Tag: terapija

VAIKYSTĖS IŠGYVENIMŲ ATSPINDYS ŠEIMYNINIUOSE SANTYKIUOSE

VAIKYSTĖS IŠGYVENIMŲ ATSPINDYS ŠEIMYNINIUOSE  SANTYKIUOSE

Įvairūs vaikystės išgyvenimai vienaip ar kitaip gali atsispindėti santykiuose tarp sutuoktinių. Neretai partnerio elgesys primena kurio nors iš tėvų arba kažkokio svarbaus vaikystėje žmogaus elgesį. Ir tuo metu mes tarsi „automatiškai“ įkrentam į vaiko būseną, imame elgtis būtent taip, kaip elgėmės, reagavome vaikystėje.

Kad tai pakeisti?

Pirmiausia būtina pamatyti, suvokti ir tuomet „atskirti“ partnerio asmenybę nuo to žmogaus, kurį primena jo elgesys, asmenybės. Tai du skirtingi žmonės. Kai toks atskyrimas įvyksta, mums daug lengviau jaustis suaugusiu (o ne vaiku) ir bet kokioje situacijoje išlaikyti sveiką suvokimą, neįkristi į „vaikišką elgesį“.

Pavyzdžiui: partneris sako ką nors nemalonaus, skaudinančio. Kai mes užsidarome savyje arba, atvirkščiai, reaguojame agresyviai, mes esame vaiko būsenoje, kuris būtent taip ir reaguodavo.

Jeigu mes imame auklėti, gėdinti partenrį, tai mes pereiname jau į kitą pusę – reaguojame kaip tėvai, įkrentame į kritikuojančio „tėvo“ poziciją.

(more…)

ŽAIDIMO VAIDMUO VAIKO GYVENIME

ŽAIDIMO VAIDMUO VAIKO GYVENIME

Žaidimas – rimtas dalykas

Ilgą laiką žaidimui buvo klijuojama neigiame etiketė. Buvo laikoma, kad tai tik trukdo dirbti, užsiimti naudinga veikla ir neva skirtas tik poilsiui ir atsipalaidavimui. Tokie posakiai kaip „čia tau ne vaikų žaidimas“, „gana čia žaisti, jau laikas imtis darbo“, „visa tai atrodo kaip žaidimas“ ir pan. rodo, kad žaidimas nelaikomas svarbiu procesu. Ilgai užtruko, kol žaidimas buvo pripažintas svarbiu žmogaus asmenybės vystymuisi, raidai.

Šiais laikais žaidimo spontaniškumą pakeitė ugdomieji žaidimai, tačiau manoma, kad tai atima žaidimo malonumą. Žaidimas tarsi priešpriešinamas darbui, o kaip žinia, sėkmės siekimas ir nesėkmės baimė labai stipriai paplitusi mūsų, suaugusiųjų mintyse, ir mes net nejausdami atimame iš savo vaikų tą malonumą spontaniškai žaisti, tuo pačiu slopinam jų kūrybiškumą.

Net seniausiais laikais buvo žaidžiama. Žaidimą (kamuoliai moliniai sukučiai) liudijančių liekanų buvo rasta 4-5 tūkst. m. pr. m. e. Nuo Senovės Romos žaidynių laikų iki pat šių dienų žaidimas yra daugiau nei pramoga – tai žmogaus veiklos forma, teikianti galimybę gyventi bendruomeniškai. Sporto žaidynės tarp miestų, valstybių tam tikra prasme padeda išvengti karų ir kitokių nesutarimų.

Žaidimas būtinas žmogui formuotis ir ugdyti socializacijos įgūdžius. Jis suteikia kryptį vaiko impulsams ir fantazijoms. Be to, žaidimas reikalingas kūrybiškumui žadinti.

Visais laikais mažajam žmogučiui jau nuo pirmųjų dienų rūpėjo žaisti: tirti aplinkinį pasaulį, bandyti naujus sąmoningus judesius, žaisti savo rankomis, veidu, balsu ar barškučiu, o vėliau visa tai pakartoti su kitais daiktais, kitomis aplinkybėmis. Žaidimas ne tik leidžia patirti emocijų, bet ir suteikti simbolį patirtam jausmui.

