiagos ir be jos negali gyventi. Čia jau reikalinga pagalba.

Pavojingiausias amžius yra paauglystė, kodėl? Kaip žinoti, kad tai jau yra priklausomybė?

Juk visi vaikai ir paaugliai kvailioja. Koks pats pavojingiausias amžius kai vaikai gali nuklysti į priklausomybes? Nuo 15 iki 20 metų. Tuo metu jie gali jau gauti, kartais net ir atrodo kaip suaugę žmonės. Pradeda mėginti 12-13 metų. Pradeda nuo tabako, po to mėgina alkoholį, vėliau įtraukiama marichuana ir stipresni narkotikai.

Pradėkime kalbėtis su vaikais nuo 4-5 metų. Ar neatsitiks taip, kad vaikui tokių metų pasakojant apie cigaretes ar alkoholį jis sužinos ir ims vartoti anksčiau?

Su mažais vaikais pradėkime kalbėtis apie saugumą buityje. Pirmiausiai – vaistai. Nelaikyti ne vietoje. Po to buitinė chemija: pasakoti apie tai, kad negalima vartoti, kad labai nuodinga, kad atsargiai elgtis.

Kai vaikai jau pradinukai, galime pradėti jiems suprantama kalba pasakoti apie alkoholį ir tabaką. Svarbiausiai – negasdinti. Nes vaikas gali labai klaidingai priimti ir išsigasti, pavyzdžiui, kad tėtis, geriantis alaus taurę, numirs. Kalbėti daugiau apie tai kaip gyventi, kad nereiktų vartoti šitų medžiagų.

Į pradinių klasių pabaigą jau galime kalbėti apie psichoaktyviasias medžiagas, veikiančias mūsų nuotaiką, fizinę būseną: alkoholį, tabaką, marichuaną. Tie dalykai, kurie jau yra paplitę toje ar kitoje vietovėje. Tai daryti labai atsargiai, kad vietoj prevencijos nepadarytume reklamos.

Kaip kalbėtis, jeigu mes esam tėvai ir auginam pradinukus? Ką sakyti? Jeigu mama geria taurę vyno, kad vaikas nepriimtų tai neteisingai, kad skiriasi vaikas ir suaugęs?

(more…)

BAIMĖS VAIKŲ AMŽIUJE

BAIMĖS VAIKŲ AMŽIUJE

BAIMĖS VAIKŲ AMŽIUJE

Baimė – viena iš pagrindinių, taip vadinamų bazinių žmogaus emocijų. Jos paskirtis – apsaugoti mus, o dar tiksliau – išsaugoti gyvybę. Kaip žinome, jeigu neturėtume iš vis jokio baimės jausmo, gana greit žūtume, patektume į pavojingas situacijas ir to nesuvoktume. Baimė mus apsaugoja.

Bijoti yra natūralu ir neišvengiama. Daugeliui mūsų vaikystės baimės yra dalis normalaus vystymosi. Sveikai augančių vaikų baimės yra trumpalaikės, preinančios, lengvai įveikiamos, jos nekeičia būdo savybių ir santykio su aplinka. Tačiau tiek nieko nebijantis, tiek perdėtai tėvų globojamas vaikas gali patiriti nemažai sunkumų.

Vaiko raidos tyrinėtojai pastebėjo, kad baimės būdingos tam tikram amžiaus tarpsniui ir netgi šiek tiek skiriasi pagal vaiko lytį. Ikimokykliniame amžiuje vyrauja baimės, susijusios su savisaugos instinktu, o vėliau baimės įgauna socialinį atspalvį. Paauglystėje labiausiai išryškėja baimė būti atstumtam, vienišam ir paliktam. Paaiškėjo, kad berniukai labiausiai bijo gyvūnų, nesaugumo jausmo, mokyklos ir antgamtinių reiškinių o mergitės – natūralių, realių reiškinių ir siutacijų.

KOKIOS BAIMĖS BŪDINGOS VAIKUI PAGAL JO AMŽIŲ?

(more…)