Tag: psichologija

TIKAI VAIKŲ AMŽIUJE

TIKAI VAIKŲ AMŽIUJE

TIKAI VAIKŲ AMŽIUJE

Tikai vaikų amžiuje gana dažnas reiškinys. Manoma, kad įvairiais amžiaus periodais jie pasireiškia 10 proc. vaikų. Kas tai yra, kaip juos atpažinti? Ar gali kelti pavojų? Kaip juos gydyti ir ar gydyti?

Kas tie tikai?

Tai yra nevalingi, staigūs, neritmingi raumenų judesiai, dažniausiai tam tikrų, apibrėžtų ir ribotų raumenų grupių. Gali pasireikšti garsine forma – staiga prasidedantys betiksliai garsai. Tikai suvokiami kaip judesiai, kuriems sunku pasipriešinti, suvaldyti, tačiau iš tiesų sąmoningai juos galima nuslopinti tam tikram laikotarpiui, atkreipiant į juos dėmesį.

Tikai skirstomi į paprastuosius ir kompleksinius, nors jų ribos nėra tiksliai apibrėžtos.

Paprastųjų motorinių tikų pavyzdžiai yra mirksėjimas, kaklo, pečių trūkčiojimas, grimasavimas, nosies raukymas. Paprastieji vokaliniai gali būti atsikrenkštimas, kosčiojimas, šnarpštimas ir tam tikrų garsų kartojimas. Kompleksiniais laikomi jau kombinuoti rankų, kojų judesiai, šokinėjimas, vienos ar kelių savo kūno dalių daužymas. Kompleksiniai vokaliniai tikai pasižymi tam tikrų žodžių kartojimu, kartais socialiai nepriimtinų arba tiesiog savo sukurtų, nesuprantamų.

Tikai gali būti pavieniai pirminiai, pasikartojantys, trumpalaikiai arba lėtiniai. Taip pat gali būti ir kitas ligas lydintys simptomai (sukelti infekcijos, medikamentų, traumų).

Sunkiausia tiko forma – Tureto sindromas – tai kombinuoti balso ir daugybiniai judesių tikai.

Vaikas jaučia didžiulį poreikį atlikti judesį, kurį jis gali įvardyti kaip tempimą, veržimą ar spaudimą kažkurioje vietoje. Atlikus judesį vaikui labai palengvėja.

Iš kur jie atsiranda?

(more…)

Kokie tėvai savo pavyzdžiu užaugina savarankiškus vaikus

Kokie tėvai savo pavyzdžiu užaugina savarankiškus vaikus

Keletas savybių, kurias turintys tėvai savo pavyzdžiu išmoko vaikus spręsti savo problemas:

1. Tėvai stovi už vaikų nugaros tam, kad spręsti problemas kartu su vaiku, o ne už jį.

Ugdykite vaikus taip, kad jie mokėtų susitvarkyti su savo sunkumais patys, be kitų pagalbos.

2. Tėvai vaikams užduoda klausimus ne rečiau negu siūlo jiems jau paruoštus atsakymus.

(more…)

AR DEPRESIJĄ GALIMA PAVELDĖTI?

AR DEPRESIJĄ GALIMA PAVELDĖTI?

Bobutės palikimas – depresija…

Ar galima paveldėti depresiją?

Kažkas gauna testamentą su šeimos sidabro dirbiniais ir nekilnojamu turtu, o kažkam atitenka liūdesys. Būtent jis ir tampa depresijos priežastimi.

Palikimas – tai, kas man iš pradžių nepriklausė, kas buvo kitų, iki manęs gyvenusių giminaičių, protėvių nuosavybe. Ir liūdesys būna toks pats, anksčiau mums nepriklausęs. Tačiau paveldime mes ne visą tą liūdesį, kuris buvo kadaise, bet tą jo dalį, kuri buvo neišgyventa, neišjausta, neišliūdėta. Žmogus, kuris turėjo tuos jausmus, jų nepriėmė, neišverkė, nesugebėjo, nespėjo, nenorėjo… ir todėl liūdesys „palaidojamas“ šeimos sitemoje, saugomas joje, perduodamas iš kartos į kartą kaip koks apgamas ant skruosto, iš kartos į kartą. Taip, tarsi ankstesnės kartos deleguotų tą liūdesį išjausti už juos jaunesnėms kartoms vietoj jų.

