Tag: sunkumai su vaikais

Vaikai ir skyrybos. Kaip išgyventi?

Vaikai ir skyrybos. Kaip išgyventi?

Kurdami šeimą ir planuodami susilaukti vaikų, mes tikimės, kad mūsų santykiai truks galima sakyti amžinai, tokios mūsų viltys – mes neplanuojame skirtis. Deja, bet skyrybų šeimose skaičius, kaip liudija statistika, jei ne auga, tai bent jau išlieka stabiliai aukštas: kasmet Lietuvoje išsituokia apie 10-12 tūkstančių porų (palyginimui, susituokia apie 20 tūkstančių porų). Tiesa, tikslesnės statistikos apie ne santuokoje gyvenančias poras nėra, o tokių porų pastaraisiais metais daugėja.

Kai miršta vienas iš tėvų, egzistuoja gedėjimo ritualai, palengvinantys skausmą, liūdesys padeda atsisveikinti, vaiką ar vaikus palaiko artimieji ir šeimos draugai, o štai po skyrybų, kurios savo streso lygiu labai artimos netekčiai, dažnai vaikai paliekami patys grumtis su juos užklupusiomis emocijomis: baime, nerimu, nesaugumu, nes prarandamas vientisas šeimos modelis, o kartu su tuo ir pastovumas, saugumas, dalis giminaičių, draugų, šeimos tradicijų.

Vaikams tenka išgirsti tiesą, kad tėvai laisva valia priėmė sprendimą nebebūti kartu, tuo sukeldami jiems tokį skausmą ir bejėgiškumo, nesaugumo jausmus. Vaikams tėvų skyrybos yra tikrai labai stiprus, sukrečiantis ir skausmingas išgyvenimas.

Tėvai, jaučiantys didelę kaltę dėl skyrybų (ypač tas iš tėvų, kuris save laiko iniciatoriumi), gali sunkiau pastebėti (nesąmoningai) vaikų skausmą ir liūdesį, ignoruoti vaikų siunčiamus ženklus apie tokius jausmus, tuo tarsi saugodami save nuo dar didesnės kaltės. Vaikai gali būti tarsi nustumti į „antrą planą“, jeigu tėvai ypatingai stipriai kovoja tarpusavyje ir tuo pačiu labai kenčia dėl savo santykių nesėkmės. Tačiau tai tik skatina vaikus slėpti savo jausmus, neigti juos ir galimai „pervesti“ į kūno kalbą – ligas, elgesio sutrikimus. Vaikai patiria baimę, nerimą, stiprius praradimo ir paliktumo jausmus, kaltę, vienišumą, gali prarasti pasaulio stabilumo jausmą. Vaikai gali pasitraukti iš socialinio gyvenimo, užsisklęsti savyje, pasinerti į savo vidinį pasaulį. Tam neretai pasitarnauja ekranai – kompiuteris, televizorius. Gali apleisti savo pareigas, konfliktuoti su jį auginančia mama (ar tėčiu) blaškytis tarp abiejų tėvų. Gali pradėti jais manipuliuoti, taip stengdamiesi bent kiek pasijausti valdantys situaciją ir išreikšti savo pyktį kerštaudami tėvams.

Beveik visi vaikai prisiima sau ir jaučia kaltę dėl tėvų skyrybų. Nors kaltė už tėvų skyrybas ir yra nepelnyta, tačiau jie prisiima sau šią atsakomybę. Ypač mažesni. Nukenčia vaikų savivertė – kadangi aplinka formuoja „idealios šeimos“ modelį, o skyrybų atveju šeima nebeatitinka to modelio, vaikai jaučiasi nepilnaverčiai. Tai trukdo bendravimui su bendraamžiais, skatina atsiskirti, sukelia pasimetimo, liūdesio, bejėgiškumo ir iniciatyvos praradimo jausmus. Susidaro užburtas ratas, kuriame atsiskyręs vaikas nebeturi kur pasidalinti jį užplūdusiomis emocijomis ir tai „sprogdina“ jį iš vidaus.

Nuo to, kaip per skyrybas ir po jų elgsis abu tėvai su vaiku ir tarpusavyje, labai priklausys tolimesnis vaiko gyvenimas, jo raida ir net ateities gerovė.

(more…)

Vaikai ir priklausomybės

Vaikai ir priklausomybės

Apie priklausomybes galima kalbėti plačiąja prasme, nes kiek gyvuoja žmogus, tiek ir priklausomybės. Jos aprašytos jau senuosiuose raštuose.

Nes žmogus nori pažinti save, nežino kaip susitvarkyti su kylančiomis emocijomis, patiria skausmą, ieško naujų potyrių, dėl aplinkybių susiduria su galimybe pažinti tas narkotines medžiagas. Galime pradėti kalbėti apie legalias ir nelegalias narkotines medžiagas. Pradėkime nuo legalių: cukrus, kava, alkoholis, tabakas.

