“Gyvena Sibire tokia raudonplaukė moteris Svetlana Kazina. Prieš 20 metų, būdama 29, ji susirinko savo abu vaikus ir išvažiavo gyventi į Altajaus kalnus. Vaikai užaugę sugrįžo atgal į miestą, o Svetlana liko gyventi kalnuose.
Prieš metus ji pasidalino gražiomis mintimis:
Pirma. Ligos užpuola ne dėl to, kad ekologija bloga, vanduo nešvarus, maistas plastmasinis ir per mažai judame. Anaiptol!
Ligos užpuola ne dėl to, kad gyvenate kaime ar mieste. Patikėkite, žmogaus organizmas – idealiai prie bet kokių sąlygų ir bet kokio maisto prisitaikanti mašina. Štai mes, kaimo gyventojai, negalime valgyti jūsų prėsko miestietiško maisto, gerti jūsų vandens ir kvėpuoti jūsų oru. Tačiau ne dėl to, kad visa tai užteršta. O dėl to, kad jie kitokie. Neįprasti mūsų organizmui.
Tai klausimai, kuriuos kiekvienas turėtų sau užduoti. Bet reikia turėti omenyje, kad nėra teisingų ar neteisingų atsakymų.
Tiesiog, kartais teisingai užduodamas klausimas – jau yra atsakymas.
Atsakymas sau..
Ką šiame gyvenime veiki kitaip nei kiti žmonės?
Ką iš tikrųjų norėjai veikti, bet niekada to nepadarei? Kas stabdo?
Kas blogiau: kai kažkas nepavykta ar – niekada nebandyti?
Gyvenimas yra toks trumpas, tai kodėl darai tiek daug dalykų, kurie nepatinka, ir tuo pačiu metu darai tiek mažai tai, kas patinka?
Kai pabaigi darbą, viskas pasakyta ir viskas padaryta.. Ko buvo daugiau – pokalbių ar darbų?
Jei būtų leista pakeisti tik vieną dalyką pasaulyje, kas tai būtų?
Ar darai tai, kuo tiki, ar bandai tikėti tuo, ką darai?
Jei vidutiniškai žmogaus gyvenimas truktų 40 metų.. ką pakeistum savo gyvenime, kad jį nugyventum kuo įdomiau?
Kiek kontroliuoji tai, kas vyksta Tavo gyvenime?
Situacija: vakarieniauji su trimis žmonėmis, kuriuos gerbi ir vertini.. Jie pradeda kritikuoti Tavo artimą draugą, nežinodami, kad esi su juo draugai. Ši kritika yra žeminanti ir nesąžininga. Ką Tu darysi?..
Jei galėtum duoti mažam vaikui tik vieną patarimą visam gyvenimui, ką pasakytum?
Ar galėtum pažeisti įstatymą, kad išgelbėtum savo artimą?
Už ką esi labiausiai dėkingas šiame gyvenime?
Ką pasirinktum: prarasti visus praeities prisiminimus ar niekada neturėti naujų?
Ar įmanoma pasiekti tiesą nekovojant?
Ar Tavo didžiausia turėta baimė tapo tikra?
Ar prisimeni, kaip prieš penkerius metus buvai stipriai nusiminęs? Ar tai dabar svarbu?
Koks Tavo laimingiausias vaikystės prisiminimas?
Kokie įvykiai iš Tavo praeities privertė Tave pasijusti tikru, gyvu?
Jei ne dabar, tai kada?
Jei dar TO nepasiekei, tai ką prarasi?
Ar galima be abejonės žinoti, kas yra gerai, o kas – blogai?
Jei dabar Tau duotų milijoną eurų, ar išeitum iš esamo darbo?
Kada paskutinį kartą pradėjai aktyviai veikti, galvoje turėdamas tik idėjos užuomazgas, bet tuo pačiu jau stipriai tuo tikėdamas?
Jei rytoj mirtų visi Tavo pažįstami žmonės, ką šiandien aplankytum?
Ar laikaisi kažko, ko jau laikas, reikia atsisakyti?