Tačiau liūdesys juk palaidotas. O tai reiškia, kad jaunesnės kartos gali net nežinoti apie tai, kas įvyko, apie tai nelabai ir kalbama garsiai, gerai, jeigu bent puse lūpų kas nors kada nors prasitaria… O tarp kitko, apie ką? Liūdesys, kuris gali būti perduodamas kaip palikimas ir tapti dabartinės kartos depresijos priežastimi, susijęs su labai rimtomis giminės netektimis. Tai kažkokia žūtis, nelaimė, vaiko praradimas, gal net kelių vaikų mirtis ankstyvoje vaikystėje. Ten, kur skausmas begalinis.

(more…)

Kalbos druska – keiksmažodžiai. Kaip nepersūdyti?

Kalbos druska - keiksmažodžiai. Kaip nepersūdyti?
cartoon man shouting curses

Pagal dabartinės lietuvių kalbos žodyną, „keiksmažodis – keikiamas žodis“, o „keiktis – sakyti piktus, šiurkščius žodžius; vadinti piktais, šiurkščiais žodžiais, plūsti“. „Keiksmas – keikimas; plūstamas, koneveikiamas žodis“, „keikūnas – kas daug keikia, plūstasi, keiksnys“. Taigi galime teigti, kad keiksmažodis – dažnai staigi reakcija į tam tikrą situaciją, savotiškas emocinio krūvio sumažinimas. Keiksmažodžiai gali būti vartojami skirtingais tikslais:

  • Įžeisti, pažeminti žmogų
  • Kaip neigiamų emocijų išraišką
  • Kaip neigiamą atspalvį kokiam nors elgesiui suteikiantį žodį
  • Kaip vaizdingo pasakymo dalį nekultūringoje kalboje
  • Kaip stilistinę priemonę grožinėje literatūroje ar meniniuose filmuose perduodant tam tikrų socialinių sluoksnių ar grupių specifiką.

Keiksmažodžių atsiradimo teorijos. Istorinės šaknys

Mokslininkai teigia, kad keiksmažodžių kilmė labai sena. Iš pradžių jie reiškė visiškai ką kita nei dabar. Daugybė mokslo pasaulio atstovų (istorikų, filologų, etnologų) tvirtina, kad mūsų protėvių laikais keiksmažodžiai buvo išskirtinai vyrų kultūros dalis ir juose slypėjo galinga sakralinės prasmės galia. Juk su dievais ar demonais negalėjai šiaip sau kasdieniškai plepėti. Reikėjo sugalvoti kažkokių ypatingų žodžių, kultinių formulių, mistinių užkeikimų ir net prakeiksmų. Daug jų sėkmingai persikėlė į kasdienę šneką ir išliko ligi šiol.

Mokslininkai mano, kad žodžiai, kurie dabar laikomi įžeidžiančiais ar nešvankiais, kadaise buvo pagoniški, skirti apsaugai. Dabartiniai keiksmažodžiai – ne kas kita, kaip „šventi“ žodžiai, kuriuos kadaise tardavo pagonių žyniai ne dažniau negu 16 kartų per metus. Jie tarti tik specialių ritualų, kuriais kviestos vaisingumo dvasios, metu. Šie buvo atliekami prašant stipresniųjų jėgų žemių derlingumo ir giminės vaisingumo. Visomis kitomis metų dienomis šie „stebuklingi“ žodžiai buvo griežtai draudžiami. Žmonės buvo įsitikinę, kad pernelyg dažnai vartojami „šventi“ žodžiai gali prarasti magišką galią arba pakenkti juos tariantiems.

