Kažkas gauna testamentą su šeimos sidabro dirbiniais ir nekilnojamu turtu, o kažkam atitenka liūdesys. Būtent jis ir tampa depresijos priežastimi.
Palikimas – tai, kas man iš pradžių nepriklausė, kas buvo kitų, iki manęs gyvenusių giminaičių, protėvių nuosavybe. Ir liūdesys būna toks pats, anksčiau mums nepriklausęs. Tačiau paveldime mes ne visą tą liūdesį, kuris buvo kadaise, bet tą jo dalį, kuri buvo neišgyventa, neišjausta, neišliūdėta. Žmogus, kuris turėjo tuos jausmus, jų nepriėmė, neišverkė, nesugebėjo, nespėjo, nenorėjo… ir todėl liūdesys „palaidojamas“ šeimos sitemoje, saugomas joje, perduodamas iš kartos į kartą kaip koks apgamas ant skruosto, iš kartos į kartą. Taip, tarsi ankstesnės kartos deleguotų tą liūdesį išjausti už juos jaunesnėms kartoms vietoj jų.
Tačiau liūdesys juk palaidotas. O tai reiškia, kad jaunesnės kartos gali net nežinoti apie tai, kas įvyko, apie tai nelabai ir kalbama garsiai, gerai, jeigu bent puse lūpų kas nors kada nors prasitaria… O tarp kitko, apie ką? Liūdesys, kuris gali būti perduodamas kaip palikimas ir tapti dabartinės kartos depresijos priežastimi, susijęs su labai rimtomis giminės netektimis. Tai kažkokia žūtis, nelaimė, vaiko praradimas, gal net kelių vaikų mirtis ankstyvoje vaikystėje. Ten, kur skausmas begalinis.
Žinoma,
galima mėginti viską paaiškinti „srautu“, „genų atmintimi“
„persipynimais“, bet čia jau panašu, kad be mistikos
neapsieime. O galima į viską pažiūrėti daug paprasčiau: tiesiog
per „tėvų – vaikų“ santykius, be politikos ir ideologijos,
apie jas gal kiek vėliau.
Pradedam.
Gyvena
sau šeima. Laukiasi pirmagimio, o gal jau ir turi vieną vaiką. Gal
jau ir du spėjo pagimdyti. Myli vienas kitą, pilni vilties ir planų
į ateitį. Bet štai ištinka katastrofa. Kaip sakoma, istorijos
smagračiai pasislinko iš vietos ir pradėjo šlifuoti žmones.
Dažniausiai į tokį malūną patenka vyrai: revoliucija, karai,
represijos…- pirmas smūgis tenka jiems.
Ir
štai jauna moteris, mama, lieka viena. Jos dalia – nuolatinis
nerimas, neatitinkantis jos jėgų darbas (ir vaikus auginti ir juos
išlaikyti), jokių džiaugsmų ir poilsio. Laidotuvės, „dešimt
metų be susirašinėjimo teisės“, arba tiesiog jokių žinių
ilgą laiką, taip, kad bet kokia viltis pradeda tirpti. Gal būt tai
ir ne apie vyrą, gal apie brolį, tėvą ar kitus artimuosius. Kokia
moters, motinos būklė? Ji priversta „laikyti save rankose“, ji
negali netgi nuoširdžiai liūdėti. Ji atsakinga už vaiką
(vaikus) ir dar daug už ką. Iš vidaus ją plėšia skausmas,
tačiau jo išreikšti negalima, verkti negalima, „išskysti“
negalima. Ir ką ji padaro? SUAKMENĖJA. Sustingsta, įsitempia kaip
styga, atjungia jausmus, gyvena sukandusi dantis ir sukaupusi visą
savo valią, sugniaužusi kumščius, viską atlieka automatiškai,
negalvodama, nejausdama. Gali būti ir blogiau: pasineria į
depresiją, vaikšto, daro, kas priklauso, tačiau pati, savo viduje
trokšta tik vieno – atsigulti ir numirti. Tai matosi jos veide:
sustingusi kaukė, rankos sunkios ir nelanksčios. Jai net fiziškai
sunku atskyti vaikui į jo šypseną tuo pačiu, ji stengiasi kuo
mažiau bendrauti su vaiku, nes tai yra jai skausminga. Kūdikis,
atsibudęs naktį, pravirksta, kviečia mamą, o ji tuo tarpu
įsikniaubusi į pagalvę rauda. Jos rauda begarsė. Kartais tai
pratrūksta pykčiu. Vaikiukas prišliaužia arba prieina, traukia
mamą už skverno, nori glamonių, supratimo, bendravimo, o ji jeigu
tik sukaupusi jėgas atsako prisiversdama, bet neretai kad suriks:
„Atstok gi pagaliau!“ , atstums taip, kad tas net į kitą
kambario galą nuskrenda. Ne, ji ne ant vaiko pyksta, bet ant savo
likimo, ant savo sulaužyto gyvenimo, ant to vyro, kuris išėjo,
paliko ją tvarkytis vieną ir daugiau jau niekada nebepadės.
Tik
štai vaikas nežino viso šito. Jam niekas nieko nepasakė,
nepapasakojo kas atsitiko, nes juk dar per mažas, o ir tikrai –
nesupras. Gal jis ir žino, bet nesupranta. Vienintelis paaiškinimas,
kuris gali jam ateiti į galvą: mama manęs nemyli, aš jai trukdau,
geriau jau manęs nebūtų. Toks suvokimas vaikui labiausiai
suprantamas.