Tag: depresinis sutrikimas

TIKAI VAIKŲ AMŽIUJE

TIKAI VAIKŲ AMŽIUJE

TIKAI VAIKŲ AMŽIUJE

Tikai vaikų amžiuje gana dažnas reiškinys. Manoma, kad įvairiais amžiaus periodais jie pasireiškia 10 proc. vaikų. Kas tai yra, kaip juos atpažinti? Ar gali kelti pavojų? Kaip juos gydyti ir ar gydyti?

Kas tie tikai?

Tai yra nevalingi, staigūs, neritmingi raumenų judesiai, dažniausiai tam tikrų, apibrėžtų ir ribotų raumenų grupių. Gali pasireikšti garsine forma – staiga prasidedantys betiksliai garsai. Tikai suvokiami kaip judesiai, kuriems sunku pasipriešinti, suvaldyti, tačiau iš tiesų sąmoningai juos galima nuslopinti tam tikram laikotarpiui, atkreipiant į juos dėmesį.

Tikai skirstomi į paprastuosius ir kompleksinius, nors jų ribos nėra tiksliai apibrėžtos.

Paprastųjų motorinių tikų pavyzdžiai yra mirksėjimas, kaklo, pečių trūkčiojimas, grimasavimas, nosies raukymas. Paprastieji vokaliniai gali būti atsikrenkštimas, kosčiojimas, šnarpštimas ir tam tikrų garsų kartojimas. Kompleksiniais laikomi jau kombinuoti rankų, kojų judesiai, šokinėjimas, vienos ar kelių savo kūno dalių daužymas. Kompleksiniai vokaliniai tikai pasižymi tam tikrų žodžių kartojimu, kartais socialiai nepriimtinų arba tiesiog savo sukurtų, nesuprantamų.

Tikai gali būti pavieniai pirminiai, pasikartojantys, trumpalaikiai arba lėtiniai. Taip pat gali būti ir kitas ligas lydintys simptomai (sukelti infekcijos, medikamentų, traumų).

Sunkiausia tiko forma – Tureto sindromas – tai kombinuoti balso ir daugybiniai judesių tikai.

Vaikas jaučia didžiulį poreikį atlikti judesį, kurį jis gali įvardyti kaip tempimą, veržimą ar spaudimą kažkurioje vietoje. Atlikus judesį vaikui labai palengvėja.

Iš kur jie atsiranda?

(more…)

AR DEPRESIJĄ GALIMA PAVELDĖTI?

AR DEPRESIJĄ GALIMA PAVELDĖTI?

Bobutės palikimas – depresija…

Ar galima paveldėti depresiją?

Kažkas gauna testamentą su šeimos sidabro dirbiniais ir nekilnojamu turtu, o kažkam atitenka liūdesys. Būtent jis ir tampa depresijos priežastimi.

Palikimas – tai, kas man iš pradžių nepriklausė, kas buvo kitų, iki manęs gyvenusių giminaičių, protėvių nuosavybe. Ir liūdesys būna toks pats, anksčiau mums nepriklausęs. Tačiau paveldime mes ne visą tą liūdesį, kuris buvo kadaise, bet tą jo dalį, kuri buvo neišgyventa, neišjausta, neišliūdėta. Žmogus, kuris turėjo tuos jausmus, jų nepriėmė, neišverkė, nesugebėjo, nespėjo, nenorėjo… ir todėl liūdesys „palaidojamas“ šeimos sitemoje, saugomas joje, perduodamas iš kartos į kartą kaip koks apgamas ant skruosto, iš kartos į kartą. Taip, tarsi ankstesnės kartos deleguotų tą liūdesį išjausti už juos jaunesnėms kartoms vietoj jų.

Tačiau liūdesys juk palaidotas. O tai reiškia, kad jaunesnės kartos gali net nežinoti apie tai, kas įvyko, apie tai nelabai ir kalbama garsiai, gerai, jeigu bent puse lūpų kas nors kada nors prasitaria… O tarp kitko, apie ką? Liūdesys, kuris gali būti perduodamas kaip palikimas ir tapti dabartinės kartos depresijos priežastimi, susijęs su labai rimtomis giminės netektimis. Tai kažkokia žūtis, nelaimė, vaiko praradimas, gal net kelių vaikų mirtis ankstyvoje vaikystėje. Ten, kur skausmas begalinis.

(more…)