Jeigu vaikystėje vaikas žaidė nepakankamai, paauglystėje jaunuoliui kyla tam tikrų sunkumų: linkstama bėgti nuo santykių arba juos nutraukti, užuot taikiai išsiskyrus; elgiamasi agresyviai, o ne mėginama išsiaiškinti skirtingus požiūrius, nes trūksta žaismingumo tiek vertinant save, tiek kitus. Gali būti sunku suvaldyti savo mintis ir fantazijas. Kartais gali pritrūkti žaismingumo ko nors mokantis; užslopinami intelektiniai ir socialiniai gebėjimai; stinga kūrybiškumo ir išradingumo. Stokojant žaidimo patirties vėliau sunkiau atsiskleisti darbe, užmegzti santykius su kitais, netenkama subtilaus malonumo, kurį paprastai jaučiame žaisdami žodžiais, juokaudami.

Turėdami žaidėjo įgūdžių, užaugę galės panaudoti kūryboje visa tai, ką patyrė ir dar mokės tuo pasidalinti.

Žaidimo raidos etapai

(more…)

DRAUGAI IR PRIEŠAI

DRAUGAI IR PRIEŠAI

Nepamirškite: priešai NEATSIRANDA tuomet, kai jūs gyvenate blogai. Jeigu jūs jų turite, vadinasi jums yra ko pavydėti. Bet kuris talentingas žmogus visuomet turės savo aplinkoje pikta linkinčių – jau vien tik dėl to, kad kiti neturi visų talentų, kuriuos turite jūs.

Apie tai pamokantis pasakojimas

Vienos Karalystės gyventojai labai stipriai tikėjo LIKIMU, todėl jų teismai vadovaudavosi tokiu papročiu: prieš vykdydami kam nors paskirtą mirties bausmę, nuteistasis privalėjo ištraukti likimo burtus. Maišelyje būdavo tik du lapeliai, ant kurių užrašyta „Gyvenimas“ arba „Mirtis“. Jeigu nuteistasis ištraukdavo „Gyvenimas“ – jis būdavo atleidžiamas nuo bausmės. Jeigu „Mirtis“ – nuosprendis tuoj pat įvykdomas. Tokiu būdu, kiekvienas nuteistasis iki paskutinės minutės turėjo viltį sulaukti malonės, o teisėjai turėjo papildomą „nuomonę iš viršaus“ – už ar prieš jų sprendimą.

Taip jau nutiko, kad vienas sąžiningas žmogus pradėjo savo verslą, jam gerai sekėsi, o kartu su jo sėkme, kaip dažnai nutinka, atsirado bloga linkinčių žmonių jo aplinkoje. Jie iš pradžių šmeižtu siekė šio sėkmingo žmogaus suėmimo, o vėliau ir mirties nuosprendžio. Žinodami, kad nuteistasis vis tiek turi šansą būti išteisintas, jeigu ištrauks lapelį „Gyvenimas“, jie apgaulės būtų pavogė maišelį su lapeliais ir vietoj lapelio su užrašu „Gyvenimas“ įdėjo antrą lapelį su užrašu „Mirtis“. Tokiu būdu šie pikti žmonės nepaliko jokios galimybės sėmingam žmogui išsigelbėti – kokį lapelį jis beištrauktų, jo laukė mirtis.

Tačiau sąžiningas žmogus turėjo draugų, kurie, sužinoję apie klastingųjų elgesį, papasakojo apie tai nuteistajam, susisiekę su juo slapta ir pasiūlė pranešti apie tai teisėjams. Maišelis su lapeliais turėjo būti patikrintas ir apgavystė atskleista.

Kaip nebūtų keista, nuteistasis labai apsidžiaugė sužinojęs apie tokią priešų gudrybę ir paprašė draugų niekam apie tai nepasakoti, nes būtent tai ir išgelbės jam gyvybę. Garantuotai. Draugai iš pradžių nusprendė, kad vargšeliui jau visai protelis susimaišė, tačiau buvo įtikinti ir pasižadėjo tylėti.

Sekantį rytą, ištraukus likimo burtus, nuteistasis buvo paleistas į laisvę.