Jei būtų pasiūlyta visam laikui persikelti į kitą šalį, kur ir kodėl persikeltumei?
Kas norėtum būti: nervingas genijus ar laimingas kvailys?
Kodėl Tu esi Tu?
Jei galėtum tapti savo draugu, ar norėtum tokio draugo?
Įvairūs vaikystės išgyvenimai vienaip ar kitaip gali atsispindėti santykiuose tarp sutuoktinių. Neretai partnerio elgesys primena kurio nors iš tėvų arba kažkokio svarbaus vaikystėje žmogaus elgesį. Ir tuo metu mes tarsi „automatiškai“ įkrentam į vaiko būseną, imame elgtis būtent taip, kaip elgėmės, reagavome vaikystėje.
Kad tai pakeisti?
Pirmiausia būtina pamatyti, suvokti ir tuomet „atskirti“ partnerio asmenybę nuo to žmogaus, kurį primena jo elgesys, asmenybės. Tai du skirtingi žmonės. Kai toks atskyrimas įvyksta, mums daug lengviau jaustis suaugusiu (o ne vaiku) ir bet kokioje situacijoje išlaikyti sveiką suvokimą, neįkristi į „vaikišką elgesį“.
Pavyzdžiui: partneris sako ką nors nemalonaus, skaudinančio. Kai mes užsidarome savyje arba, atvirkščiai, reaguojame agresyviai, mes esame vaiko būsenoje, kuris būtent taip ir reaguodavo.
Jeigu mes imame auklėti, gėdinti partenrį, tai mes pereiname jau į kitą pusę – reaguojame kaip tėvai, įkrentame į kritikuojančio „tėvo“ poziciją.
Kad mūsų norai išsipildytų, svarbu juos teisingai suformuluoti. Galite tai laikyti pasaka arba labai svarbia informacija.
I. Pirmiausiai noras, kurį sugalvojame, turi būti VIENAS.
Kaip mes dažniausiai formuluojame norus?
Tipiškas pavyzdys: „Noriu milijono eurų. Nusipirksiu butą prestižiniam rajone, gerą automobilį, na ir pakeliausiu po pasaulį…“
Stop. Šiame neva viename nore visa krūva kitų norų, kurie gali būti visai nesusiję su pirminiu. Tarsi kokia „matrioška“. Tokia daugiasluoksnė konstrukcija neveikia. Tam, kad kiekvienas iš tų sąraše esančių norų išsipildytų, su kiekvienu reikia atskirai kažką daryti. Kodėl?
Gerai, įsivaizduokite save šeimos tėvu. Prie jūsų pribėga sūnus ir prašo dvidešimt eurų. Klausiate kam: atsakymas – darysiu namelį jūros kiaulytei, tam reikia plaktuko, vinių, keleto lentučių…Sūnus paskaičiavo, kad dvidešim eurų turi užtekti viskam įsigyti. Tačiau jūs, kaip tėvas, žinote – plaktukas namuose jau yra, vinių taip pat kažkur turite, lentučių liko nuo paskutinio jūsų „pasidaryk pats“ projekto, kai darėte šuns būdą, taigi, pirkti kaip ir nieko nebereikia. Tokiu būdu ir sūnus galės užsiimti rankdarbiais, ir jūros kiaulytė turės naujus namus, o jums išlaidų jokių.
Labai panašiu principu viskas vyksta ir pasaulyje, kuriame mes savo norus formuluojame. Pavadinkime tai Visata. Ji – pagrindinė mūsų norų pildytoja. Ji, kaip ir jūs, būdama „šeimos galva“, visuomet pasinaudos racionaliu ir ekologišku keliu ir būdais.
Todėl pamėginkime išskaidyti tą daugiasluoksnį norą apie milijoną eurų į atskiras dalis. Ir ta kiekviena dalis turi būti kuo labiau elementari (nesudėtinė).