Dėl šios priežasties nė viena moteris ar mergina neturėjo teisės jų žinoti. Tikėta, kad jei vyras ištaria keiksmažodį, tuomet lytinės potencijos netenka tik jis, o jei šiais „šventais“ žodžiais piktnaudžiauja moteris, tada vyriškosios jėgos netenka visi juos girdėję stipriosios lyties atstovai.

Spėjama, kad keiktis žmonės pradėjo tuomet, kai ėmė tarpusavyje kariauti. Kol ginklai buvo primityvūs, jie nebūdavo naudojami iš karto. Mūšio pradžioje kildavo žodžių karas, kurio tikslas – įžeisti, pažeminti priešą ir įgyti psichologinį pranašumą prieš būsimąjį susirėmimą bei atitolinti kovą ir vieno iš karių mirtį.

(more…)

Kaip išeiti iš toksinių santykių, net jeigu tai artimi giminaičiai

arba kaip atsiskirti nuo mamos

Kaip išeiti iš toksinių santykių, net jeigu tai artimi giminaičiai

Labai sunkus ir asmeninis sprendimas – atsisakyti kontaktų, bendravimo su artimu šeimos nariu. Kai kuriems iš mūsų tas asmuo yra mama.

Labai dažnai mūsų noras bendrauti su mama kitaip – be pykčio, be nuoskaudų, nuoširdžiai, šiltai – atsimuša į akmeninę sieną iš mamos pusės. Tokiais atvejais, deja, vienintelis būdas išsigydyti vidinius skaudulius yra ATSITRAUKIMAS. Taip, atrodo, kad nebendrauti su mama yra tabu. Tačiau likti santykiuose ir sveikti – neįmanoma. Kartais užtenka nedidelio atstumo ir neilgo atsitraukimo. Kartais tai trunka nuolatos. Reikia neįtikėtinos drąsos ir stiprybės tam, kad tai įveikti.

Kada reikalingas atsitraukimas?

Yra daug priežasčių, kodėl priimamas toks sprendimas. Esminis dalykas – disfunkcinis jūsų mamos elgesys išveda jus iš emocinės ir mentalinės pusiausvyros, o jūs jau tiesiog nebegalite mokėti tokios kainos.

Taip, tokie sprendimai nepriimami lengvabūdiškai ar iš pykčio. Dažniausiai tai nutinka po daugybės metų bandymų įvairiausiais būdais išlaikyti ryšius, perkelti santykius į labiau pozityvesnį lygmenį. Deja, nesėkmingai, kol galiausiai tam tikru momentu suvokiate, kad kaina per didelė. Ir kad būtina priimti sprendimą.

Greičiausiai tai bus ar buvo pats sunkiausias sprendimas jūsų gyvenime. Tuo pačiu metu – tai labiausiai išlaisvinantis sprendimas.

Šeima – tai sistema. Ji paklūsta dėsniams. Homeostazės ir transformacijos. Kai vienas šeimos narys nebevaidina įprasto vaidmens šeimoje, sistema turi persitvarkyti. Šis procesas gali vykti sklandžiai arba ne. Jeigu ne, tuomet sistemoje chaosas. Jeigu transformuojasi – pereina į kitą, aukštesnį lygmenį – augimo ir vystymosi. Šių dėsnių įtakoje, šeimos narys, siekiantis augti turi pasirinkimą: likti disfunkcinėje (toksiškoje) aplinkoje ar išeiti iš sistemos. Šis pasirinkimas daromas siekiant pasveikti emociškai, kai tai pasidaro nebeįmanoma liekant šeimos sistemoje.

Dukra neretai vaidina tarpininko, atpirkimo ožio, paslapčių saugotojos arba emocinės globėjos vaidmenį. Dukrai augant ir siekiant išeiti iš šių tipinių savo vaidmenų šeimoje ( mėginant nustatyti savo asmenines ribas, pasipriešinus smurtiniam elgesiui) ir prasideda pasikeitimai sistemoje. Chaoso lygis rodo kiek stipriai buvo sutrikę šeimos santykiai, kiek disfunkcinė buvo sistema.

