Tag: santykiai su paaugliais

KONFLIKTŲ SU PAAUGLIAIS PRIEŽASTYS

KONFLIKTŲ SU PAAUGLIAIS PRIEŽASTYS

Nori būti suaugęs, bet dar toks nėra

Prasideda lytinis brendimas, keičiasi kūnas, mąstymas, todėl emocine prasme šis laikotarpis vaikui – didelis iššūkis. Tai etapas, kai jis jau nėra visai vaikas, bet dar ir ne suaugęs. Pagrindiniai uždaviniai šiuo laikotarpiu – atsiskirti nuo tėvų bei susivokti savyje: kas jis kaip atskiras individas, o ne kaip tėvų dalis. Taigi vaikui reikia išmokti labai daug dalykų: planuoti, nuspėti, numatyti, kontroliuoti savo impulsus. Deja, viso to jis dar tik mokosi, nors vertinant pagal išvaizdą jau yra didelis žmogus, ir suaugusieji iš jo dažniausiai tikisi, kad jis visa tai mokės. Tačiau svarbu suprasti, kad paauglys vis dar viena koja vaikystėje ir, nors kita bando būti „suaugystėje“, nuolat šokinėja nuo vienos kojos ant kitos. O ir mes patys į jį žiūrime irgi ne visada vienodai – tai kaip į suaugusį, tai kaip į vaiką.

Dar nemoka konfliktuoti

Tėvams ir pedagogams reikia rasti naują santykį. Iki šiol vaikas darė įvairius dalykus, nes taip liepdavo tėvai. O dabar reikia daugiau tartis, derėtis, argumentuoti, kodėl reikia daryti vieną ar kitą dalyką, išgirsti, ką vienu ar kitu klausimu mano pats paauglys, ir pagal tai koreguoti situaciją. Nors paauglys priešinasi kaip suaugęs, pagal galimybes ir įgūdžius, kaip išeiti iš konflikto, kaip derėtis, kaip atsiprašyti, jis toks nėra. Todėl suaugusiesiems labai svarbu suprasti, kad būtent jie turi parodyti paaugliui būdus, kaip spręsti konfliktinę situaciją, užuot patys, būdami įsižeidę, laukę, kad jis pirmas atsiprašytų.

(more…)

Vaikai ir priklausomybės

Vaikai ir priklausomybės

Apie priklausomybes galima kalbėti plačiąja prasme, nes kiek gyvuoja žmogus, tiek ir priklausomybės. Jos aprašytos jau senuosiuose raštuose.

Nes žmogus nori pažinti save, nežino kaip susitvarkyti su kylančiomis emocijomis, patiria skausmą, ieško naujų potyrių, dėl aplinkybių susiduria su galimybe pažinti tas narkotines medžiagas. Galime pradėti kalbėti apie legalias ir nelegalias narkotines medžiagas. Pradėkime nuo legalių: cukrus, kava, alkoholis, tabakas.

Priklausomybė – tai psichinė būsena, kuomet esi pripratęs prie medžiagos ir be jos negali gyventi. Čia jau reikalinga pagalba.

Pavojingiausias amžius yra paauglystė, kodėl? Kaip žinoti, kad tai jau yra priklausomybė?

Juk visi vaikai ir paaugliai kvailioja. Koks pats pavojingiausias amžius kai vaikai gali nuklysti į priklausomybes? Nuo 15 iki 20 metų. Tuo metu jie gali jau gauti, kartais net ir atrodo kaip suaugę žmonės. Pradeda mėginti 12-13 metų. Pradeda nuo tabako, po to mėgina alkoholį, vėliau įtraukiama marichuana ir stipresni narkotikai.

Pradėkime kalbėtis su vaikais nuo 4-5 metų. Ar neatsitiks taip, kad vaikui tokių metų pasakojant apie cigaretes ar alkoholį jis sužinos ir ims vartoti anksčiau?

Su mažais vaikais pradėkime kalbėtis apie saugumą buityje. Pirmiausiai – vaistai. Nelaikyti ne vietoje. Po to buitinė chemija: pasakoti apie tai, kad negalima vartoti, kad labai nuodinga, kad atsargiai elgtis.

Kai vaikai jau pradinukai, galime pradėti jiems suprantama kalba pasakoti apie alkoholį ir tabaką. Svarbiausiai – negasdinti. Nes vaikas gali labai klaidingai priimti ir išsigasti, pavyzdžiui, kad tėtis, geriantis alaus taurę, numirs. Kalbėti daugiau apie tai kaip gyventi, kad nereiktų vartoti šitų medžiagų.

