Tag: SEIMA

Vaikai ir skyrybos. Kaip išgyventi?

Vaikai ir skyrybos. Kaip išgyventi?

Kurdami šeimą ir planuodami susilaukti vaikų, mes tikimės, kad mūsų santykiai truks galima sakyti amžinai, tokios mūsų viltys – mes neplanuojame skirtis. Deja, bet skyrybų šeimose skaičius, kaip liudija statistika, jei ne auga, tai bent jau išlieka stabiliai aukštas: kasmet Lietuvoje išsituokia apie 10-12 tūkstančių porų (palyginimui, susituokia apie 20 tūkstančių porų). Tiesa, tikslesnės statistikos apie ne santuokoje gyvenančias poras nėra, o tokių porų pastaraisiais metais daugėja.

Kai miršta vienas iš tėvų, egzistuoja gedėjimo ritualai, palengvinantys skausmą, liūdesys padeda atsisveikinti, vaiką ar vaikus palaiko artimieji ir šeimos draugai, o štai po skyrybų, kurios savo streso lygiu labai artimos netekčiai, dažnai vaikai paliekami patys grumtis su juos užklupusiomis emocijomis: baime, nerimu, nesaugumu, nes prarandamas vientisas šeimos modelis, o kartu su tuo ir pastovumas, saugumas, dalis giminaičių, draugų, šeimos tradicijų.

Vaikams tenka išgirsti tiesą, kad tėvai laisva valia priėmė sprendimą nebebūti kartu, tuo sukeldami jiems tokį skausmą ir bejėgiškumo, nesaugumo jausmus. Vaikams tėvų skyrybos yra tikrai labai stiprus, sukrečiantis ir skausmingas išgyvenimas.

Tėvai, jaučiantys didelę kaltę dėl skyrybų (ypač tas iš tėvų, kuris save laiko iniciatoriumi), gali sunkiau pastebėti (nesąmoningai) vaikų skausmą ir liūdesį, ignoruoti vaikų siunčiamus ženklus apie tokius jausmus, tuo tarsi saugodami save nuo dar didesnės kaltės. Vaikai gali būti tarsi nustumti į „antrą planą“, jeigu tėvai ypatingai stipriai kovoja tarpusavyje ir tuo pačiu labai kenčia dėl savo santykių nesėkmės. Tačiau tai tik skatina vaikus slėpti savo jausmus, neigti juos ir galimai „pervesti“ į kūno kalbą – ligas, elgesio sutrikimus. Vaikai patiria baimę, nerimą, stiprius praradimo ir paliktumo jausmus, kaltę, vienišumą, gali prarasti pasaulio stabilumo jausmą. Vaikai gali pasitraukti iš socialinio gyvenimo, užsisklęsti savyje, pasinerti į savo vidinį pasaulį. Tam neretai pasitarnauja ekranai – kompiuteris, televizorius. Gali apleisti savo pareigas, konfliktuoti su jį auginančia mama (ar tėčiu) blaškytis tarp abiejų tėvų. Gali pradėti jais manipuliuoti, taip stengdamiesi bent kiek pasijausti valdantys situaciją ir išreikšti savo pyktį kerštaudami tėvams.

Beveik visi vaikai prisiima sau ir jaučia kaltę dėl tėvų skyrybų. Nors kaltė už tėvų skyrybas ir yra nepelnyta, tačiau jie prisiima sau šią atsakomybę. Ypač mažesni. Nukenčia vaikų savivertė – kadangi aplinka formuoja „idealios šeimos“ modelį, o skyrybų atveju šeima nebeatitinka to modelio, vaikai jaučiasi nepilnaverčiai. Tai trukdo bendravimui su bendraamžiais, skatina atsiskirti, sukelia pasimetimo, liūdesio, bejėgiškumo ir iniciatyvos praradimo jausmus. Susidaro užburtas ratas, kuriame atsiskyręs vaikas nebeturi kur pasidalinti jį užplūdusiomis emocijomis ir tai „sprogdina“ jį iš vidaus.

Nuo to, kaip per skyrybas ir po jų elgsis abu tėvai su vaiku ir tarpusavyje, labai priklausys tolimesnis vaiko gyvenimas, jo raida ir net ateities gerovė.

(more…)

APIE TAI KAS ESAM, NORS NEŽINOM

APIE TAI KAS ESAM, NORS NEŽINOM

Jų dialogas visada buvo kaip riksmas, nors jie kalbėdavosi visai inteligentiškai, beveik pašnibždomis.
“Paklausyk, sūneli….”
“Mama! Prašau, nepradėk”
“Aš tave myliu”
“Aš žinau”
“Bet aš noriu, aš turiu tau pasakyti….”
“Neturi”
“Man reikia paaiškinti…”
“Nereikia”
“Aš jaudinuosi dėl tavęs!”
“Nesijaudink”
“Aš noriu prisibelsti…”
“Nereikia, man skauda”
“Prisimeni, Sent Ekziuperi :”Mes atsakingi už tuos, kuriuos prisijaukinome”?
“Mama, tik nereikia patoso, gerai?”
“Kodėl, nu kodėl tu visą laiką užsisklendi nuo manęs?”
“Iki, mama”
Taip jie ir kalbėdavosi – kai kada garsiai, kai kada be žodžių, savo viduje. Ji stengėsi rasti tinkamus žodžius, klasikų citatas, gyvenimo pavyzdžius, tačiau visos jos pastangos suduždavo į kurčią nesupratimo sieną. Kartais jai atrodydavo, kad jie bendrauja lyg per mažą langelį, kaip kalėjime per trumpalaikį pasimatymą. “Mama, iki” – ir viskas, langelis užsitrenkia, ir galima muštis, daužytis į šitą sieną – jis neišgirs. Nenori girdėti. Tai buvo skaudu, bet ji nei kartelio neleido pasireikšti savo tikriesiems jausmams. Juk tai galėjo jį užgauti, o ji visada rūpinosi, kad visiems aplinkui būtų gera. Ir dar ji bijojo, kad jis gali įsižeisti, ir tada net tas mažas langelis nebeatsiidarys, o tai reikštų ” visai viskas” ir “daugiau niekada” – šito ji bijojo labiau už viską pasaulyje. Jos skausmas – tai tik jos skausmas, reikia paprasčiausiai pakentėti. Ji buvo labai kantri.