Priklausomybė – tai psichinė būsena, kuomet esi pripratęs prie medžiagos ir be jos negali gyventi. Čia jau reikalinga pagalba.

Pavojingiausias amžius yra paauglystė, kodėl? Kaip žinoti, kad tai jau yra priklausomybė?

Juk visi vaikai ir paaugliai kvailioja. Koks pats pavojingiausias amžius kai vaikai gali nuklysti į priklausomybes? Nuo 15 iki 20 metų. Tuo metu jie gali jau gauti, kartais net ir atrodo kaip suaugę žmonės. Pradeda mėginti 12-13 metų. Pradeda nuo tabako, po to mėgina alkoholį, vėliau įtraukiama marichuana ir stipresni narkotikai.

Pradėkime kalbėtis su vaikais nuo 4-5 metų. Ar neatsitiks taip, kad vaikui tokių metų pasakojant apie cigaretes ar alkoholį jis sužinos ir ims vartoti anksčiau?

Su mažais vaikais pradėkime kalbėtis apie saugumą buityje. Pirmiausiai – vaistai. Nelaikyti ne vietoje. Po to buitinė chemija: pasakoti apie tai, kad negalima vartoti, kad labai nuodinga, kad atsargiai elgtis.

Kai vaikai jau pradinukai, galime pradėti jiems suprantama kalba pasakoti apie alkoholį ir tabaką. Svarbiausiai – negasdinti. Nes vaikas gali labai klaidingai priimti ir išsigasti, pavyzdžiui, kad tėtis, geriantis alaus taurę, numirs. Kalbėti daugiau apie tai kaip gyventi, kad nereiktų vartoti šitų medžiagų.

Į pradinių klasių pabaigą jau galime kalbėti apie psichoaktyviasias medžiagas, veikiančias mūsų nuotaiką, fizinę būseną: alkoholį, tabaką, marichuaną. Tie dalykai, kurie jau yra paplitę toje ar kitoje vietovėje. Tai daryti labai atsargiai, kad vietoj prevencijos nepadarytume reklamos.

Kaip kalbėtis, jeigu mes esam tėvai ir auginam pradinukus? Ką sakyti? Jeigu mama geria taurę vyno, kad vaikas nepriimtų tai neteisingai, kad skiriasi vaikas ir suaugęs?

(more…)

BAIMĖS VAIKŲ AMŽIUJE

BAIMĖS VAIKŲ AMŽIUJE

BAIMĖS VAIKŲ AMŽIUJE

Baimė – viena iš pagrindinių, taip vadinamų bazinių žmogaus emocijų. Jos paskirtis – apsaugoti mus, o dar tiksliau – išsaugoti gyvybę. Kaip žinome, jeigu neturėtume iš vis jokio baimės jausmo, gana greit žūtume, patektume į pavojingas situacijas ir to nesuvoktume. Baimė mus apsaugoja.

Bijoti yra natūralu ir neišvengiama. Daugeliui mūsų vaikystės baimės yra dalis normalaus vystymosi. Sveikai augančių vaikų baimės yra trumpalaikės, preinančios, lengvai įveikiamos, jos nekeičia būdo savybių ir santykio su aplinka. Tačiau tiek nieko nebijantis, tiek perdėtai tėvų globojamas vaikas gali patiriti nemažai sunkumų.

Vaiko raidos tyrinėtojai pastebėjo, kad baimės būdingos tam tikram amžiaus tarpsniui ir netgi šiek tiek skiriasi pagal vaiko lytį. Ikimokykliniame amžiuje vyrauja baimės, susijusios su savisaugos instinktu, o vėliau baimės įgauna socialinį atspalvį. Paauglystėje labiausiai išryškėja baimė būti atstumtam, vienišam ir paliktam. Paaiškėjo, kad berniukai labiausiai bijo gyvūnų, nesaugumo jausmo, mokyklos ir antgamtinių reiškinių o mergitės – natūralių, realių reiškinių ir siutacijų.

KOKIOS BAIMĖS BŪDINGOS VAIKUI PAGAL JO AMŽIŲ?

(more…)

TIKAI VAIKŲ AMŽIUJE

TIKAI VAIKŲ AMŽIUJE

TIKAI VAIKŲ AMŽIUJE

Tikai vaikų amžiuje gana dažnas reiškinys. Manoma, kad įvairiais amžiaus periodais jie pasireiškia 10 proc. vaikų. Kas tai yra, kaip juos atpažinti? Ar gali kelti pavojų? Kaip juos gydyti ir ar gydyti?

Kas tie tikai?