Ilgą laiką žaidimui buvo klijuojama neigiame etiketė. Buvo laikoma, kad tai tik trukdo dirbti, užsiimti naudinga veikla ir neva skirtas tik poilsiui ir atsipalaidavimui. Tokie posakiai kaip „čia tau ne vaikų žaidimas“, „gana čia žaisti, jau laikas imtis darbo“, „visa tai atrodo kaip žaidimas“ ir pan. rodo, kad žaidimas nelaikomas svarbiu procesu. Ilgai užtruko, kol žaidimas buvo pripažintas svarbiu žmogaus asmenybės vystymuisi, raidai.
Šiais laikais žaidimo spontaniškumą pakeitė ugdomieji žaidimai, tačiau manoma, kad tai atima žaidimo malonumą. Žaidimas tarsi priešpriešinamas darbui, o kaip žinia, sėkmės siekimas ir nesėkmės baimė labai stipriai paplitusi mūsų, suaugusiųjų mintyse, ir mes net nejausdami atimame iš savo vaikų tą malonumą spontaniškai žaisti, tuo pačiu slopinam jų kūrybiškumą.
Net seniausiais laikais buvo žaidžiama. Žaidimą (kamuoliai moliniai sukučiai) liudijančių liekanų buvo rasta 4-5 tūkst. m. pr. m. e. Nuo Senovės Romos žaidynių laikų iki pat šių dienų žaidimas yra daugiau nei pramoga – tai žmogaus veiklos forma, teikianti galimybę gyventi bendruomeniškai. Sporto žaidynės tarp miestų, valstybių tam tikra prasme padeda išvengti karų ir kitokių nesutarimų.
Žaidimas būtinas žmogui formuotis ir ugdyti socializacijos įgūdžius. Jis suteikia kryptį vaiko impulsams ir fantazijoms. Be to, žaidimas reikalingas kūrybiškumui žadinti.
Visais laikais mažajam žmogučiui jau nuo pirmųjų dienų rūpėjo žaisti: tirti aplinkinį pasaulį, bandyti naujus sąmoningus judesius, žaisti savo rankomis, veidu, balsu ar barškučiu, o vėliau visa tai pakartoti su kitais daiktais, kitomis aplinkybėmis. Žaidimas ne tik leidžia patirti emocijų, bet ir suteikti simbolį patirtam jausmui.
Jeigu vaikystėje vaikas žaidė nepakankamai, paauglystėje jaunuoliui kyla tam tikrų sunkumų: linkstama bėgti nuo santykių arba juos nutraukti, užuot taikiai išsiskyrus; elgiamasi agresyviai, o ne mėginama išsiaiškinti skirtingus požiūrius, nes trūksta žaismingumo tiek vertinant save, tiek kitus. Gali būti sunku suvaldyti savo mintis ir fantazijas. Kartais gali pritrūkti žaismingumo ko nors mokantis; užslopinami intelektiniai ir socialiniai gebėjimai; stinga kūrybiškumo ir išradingumo. Stokojant žaidimo patirties vėliau sunkiau atsiskleisti darbe, užmegzti santykius su kitais, netenkama subtilaus malonumo, kurį paprastai jaučiame žaisdami žodžiais, juokaudami.
Turėdami žaidėjo įgūdžių, užaugę galės panaudoti kūryboje visa tai, ką patyrė ir dar mokės tuo pasidalinti.
We use cookies to optimize our website and our service.
Functional
Always active
The technical storage or access is strictly necessary for the legitimate purpose of enabling the use of a specific service explicitly requested by the subscriber or user, or for the sole purpose of carrying out the transmission of a communication over an electronic communications network.
Preferences
The technical storage or access is necessary for the legitimate purpose of storing preferences that are not requested by the subscriber or user.
Statistics
The technical storage or access that is used exclusively for statistical purposes.The technical storage or access that is used exclusively for anonymous statistical purposes. Without a subpoena, voluntary compliance on the part of your Internet Service Provider, or additional records from a third party, information stored or retrieved for this purpose alone cannot usually be used to identify you.
Marketing
The technical storage or access is required to create user profiles to send advertising, or to track the user on a website or across several websites for similar marketing purposes.
Ką šiame gyvenime veiki kitaip nei kiti žmonės?