Jeigu šeimos nariai pakankamai sveiki, stabilūs ir atviri pasikeitimams, transformacija gali vykti sklandžiai. Tačiau dažnai patys tėvai yra stipriai traumuoti ir emociškai sužeisti, tuomet dukters augimas, noras vystytis yra priimamas kaip rimta grėsmė šeimos sistemai, kuri nepasiruošusi keistis ir augti. Situacija nestabili ir joje sunku būti. Tas neįsisąmonintas noras išlaikyti šeimą tokią kokia buvo sukelia tėvų priešiškumą dukteriai, neretai agresyvų puolimą, kaltinimus. Ji tampa „bloga“ dukra. Šeima identifikuoja dukrą kaip „nesugebančią išlaikyti santykių šeimoje“, o tai reiškia kad su ja kažkas negerai. Tai rodo, kad mama (ar tėvas) nenori prisiimti atsakomybės už savo elgesį, nenori matyti savęs ir savo vaidmens situacijoje. Viskas perkeliama ant dukters – kaltinama tik ji. Tokiu būdu jau vyksta atstūmimas, nors ir nesąmoningas. Tačiau tai tik neįsisąmonintas pasipriešinimams pasikeitimams šeimos sistemoje, veikiant homeostazės dėsniui.

Mes negalime išgelbėti savo motinų. Tapti laimingomis už jas. Mes negalime išgelbėti savo šeimos. Mes galime išgelbėti tik patys save.

Jums nereikia kad jūsų mama (arba šeima) jus suprastų tam, kad pilnai pasveiktumėte.

Suvokimas, kad mama (arba šeima) tiesiog nesugeba arba nenori jūsų suprasti, gali sužeisti jums širdį. Nesvarbu kiek kartų ir kaip jūs mėginote jai/jiems paaiškinti gerus savo ketinimus – visa tai nepadėjo. Toks jausmas kad jūs kalbate skirtingomis kalbomis ir jūsų tiesiog nesupranta. Tai gali būti nesąmoningas blokavimas iš šeimos pusės – nes jūs esate grėsmė sistemos stabilumui – jų vertybėms, įsistikinimams ir įsišaknijusiems įpročiams. Dėl jūsų sistema pasmerkta transformuotis, o tai kelia pasipriešinimą. Tai skaudu suvokti, tačiau tai padeda įgauti stiprybės. Pasidaro aišku, kad teks pasitenkinti pačios savęs supratimu. Svarbiausia tampa jūsų pačios nuomonė apie save. Jūs turite suvokti, kad su jumis viskas gerai, netgi tuomet kai kiti (artimieji, šeima) jūsų nesupranta.

Nuo to momento, kai jūs atsitraukiate, jūsų gyvenimas pradeda gerėti visomis kryptimis. Dingsta lėtinės ligos, neurozės, baimės ir įvairūs įsitikinimai. Neretai tai būna sunku priimti savyje – koks malonus tampa gyvenimas. Kiekvienas naujas sėkmės, artumo, džiaugsmo ir laisvės lygmuo jums primena, kad jūs negalite tuo pasidalinti su savo šeima. Tai skausminga. Tuo metu galite patirti liūdesį ir susijaudinimą. Nieko su tuo nedarykite, jauskite tai ir nuslūgus bangai eikite pirmyn, gyvenkite toliau. Liūdesio jausmas nereiškia, kad jūs pasirinkote neteisingai. Iš tiesų tai sveikimo požymis.

Remkitės į tą savo pasaulėžiūrą, kuri suteikė jums jėgų išeiti iš toksinių santykių. Laikykitės jos, kad jūsų neįtrauktų atgal per gėdos ir kaltės jausmus. Čia svarbu turėti palaikymą ir duoti sau laiko ir erdvės tam, kad visos emocijos, susijusios su šiuo sunkiu sprendimu būtų išjaustos. Įsitvirtinkite tame kodėl jūs padarėte tokį sprendimą ir pasinaudokite proga pradėti visai naują savo gyvenimo etapą.

Atsitraukimas – tai naujų jėgų įgavimo startinė pozicija.