Tai yra nevalingi, staigūs, neritmingi raumenų judesiai, dažniausiai tam tikrų, apibrėžtų ir ribotų raumenų grupių. Gali pasireikšti garsine forma – staiga prasidedantys betiksliai garsai. Tikai suvokiami kaip judesiai, kuriems sunku pasipriešinti, suvaldyti, tačiau iš tiesų sąmoningai juos galima nuslopinti tam tikram laikotarpiui, atkreipiant į juos dėmesį.

Tikai skirstomi į paprastuosius ir kompleksinius, nors jų ribos nėra tiksliai apibrėžtos.

Paprastųjų motorinių tikų pavyzdžiai yra mirksėjimas, kaklo, pečių trūkčiojimas, grimasavimas, nosies raukymas. Paprastieji vokaliniai gali būti atsikrenkštimas, kosčiojimas, šnarpštimas ir tam tikrų garsų kartojimas. Kompleksiniais laikomi jau kombinuoti rankų, kojų judesiai, šokinėjimas, vienos ar kelių savo kūno dalių daužymas. Kompleksiniai vokaliniai tikai pasižymi tam tikrų žodžių kartojimu, kartais socialiai nepriimtinų arba tiesiog savo sukurtų, nesuprantamų.

Tikai gali būti pavieniai pirminiai, pasikartojantys, trumpalaikiai arba lėtiniai. Taip pat gali būti ir kitas ligas lydintys simptomai (sukelti infekcijos, medikamentų, traumų).

Sunkiausia tiko forma – Tureto sindromas – tai kombinuoti balso ir daugybiniai judesių tikai.

Vaikas jaučia didžiulį poreikį atlikti judesį, kurį jis gali įvardyti kaip tempimą, veržimą ar spaudimą kažkurioje vietoje. Atlikus judesį vaikui labai palengvėja.

Iš kur jie atsiranda?

(more…)

KAIP PALEISTI JAU UŽAUGUSIUS VAIKUS

KAIP PALEISTI JAU UŽAUGUSIUS VAIKUSPradėsiu nuo to, kad mes visi esame savo tėvų vaikai. Kai tik susilaukėme pirmagimio, tapome tėvais. Ir nuo to momento įstojome į savanorišką tarnybą kuri tęsiasi septynias dienas per savaitę ir dvidešimt keturias valandas per parą visus aštuonioliką arba dvidešimt vienerius metus… Gerai, jeigu tik tiek. Va čia ir visa temos esmė. Kada jau laikas nustoti „auginti“ jau užaugusius vaikus ir kaip tam ruoštis vos tik susilaukus vaiko.

Taigi, pirmaisiais gyvenimo metais, kūdikis visiškai priklausomas nuo tėvų globos ir priežiūros: maitinamas, nešiojamas, saugomas ir prižiūrimas. Tačiau vos tik mažylis atsistoja ant savo kojų – prasideda atsiskyrimo procesas. Kiekviena mama ar tėtis prisimena kaip vos metų vaikas veržiasi eiti visai ne ten kur yra vedamas už rankytės, ne ten, kur nori tėvai. Jis eina ten, kur jam įdomu, siekia tyrinėti pasaulį. Štai šioje vietoje turime būti sąmoningi. Pirmiausia, žinoma, įsijungia saugojimo instinktas – ir tai svarbu. Sąmoningumas būtų tame, kad nepersistengtume saugodami, kad leistume maksimaliai saugiai tyrinėti, eiti, pažinti, kitaip tariant – čia jau pradedame paleisti vaiką „po milimetrą ar centimetrą“, bet leisti jam pačiam už save atsakyti. Na, pavyzdžiui, pamenu save su pirmąja dukra bevaikštinėjančias palei miškelį žiemos metu. Šaligatviai nušluoti nuo snigo, bet šalia jų – pusnys. Dukrai vos pusantrų ir be jokios abejonės ji veržiasi į tas pusnis. Pirmas nesąmoningas impulsas – neleisti: juk sušlaps, tuoj pat teks eiti namo persirengti, nes sušals ir pan. Taip ir elgiausi kelis kartus kol nepastebejau ir kitas mamas taip darančias. Iš šono visai kitaip matosi. Stebėdama kaip „vaikai įrėminami“ supratau kad ir mano mažoji pilna noro tyrinėti tas pusnis. Beliko tik surasti tinkamus rūbus ir leisti jai iki pažastų įsibristi, netyčia nukristi ir veiduku pajausti tą šaltą ir šlapią purų sniegą… Ją stebėdama prisiminiau savo vaikystę ir kaip vyresnė sesė mane rogutėmis per tokias pusnis vežiodavo. Štai pirmas mažas paleidimo žingsnelis mažo žmogaus auginimo istorijoje. (more…)