Nei draugai, nei priešai negalėjo suprasti – kaip jam tai pavyko? Kaip jis išsisuko iš tokios, atrodytų, beviltiškos padėties?

O sėkmingasis žmogus pasielgė taip: vos tik ištraukęs lapelį iš maišiuko, jis skubiai jį įsidėjo į burną ir prarijo. Teisėjams neliko nieko kito kaip tik patikrinti kas užrašyta ant maišelyje likusio lapelio. O kadangi ant jo buvo užrašyta „Mirtis“, tai visi vieningai nusprendė, kad nuteistasis ištraukė „Gyvenimas“.

Tokiu būdu, blogo linkintys pavydūs priešai, norėdami pakenkti, patys to nežinodami, padovanojo laisvę.

KLASIKINĖ MUZIKA – VAISTAI IR SIELAI, IR KŪNUI

KLASIKINĖ MUZIKA – VAISTAI IR SIELAI, IR KŪNUI
Čiurlionio paveikslas

Muzika yra garso bangos. Puikiai žinoma, kad įvairios bangos skirtingai veikia gyvus organizmus. Virpesinės bangų charakteristikos nusako objektyvų poveikį.

Patinka–nepatinka nėra objektyvūs parametrai. Muzika veikia ne sąmonę, o pasąmonę.
Kiekvienas žmogaus organas skleidžia jam būdingus akustinio virpesio dažnius: smegenys – 20–30 Hz, plaučiai – 4,5–2,8 Hz, virškinamasis traktas – apie 4 Hz. Šie virpesiai yra žemiau girdėjimo ribos (žmogus girdi 14000–30000 Hz dažnius).
Todėl naivu manyti, kad mūsų klausa, o tuo labiau – pomėgiai lemia garsų poveikį organizmui. Jeigu asmeniui gali patikti triukšmas, nuo kurio dreba, vibruoja sienos, tai nėra fiziologiška – organizmas girdi savo dažnių garsus.
Garso vibracijos – garso energijos judančios dalelės, palyginamos su vandeniu, teigia neurologai.

Vis dar ginčijamasi, ar muzika turi terapinį poveikį, ar ji – tik raminantis fonas, ir kokia muzika gydo.

Ką sako mokslas?

Muzikos poveikis žmogui labai stiprus. Tinkamai parinkta muzika padeda sureguliuoti kraujo spaudimą, pulsą, mažina skausmą. Klausantis neharmoningos muzikos – net kai ji patinka – kyla kraujospūdis, trikdomas širdies ritmas, kvėpavimas. O decibelų kiekis dar apsunkina žmogaus organizmo ritmiką ardantį poveikį.
Muzikologas K. Ringeris tyrimais įrodė, kad klasikiniai kūriniai, liaudies melodijos teigiamai veikia žmogaus psichiką, gydymo tikslais tinka būtent klasikinė muzika. Jis kategoriškai atmeta šiuolaikinę populiariąją ir roko muziką, tyrimais įrodydamas, kad klasikos ir liaudies melodijų harmonija veikia teigiamai žmogaus psichiką.

(more…)

SEPTYNI PRATIMAI PRISIJAUKINTI SAVO VIDINIUS DRAKONUS

SEPTYNI PRATIMAI PRISIJAUKINTI SAVO VIDINIUS DRAKONUS

Knygos „TRENIRUOK SAVO DRAKONUS“ autorius yra garsus amerikiečių psichologas Jose Stevens. Jis sukūrė metodiką, leidžiančią žmonėms nustatyti giliausias savo problemas ir pašalinti kliūtis, trukdančias laimingam, harmoningam gyvenimui.

Pagrindiniai knygos veikėjai yra septyni drakonai. Tai nėra mitinės būtybės, bet baime pagrįsti elgesio atsakai, „asmeninės kliūtys“. Tai yra: godumas, arogancija, nekantrumas, užsispyrimas, savęs nuvertinimas, polinkis į kankinystę ir savęs sunaikinimas.

