Kurdami šeimą ir planuodami susilaukti vaikų, mes tikimės, kad mūsų santykiai truks galima sakyti amžinai, tokios mūsų viltys – mes neplanuojame skirtis. Deja, bet skyrybų šeimose skaičius, kaip liudija statistika, jei ne auga, tai bent jau išlieka stabiliai aukštas: kasmet Lietuvoje išsituokia apie 10-12 tūkstančių porų (palyginimui, susituokia apie 20 tūkstančių porų). Tiesa, tikslesnės statistikos apie ne santuokoje gyvenančias poras nėra, o tokių porų pastaraisiais metais daugėja.

Kai miršta vienas iš tėvų, egzistuoja gedėjimo ritualai, palengvinantys skausmą, liūdesys padeda atsisveikinti, vaiką ar vaikus palaiko artimieji ir šeimos draugai, o štai po skyrybų, kurios savo streso lygiu labai artimos netekčiai, dažnai vaikai paliekami patys grumtis su juos užklupusiomis emocijomis: baime, nerimu, nesaugumu, nes prarandamas vientisas šeimos modelis, o kartu su tuo ir pastovumas, saugumas, dalis giminaičių, draugų, šeimos tradicijų.

Vaikams tenka išgirsti tiesą, kad tėvai laisva valia priėmė sprendimą nebebūti kartu, tuo sukeldami jiems tokį skausmą ir bejėgiškumo, nesaugumo jausmus. Vaikams tėvų skyrybos yra tikrai labai stiprus, sukrečiantis ir skausmingas išgyvenimas.

Tėvai, jaučiantys didelę kaltę dėl skyrybų (ypač tas iš tėvų, kuris save laiko iniciatoriumi), gali sunkiau pastebėti (nesąmoningai) vaikų skausmą ir liūdesį, ignoruoti vaikų siunčiamus ženklus apie tokius jausmus, tuo tarsi saugodami save nuo dar didesnės kaltės. Vaikai gali būti tarsi nustumti į „antrą planą“, jeigu tėvai ypatingai stipriai kovoja tarpusavyje ir tuo pačiu labai kenčia dėl savo santykių nesėkmės. Tačiau tai tik skatina vaikus slėpti savo jausmus, neigti juos ir galimai „pervesti“ į kūno kalbą – ligas, elgesio sutrikimus. Vaikai patiria baimę, nerimą, stiprius praradimo ir paliktumo jausmus, kaltę, vienišumą, gali prarasti pasaulio stabilumo jausmą. Vaikai gali pasitraukti iš socialinio gyvenimo, užsisklęsti savyje, pasinerti į savo vidinį pasaulį. Tam neretai pasitarnauja ekranai – kompiuteris, televizorius. Gali apleisti savo pareigas, konfliktuoti su jį auginančia mama (ar tėčiu) blaškytis tarp abiejų tėvų. Gali pradėti jais manipuliuoti, taip stengdamiesi bent kiek pasijausti valdantys situaciją ir išreikšti savo pyktį kerštaudami tėvams.

Beveik visi vaikai prisiima sau ir jaučia kaltę dėl tėvų skyrybų. Nors kaltė už tėvų skyrybas ir yra nepelnyta, tačiau jie prisiima sau šią atsakomybę. Ypač mažesni. Nukenčia vaikų savivertė – kadangi aplinka formuoja „idealios šeimos“ modelį, o skyrybų atveju šeima nebeatitinka to modelio, vaikai jaučiasi nepilnaverčiai. Tai trukdo bendravimui su bendraamžiais, skatina atsiskirti, sukelia pasimetimo, liūdesio, bejėgiškumo ir iniciatyvos praradimo jausmus. Susidaro užburtas ratas, kuriame atsiskyręs vaikas nebeturi kur pasidalinti jį užplūdusiomis emocijomis ir tai „sprogdina“ jį iš vidaus.

Nuo to, kaip per skyrybas ir po jų elgsis abu tėvai su vaiku ir tarpusavyje, labai priklausys tolimesnis vaiko gyvenimas, jo raida ir net ateities gerovė.