Pagal dabartinės lietuvių kalbos žodyną, „keiksmažodis – keikiamas žodis“, o „keiktis – sakyti piktus, šiurkščius žodžius; vadinti piktais, šiurkščiais žodžiais, plūsti“. „Keiksmas – keikimas; plūstamas, koneveikiamas žodis“, „keikūnas – kas daug keikia, plūstasi, keiksnys“. Taigi galime teigti, kad keiksmažodis – dažnai staigi reakcija į tam tikrą situaciją, savotiškas emocinio krūvio sumažinimas. Keiksmažodžiai gali būti vartojami skirtingais tikslais:

• Įžeisti, pažeminti žmogų
• Kaip neigiamų emocijų išraišką
• Kaip neigiamą atspalvį kokiam nors elgesiui suteikiantį žodį
• Kaip vaizdingo pasakymo dalį nekultūringoje kalboje
• Kaip stilistinę priemonę grožinėje literatūroje ar meniniuose filmuose perduodant tam tikrų socialinių sluoksnių ar grupių specifiką.

Keiksmažodžių atsiradimo teorijos. Istorinės šaknys

Mokslininkai teigia, kad keiksmažodžių kilmė labai sena. Iš pradžių jie reiškė visiškai ką kita nei dabar. Daugybė mokslo pasaulio atstovų (istorikų, filologų, etnologų) tvirtina, kad mūsų protėvių laikais keiksmažodžiai buvo išskirtinai vyrų kultūros dalis ir juose slypėjo galinga sakralinės prasmės galia. Juk su dievais ar demonais negalėjai šiaip sau kasdieniškai plepėti. Reikėjo sugalvoti kažkokių ypatingų žodžių, kultinių formulių, mistinių užkeikimų ir net prakeiksmų. Daug jų sėkmingai persikėlė į kasdienę šneką ir išliko ligi šiol.

Mokslininkai mano, kad žodžiai, kurie dabar laikomi įžeidžiančiais ar nešvankiais, kadaise buvo pagoniški, skirti apsaugai. Dabartiniai keiksmažodžiai – ne kas kita, kaip „šventi“ žodžiai, kuriuos kadaise tardavo pagonių žyniai ne dažniau negu 16 kartų per metus. Jie tarti tik specialių ritualų, kuriais kviestos vaisingumo dvasios, metu. Šie buvo atliekami prašant stipresniųjų jėgų žemių derlingumo ir giminės vaisingumo. Visomis kitomis metų dienomis šie „stebuklingi“ žodžiai buvo griežtai draudžiami. Žmonės buvo įsitikinę, kad pernelyg dažnai vartojami „šventi“ žodžiai gali prarasti magišką galią arba pakenkti juos tariantiems.

Dėl šios priežasties nė viena moteris ar mergina neturėjo teisės jų žinoti. Tikėta, kad jei vyras ištaria keiksmažodį, tuomet lytinės potencijos netenka tik jis, o jei šiais „šventais“ žodžiais piktnaudžiauja moteris, tada vyriškosios jėgos netenka visi juos girdėję stipriosios lyties atstovai.

Spėjama, kad keiktis žmonės pradėjo tuomet, kai ėmė tarpusavyje kariauti. Kol ginklai buvo primityvūs, jie nebūdavo naudojami iš karto. Mūšio pradžioje kildavo žodžių karas, kurio tikslas – įžeisti, pažeminti priešą ir įgyti psichologinį pranašumą prieš būsimąjį susirėmimą bei atitolinti kovą ir vieno iš karių mirtį.