Gali būti, kad jūs suvoksite kai ką labai svarbaus: tai, kad galite išgyventi netgi tuomet, kai jūsų mama jus atstūmė. Retai kas tai suvokia anksčiau. Tai pakels jus į naują laisvės ir ryžtingumo lygmenį, inicijuos kvantinį šuolį jūsų gyvenime. Tai gali suteikti jums jėgų neišduoti savęs, būti sąžiningu su savimi, priimti save ir tai įtakos jūsų gyvenimo kokybę.

Liūdesys, daug liūdesio… suteiks jums LAISVĘ.

Liūdesys lydi mus pereinant iš vieno laiptelio į kitą, aukštesnį – tai atsisveikinimo emocija, ji padeda mums eiti pirmyn. Deja, bet ant to laiptelio neužlipo jūsų mama (šeima). Tai atsisveikinimas – jūs einate pirmyn be savo artimųjų. Tai skausminga. Duokite sau laiko. Leiskite liūdėti sau su meile. Tai palengvins ėjimą pirmyn ir gyvenimas parodys jums savo grožį, džiaugsmą ir stebuklus. Šis liūdesys turi galią padėti jums susijungti su savimi, su savo vidumi, su jūsų esybe. Suteikite šiai netekčiai prasmę tam, kad patobulintumėt savo gyvenimą. Ir tai raktas į pasveikimą. Jūsų vientisumas taps jums tvirtu pagrindu jūsų gyvenime.

„Jums nereikia tapti vargšu, kad padėtumėt vargšams, arba susirgti, kad sergantys pasveiktų. Jūs galite padėti tik būdamas sveikas, aiškaus proto ir susikaupęs.“ (Abraham)

Visiškai normalu yra nutraukti toksiškus santykius, netgi jeigu tai artimiausi giminaičiai. Šis sveikimas gali būti vienatvėje. Tačiau naujoje jūsų susikurtoje erdvėje pradeda atsirasti nauji dvasiniai ryšiai. Mes turime prieraišumo poreikį. Atsidurti akis į akį su atstūmimu – tai reiškia išgyventi giluminį skausmą, susidurti su stipriausia baime – likti vienišu. Tačiau tai, ko mes taip bijome – vienišumas – jau yra tose mūsų giminės/šeimos žaizdose, tuose toksiškuose santykiuose. Tas jūsų nepriėmimas, nelaisvė augti ir vystytis, nustatyti vaidmenys – tai atstūmimas ir vienatvė būnant kartu.

Atsitraukimas nereiškia, kad jūs nemylite savo šeimos. Tai nereiškia, kad jūs nejaučiate dėkingumo už viską ką šeima jums suteikė. Tai reiškia, kad jums reikalinga erdvė, kad galėtumėte kurti savo gyvenimą taip, kaip jūs norite ir suprantate.

Moterys, kurios priima sprendimą nutraukti kontaktus su savo disfunkcinėmis motinomis, sukuria atotrūkį, nes tai yra vienintelis būdas pranešti: „Mama, tavo gyvenimas – tai tavo atsakomybė, o mano gyvenimas – mano. Aš atsisakau būti aukojama ant tavo skausmo altoriaus. Aš atsisakau žūti tavo kare. Netgi jeigu tu nesugebi manęs suprasti, aš privalau eiti savo keliu. Aš privalau rinktis gyvenimą.“

Šios „motiniškoss traumos“ išgydymas jumyse– tai jūsų pilnaverčio moteriškumo pradžia. Mūsų kultūroje nėra tokio ritualo, kuris leistų atsiskirti suaugusiam vaikui nuo tėvų (tiek dukrai, tiek sūnui).

Pilnas išgijimas – tai motinos ir dukters susijungimas širdimis išliekant laisvomis ir atskiromis asmenybėmis. Tada, kai dukters individualumas daugiau neatrodys motinai grėsmingas todėl, kad ji pati bus pakankamai laisva ir galės mylėti bei gerbti ir save ir dukterį.

Pagal BethanyWebster