Tag: KARTU PSICHOLOGIJA

Kokie tėvai savo pavyzdžiu užaugina savarankiškus vaikus

Kokie tėvai savo pavyzdžiu užaugina savarankiškus vaikus

Keletas savybių, kurias turintys tėvai savo pavyzdžiu išmoko vaikus spręsti savo problemas:

1. Tėvai stovi už vaikų nugaros tam, kad spręsti problemas kartu su vaiku, o ne už jį.

Ugdykite vaikus taip, kad jie mokėtų susitvarkyti su savo sunkumais patys, be kitų pagalbos.

2. Tėvai vaikams užduoda klausimus ne rečiau negu siūlo jiems jau paruoštus atsakymus.

(more…)

AR DEPRESIJĄ GALIMA PAVELDĖTI?

AR DEPRESIJĄ GALIMA PAVELDĖTI?

Bobutės palikimas – depresija…

Ar galima paveldėti depresiją?

Kažkas gauna testamentą su šeimos sidabro dirbiniais ir nekilnojamu turtu, o kažkam atitenka liūdesys. Būtent jis ir tampa depresijos priežastimi.

Palikimas – tai, kas man iš pradžių nepriklausė, kas buvo kitų, iki manęs gyvenusių giminaičių, protėvių nuosavybe. Ir liūdesys būna toks pats, anksčiau mums nepriklausęs. Tačiau paveldime mes ne visą tą liūdesį, kuris buvo kadaise, bet tą jo dalį, kuri buvo neišgyventa, neišjausta, neišliūdėta. Žmogus, kuris turėjo tuos jausmus, jų nepriėmė, neišverkė, nesugebėjo, nespėjo, nenorėjo… ir todėl liūdesys „palaidojamas“ šeimos sitemoje, saugomas joje, perduodamas iš kartos į kartą kaip koks apgamas ant skruosto, iš kartos į kartą. Taip, tarsi ankstesnės kartos deleguotų tą liūdesį išjausti už juos jaunesnėms kartoms vietoj jų.

Tačiau liūdesys juk palaidotas. O tai reiškia, kad jaunesnės kartos gali net nežinoti apie tai, kas įvyko, apie tai nelabai ir kalbama garsiai, gerai, jeigu bent puse lūpų kas nors kada nors prasitaria… O tarp kitko, apie ką? Liūdesys, kuris gali būti perduodamas kaip palikimas ir tapti dabartinės kartos depresijos priežastimi, susijęs su labai rimtomis giminės netektimis. Tai kažkokia žūtis, nelaimė, vaiko praradimas, gal net kelių vaikų mirtis ankstyvoje vaikystėje. Ten, kur skausmas begalinis.

(more…)

IŠ KARTOS Į KARTĄ…

Kaip gi jinai perduodama ta trauma?

IŠ KARTOS Į KARTĄ...

Žinoma, galima mėginti viską paaiškinti „srautu“, „genų atmintimi“ „persipynimais“, bet čia jau panašu, kad be mistikos neapsieime. O galima į viską pažiūrėti daug paprasčiau: tiesiog per „tėvų – vaikų“ santykius, be politikos ir ideologijos, apie jas gal kiek vėliau.

Pradedam.

Gyvena sau šeima. Laukiasi pirmagimio, o gal jau ir turi vieną vaiką. Gal jau ir du spėjo pagimdyti. Myli vienas kitą, pilni vilties ir planų į ateitį. Bet štai ištinka katastrofa. Kaip sakoma, istorijos smagračiai pasislinko iš vietos ir pradėjo šlifuoti žmones. Dažniausiai į tokį malūną patenka vyrai: revoliucija, karai, represijos…- pirmas smūgis tenka jiems.

Ir štai jauna moteris, mama, lieka viena. Jos dalia – nuolatinis nerimas, neatitinkantis jos jėgų darbas (ir vaikus auginti ir juos išlaikyti), jokių džiaugsmų ir poilsio. Laidotuvės, „dešimt metų be susirašinėjimo teisės“, arba tiesiog jokių žinių ilgą laiką, taip, kad bet kokia viltis pradeda tirpti. Gal būt tai ir ne apie vyrą, gal apie brolį, tėvą ar kitus artimuosius. Kokia moters, motinos būklė? Ji priversta „laikyti save rankose“, ji negali netgi nuoširdžiai liūdėti. Ji atsakinga už vaiką (vaikus) ir dar daug už ką. Iš vidaus ją plėšia skausmas, tačiau jo išreikšti negalima, verkti negalima, „išskysti“ negalima. Ir ką ji padaro? SUAKMENĖJA. Sustingsta, įsitempia kaip styga, atjungia jausmus, gyvena sukandusi dantis ir sukaupusi visą savo valią, sugniaužusi kumščius, viską atlieka automatiškai, negalvodama, nejausdama. Gali būti ir blogiau: pasineria į depresiją, vaikšto, daro, kas priklauso, tačiau pati, savo viduje trokšta tik vieno – atsigulti ir numirti. Tai matosi jos veide: sustingusi kaukė, rankos sunkios ir nelanksčios. Jai net fiziškai sunku atskyti vaikui į jo šypseną tuo pačiu, ji stengiasi kuo mažiau bendrauti su vaiku, nes tai yra jai skausminga. Kūdikis, atsibudęs naktį, pravirksta, kviečia mamą, o ji tuo tarpu įsikniaubusi į pagalvę rauda. Jos rauda begarsė. Kartais tai pratrūksta pykčiu. Vaikiukas prišliaužia arba prieina, traukia mamą už skverno, nori glamonių, supratimo, bendravimo, o ji jeigu tik sukaupusi jėgas atsako prisiversdama, bet neretai kad suriks: „Atstok gi pagaliau!“ , atstums taip, kad tas net į kitą kambario galą nuskrenda. Ne, ji ne ant vaiko pyksta, bet ant savo likimo, ant savo sulaužyto gyvenimo, ant to vyro, kuris išėjo, paliko ją tvarkytis vieną ir daugiau jau niekada nebepadės.

Tik štai vaikas nežino viso šito. Jam niekas nieko nepasakė, nepapasakojo kas atsitiko, nes juk dar per mažas, o ir tikrai – nesupras. Gal jis ir žino, bet nesupranta. Vienintelis paaiškinimas, kuris gali jam ateiti į galvą: mama manęs nemyli, aš jai trukdau, geriau jau manęs nebūtų. Toks suvokimas vaikui labiausiai suprantamas.

(more…)