J. Stevensas juos sustatė poromis:

  • arogancijos drakonas stovi šalia savęs žeminimo drakono,
  • nekantrumo drakonas – su kankinystės drakonu,
  • godumo drakonas – su savęs sunaikinimo drakonu,
  • septintasis drakonas – užsispyrimo drakonas – sugeba sutarti su kiekvienu iš šešių ankstesnių.

Visi šie monstrai yra gudrūs ir klastingi, jie meistriškai slepiasi mūsų sielose.

Perskaitę knygą, galime prisijaukinti savo drakonus ir panaudoti jų galią savo naudai. Pabaisos nustos trukdyti mūsų vidiniam augimui ir netgi padės realizuoti savo galimybes.

Neįmanoma pakeisti savęs, neatsikratant vidinių baimių. Susidurti su savo baimėmis reiškia pažvelgti į tamsią, niūrią savo gelmę. Ir ne tam, kad pajustume gailestį, gėdą ar kaip tik įsitrauktume į puikybę, o tam, kad išlaisvintume joje uždarytas potencialias gyvybės jėgas.

Pirmasis pratimas: pradėkime dialogą su savo vidiniu kritiku

Išmokime mesti iššūkį vidiniam balsui, kuris mus kritikuoja. Pradėkime su juo dialogą ir klausykime visko, ką jis sako. Leiskime sau jaustis pasipiktinusiu balsu, kuris menkina, užuot jo bijojęs. Priartėkime prie jo žodžių filosofiniu požiūriu. Paklauskime savęs: “Kas aš esu, kai šis balsas tyli?”

Puikus būdas pasiekti sėkmės šiuo klausimu yra dienoraštis su užrašais apie atliktą darbą arba tiesiog užrašų knygelė. Skirkime laiko užrašyti viską, ką nori pasakyti šis kritikuojantis balsas. Neslėpkime nieko nuo savęs. Leiskime jam nesakyti nieko protingo ir mesti į mus tik purvą – rašykime viską iš eilės. Nereikia jo sustabdyti, bet nustatykime sąlygą kalbėti tik antruoju asmeniu. Ir rašykime į sąsiuvinį lygiai taip pat: vietoj „aš keistuolis“ parašykime „tu esi keistuolis“. Po to atsakykime jam (tam vidiniam kritikui) taip, kaip kalbėtume gatvėje atsakydami į patyčias: „Na ir kas?“

Antras pratimas: švęskime savo sėkmę kasdien

Prieš eidami miegoti naktį, sudarykime bent trijų, o dar geriau septynių dalykų, kuriuos šiandien padarėme ypač gerai, nesvarbu, kokia buvo bloga diena, sąrašą..
Automatiškai turėsime tendenciją pažymėti įvykius, kurie tą dieną buvo neigiami. Tai mūsų senas drakono primestas įprotis. Parodykime valią, atitraukime savo dėmesį nuo šio įpročio ir praktikuokime sutelkti dėmesį į dalykus, iš kurių išėjome nugalėtojais. Iš pradžių tai pareikalaus rimtų mūsų pastangų ir gali atrodyti net neįmanoma. Neatsitraukime. Po savidrausmės laikotarpio viskas vyks daug lengviau. Būkime atkaklūs. Galų gale mums pasiseks.

Trečiosios pratybos: įrašykime ir klausykime savęs priėmimo

Šis procesas reikalauja daug drąsos. Pirmiausia sudarykime sąrašą kelių draugų ar šeimos narių, kuriuos žinome, kad tikrai mylime ir kurie tikrai nori mums padėti. Tada paduokime jiems tuščią laikmeną ir paprašykime, kad jie užrašytų savo mintis, kodėl jmes jiems rūpime ir patinkame. Surinkime visų, esančių mūsų sąraše, mintis šioje laikmenoje. Įrašę kuo daigiau, klausykime visos jos – jei turime drąsos tai padaryti. Kai rasime jėgų klausytis įrašų nuo pradžios iki pabaigos be ašarų, nesusigundžius baime ir gėda, žengsime didelį žingsnį į priekį atsikratydami drakono. Pabaisa, žinoma, bandys priversti pamesti įrašus, sulaužyti aparatą kuriuo klausomės ar užsiimti kitomis sabotažo formomis. Neleiskime jam mūsų sustabdyti.

(more…)