(more…)

ŠEIMA – KAS TAI YRA IR KAS NE?

ŠEIMA - KAS TAI YRA IR KAS NE?

Visų mūsų bendra kilmė – šeima. Į pasaulį mes paprastai ateiname šeimoje. Todėl, galima sakyti, kad už savo buvimą žmogumi esame dėkingi šeimai.

Popiežius Jonas Paulius II yra pasakęs gilius ir nuostabius žodžius: „Iš daugybės kelių šeima yra pirmasis ir svarbiausias. Tai bendras kelias, bet ir ypatingas, absoliučiai nepakartojamas, kaip nepakartojamas yra ir kiekvienas žmogus.“

Šeima – tai nuolatinis judėjmas, ir jeigu tik sustosime, nustosime investuoti į santykius, šokis baigsis, o stagnacija ir rutina tuoj pat sukels problemų. Pamąstykime, kas mums yra šeimyninis gyvenimas? Mokslas? Darbas? Menas? O gal rutina? Žinoma, tai mokslas. Ir jo reikia mokytis. Niekada vertingi dalykai neateina savaime. Viską reikia „išnešioti“, išlaukti, subrandinti. Juk vaisiai ant medžių turi prinokti, kad būtų valgomi ir skanūs, juk kūdikis nešiojamas 9 mėnesius, ir net gi sriubą mes verdame tam tikrą laiką, sudėdami ingredientus ir prieskonius tam tikra seka. Tas pats ir su šeima.

Keturi šeimyninio gyvenimo tikslai

Remiantis senaisiais šventraščiais, yra sakoma, kad šeima kuriama siekiant keturių pagrindinių tikslų, ir nuo to priklauso laimingas šeimyninis gyvenimas.

Pirmasis tikslas – surasti savo pašaukimą ir jį įgyvendinti, pasiekti harmoniją.

Antrasis tikslas – pasiekti klestėjimą, suklestėti.

Trečiasis tikslas – mėgautis gyvenimu.

Ketvirtasis – išsilaisvinimas, kitaip tariant, gyvenimo rezultatai.

Kaip jau buvo minėta, viskas turi savo eiliškumą, neįmanoma pasiekti antro ar trečio tikslo, neįveikus pirmojo. Taigi, tik tapus harmoninga asmenybe, lemta mėgautis savo klestinčiu gyvenimu ir ramia širdimi palikti šį pasaulį.

Kaip gi tapti harmoninga asmenybe, paklaus ne vienas? Atsakymas slypi šventraščiuose – išsiugdyti 33 savybes, tokias kaip geraširdiškumas, mokėjimas valdyti protą, atskirti gerą nuo blogio, kantrybė, teisingumas, draugiškumas, nuoširdumas ir t.t.

(more…)

TIKAI VAIKŲ AMŽIUJE

TIKAI VAIKŲ AMŽIUJE

TIKAI VAIKŲ AMŽIUJE

Tikai vaikų amžiuje gana dažnas reiškinys. Manoma, kad įvairiais amžiaus periodais jie pasireiškia 10 proc. vaikų. Kas tai yra, kaip juos atpažinti? Ar gali kelti pavojų? Kaip juos gydyti ir ar gydyti?

Kas tie tikai?

Tai yra nevalingi, staigūs, neritmingi raumenų judesiai, dažniausiai tam tikrų, apibrėžtų ir ribotų raumenų grupių. Gali pasireikšti garsine forma – staiga prasidedantys betiksliai garsai. Tikai suvokiami kaip judesiai, kuriems sunku pasipriešinti, suvaldyti, tačiau iš tiesų sąmoningai juos galima nuslopinti tam tikram laikotarpiui, atkreipiant į juos dėmesį.

Tikai skirstomi į paprastuosius ir kompleksinius, nors jų ribos nėra tiksliai apibrėžtos.

Paprastųjų motorinių tikų pavyzdžiai yra mirksėjimas, kaklo, pečių trūkčiojimas, grimasavimas, nosies raukymas. Paprastieji vokaliniai gali būti atsikrenkštimas, kosčiojimas, šnarpštimas ir tam tikrų garsų kartojimas. Kompleksiniais laikomi jau kombinuoti rankų, kojų judesiai, šokinėjimas, vienos ar kelių savo kūno dalių daužymas. Kompleksiniai vokaliniai tikai pasižymi tam tikrų žodžių kartojimu, kartais socialiai nepriimtinų arba tiesiog savo sukurtų, nesuprantamų.

Tikai gali būti pavieniai pirminiai, pasikartojantys, trumpalaikiai arba lėtiniai. Taip pat gali būti ir kitas ligas lydintys simptomai (sukelti infekcijos, medikamentų, traumų).

Sunkiausia tiko forma – Tureto sindromas – tai kombinuoti balso ir daugybiniai judesių tikai.

Vaikas jaučia didžiulį poreikį atlikti judesį, kurį jis gali įvardyti kaip tempimą, veržimą ar spaudimą kažkurioje vietoje. Atlikus judesį vaikui labai palengvėja.

Iš kur jie atsiranda?

(more…)