Į pradinių klasių pabaigą jau galime kalbėti apie psichoaktyviasias medžiagas, veikiančias mūsų nuotaiką, fizinę būseną: alkoholį, tabaką, marichuaną. Tie dalykai, kurie jau yra paplitę toje ar kitoje vietovėje. Tai daryti labai atsargiai, kad vietoj prevencijos nepadarytume reklamos.

Kaip kalbėtis, jeigu mes esam tėvai ir auginam pradinukus? Ką sakyti? Jeigu mama geria taurę vyno, kad vaikas nepriimtų tai neteisingai, kad skiriasi vaikas ir suaugęs?

(more…)

Kokie tėvai savo pavyzdžiu užaugina savarankiškus vaikus

Kokie tėvai savo pavyzdžiu užaugina savarankiškus vaikus

Keletas savybių, kurias turintys tėvai savo pavyzdžiu išmoko vaikus spręsti savo problemas:

1. Tėvai stovi už vaikų nugaros tam, kad spręsti problemas kartu su vaiku, o ne už jį.

Ugdykite vaikus taip, kad jie mokėtų susitvarkyti su savo sunkumais patys, be kitų pagalbos.

2. Tėvai vaikams užduoda klausimus ne rečiau negu siūlo jiems jau paruoštus atsakymus.

(more…)

KAIP PALEISTI JAU UŽAUGUSIUS VAIKUS

KAIP PALEISTI JAU UŽAUGUSIUS VAIKUSPradėsiu nuo to, kad mes visi esame savo tėvų vaikai. Kai tik susilaukėme pirmagimio, tapome tėvais. Ir nuo to momento įstojome į savanorišką tarnybą kuri tęsiasi septynias dienas per savaitę ir dvidešimt keturias valandas per parą visus aštuonioliką arba dvidešimt vienerius metus… Gerai, jeigu tik tiek. Va čia ir visa temos esmė. Kada jau laikas nustoti „auginti“ jau užaugusius vaikus ir kaip tam ruoštis vos tik susilaukus vaiko.

Taigi, pirmaisiais gyvenimo metais, kūdikis visiškai priklausomas nuo tėvų globos ir priežiūros: maitinamas, nešiojamas, saugomas ir prižiūrimas. Tačiau vos tik mažylis atsistoja ant savo kojų – prasideda atsiskyrimo procesas. Kiekviena mama ar tėtis prisimena kaip vos metų vaikas veržiasi eiti visai ne ten kur yra vedamas už rankytės, ne ten, kur nori tėvai. Jis eina ten, kur jam įdomu, siekia tyrinėti pasaulį. Štai šioje vietoje turime būti sąmoningi. Pirmiausia, žinoma, įsijungia saugojimo instinktas – ir tai svarbu. Sąmoningumas būtų tame, kad nepersistengtume saugodami, kad leistume maksimaliai saugiai tyrinėti, eiti, pažinti, kitaip tariant – čia jau pradedame paleisti vaiką „po milimetrą ar centimetrą“, bet leisti jam pačiam už save atsakyti. Na, pavyzdžiui, pamenu save su pirmąja dukra bevaikštinėjančias palei miškelį žiemos metu. Šaligatviai nušluoti nuo snigo, bet šalia jų – pusnys. Dukrai vos pusantrų ir be jokios abejonės ji veržiasi į tas pusnis. Pirmas nesąmoningas impulsas – neleisti: juk sušlaps, tuoj pat teks eiti namo persirengti, nes sušals ir pan. Taip ir elgiausi kelis kartus kol nepastebejau ir kitas mamas taip darančias. Iš šono visai kitaip matosi. Stebėdama kaip „vaikai įrėminami“ supratau kad ir mano mažoji pilna noro tyrinėti tas pusnis. Beliko tik surasti tinkamus rūbus ir leisti jai iki pažastų įsibristi, netyčia nukristi ir veiduku pajausti tą šaltą ir šlapią purų sniegą… Ją stebėdama prisiminiau savo vaikystę ir kaip vyresnė sesė mane rogutėmis per tokias pusnis vežiodavo. Štai pirmas mažas paleidimo žingsnelis mažo žmogaus auginimo istorijoje. (more…)