Tag: vaikai

KLAUSIMAI SAU, KURIE PADĖS LABIAU PAŽINTI IR SUPRASTI SAVE

KLAUSIMAI SAU, KURIE PADĖS LABIAU PAŽINTI IR SUPRASTI SAVE

Tai klausimai, kuriuos kiekvienas turėtų sau užduoti. Bet reikia turėti omenyje, kad nėra teisingų ar neteisingų atsakymų.

Tiesiog, kartais teisingai užduodamas klausimas – jau yra atsakymas.

Atsakymas sau..

🔹 Ką šiame gyvenime veiki kitaip nei kiti žmonės?

🔹 Ką iš tikrųjų norėjai veikti, bet niekada to nepadarei? Kas stabdo?

🔹 Kas blogiau: kai kažkas nepavykta ar – niekada nebandyti?

🔹 Gyvenimas yra toks trumpas, tai kodėl darai tiek daug dalykų, kurie nepatinka, ir tuo pačiu metu darai tiek mažai tai, kas patinka?

🔹 Kai pabaigi darbą, viskas pasakyta ir viskas padaryta.. Ko buvo daugiau – pokalbių ar darbų?

🔹 Jei būtų leista pakeisti tik vieną dalyką pasaulyje, kas tai būtų?

🔹 Ar darai tai, kuo tiki, ar bandai tikėti tuo, ką darai?

🔹 Jei vidutiniškai žmogaus gyvenimas truktų 40 metų.. ką pakeistum savo gyvenime, kad jį nugyventum kuo įdomiau?

🔹 Kiek kontroliuoji tai, kas vyksta Tavo gyvenime?

🔹 Situacija: vakarieniauji su trimis žmonėmis, kuriuos gerbi ir vertini.. Jie pradeda kritikuoti Tavo artimą draugą, nežinodami, kad esi su juo draugai. Ši kritika yra žeminanti ir nesąžininga. Ką Tu darysi?..

🔹 Jei galėtum duoti mažam vaikui tik vieną patarimą visam gyvenimui, ką pasakytum?

🔹 Ar galėtum pažeisti įstatymą, kad išgelbėtum savo artimą?

🔹 Už ką esi labiausiai dėkingas šiame gyvenime?

🔹 Ką pasirinktum: prarasti visus praeities prisiminimus ar niekada neturėti naujų?

🔹 Ar įmanoma pasiekti tiesą nekovojant?

🔹 Ar Tavo didžiausia turėta baimė tapo tikra?

🔹 Ar prisimeni, kaip prieš penkerius metus buvai stipriai nusiminęs? Ar tai dabar svarbu?

🔹 Koks Tavo laimingiausias vaikystės prisiminimas?

🔹 Kokie įvykiai iš Tavo praeities privertė Tave pasijusti tikru, gyvu?

🔹 Jei ne dabar, tai kada?

🔹 Jei dar TO nepasiekei, tai ką prarasi?

🔹 Ar galima be abejonės žinoti, kas yra gerai, o kas – blogai?

🔹 Jei dabar Tau duotų milijoną eurų, ar išeitum iš esamo darbo?

🔹 Kada paskutinį kartą pradėjai aktyviai veikti, galvoje turėdamas tik idėjos užuomazgas, bet tuo pačiu jau stipriai tuo tikėdamas?

🔹 Jei rytoj mirtų visi Tavo pažįstami žmonės, ką šiandien aplankytum?

🔹 Ar laikaisi kažko, ko jau laikas, reikia atsisakyti?

🔹 Jei būtų pasiūlyta visam laikui persikelti į kitą šalį, kur ir kodėl persikeltumei?

🔹 Kas norėtum būti: nervingas genijus ar laimingas kvailys?

🔹 Kodėl Tu esi Tu?

🔹 Jei galėtum tapti savo draugu, ar norėtum tokio draugo?

ŽAIDIMO VAIDMUO VAIKO GYVENIME

ŽAIDIMO VAIDMUO VAIKO GYVENIME

Žaidimas – rimtas dalykas

Ilgą laiką žaidimui buvo klijuojama neigiame etiketė. Buvo laikoma, kad tai tik trukdo dirbti, užsiimti naudinga veikla ir neva skirtas tik poilsiui ir atsipalaidavimui. Tokie posakiai kaip „čia tau ne vaikų žaidimas“, „gana čia žaisti, jau laikas imtis darbo“, „visa tai atrodo kaip žaidimas“ ir pan. rodo, kad žaidimas nelaikomas svarbiu procesu. Ilgai užtruko, kol žaidimas buvo pripažintas svarbiu žmogaus asmenybės vystymuisi, raidai.

Šiais laikais žaidimo spontaniškumą pakeitė ugdomieji žaidimai, tačiau manoma, kad tai atima žaidimo malonumą. Žaidimas tarsi priešpriešinamas darbui, o kaip žinia, sėkmės siekimas ir nesėkmės baimė labai stipriai paplitusi mūsų, suaugusiųjų mintyse, ir mes net nejausdami atimame iš savo vaikų tą malonumą spontaniškai žaisti, tuo pačiu slopinam jų kūrybiškumą.

Net seniausiais laikais buvo žaidžiama. Žaidimą (kamuoliai moliniai sukučiai) liudijančių liekanų buvo rasta 4-5 tūkst. m. pr. m. e. Nuo Senovės Romos žaidynių laikų iki pat šių dienų žaidimas yra daugiau nei pramoga – tai žmogaus veiklos forma, teikianti galimybę gyventi bendruomeniškai. Sporto žaidynės tarp miestų, valstybių tam tikra prasme padeda išvengti karų ir kitokių nesutarimų.

Žaidimas būtinas žmogui formuotis ir ugdyti socializacijos įgūdžius. Jis suteikia kryptį vaiko impulsams ir fantazijoms. Be to, žaidimas reikalingas kūrybiškumui žadinti.

Visais laikais mažajam žmogučiui jau nuo pirmųjų dienų rūpėjo žaisti: tirti aplinkinį pasaulį, bandyti naujus sąmoningus judesius, žaisti savo rankomis, veidu, balsu ar barškučiu, o vėliau visa tai pakartoti su kitais daiktais, kitomis aplinkybėmis. Žaidimas ne tik leidžia patirti emocijų, bet ir suteikti simbolį patirtam jausmui.

Jeigu vaikystėje vaikas žaidė nepakankamai, paauglystėje jaunuoliui kyla tam tikrų sunkumų: linkstama bėgti nuo santykių arba juos nutraukti, užuot taikiai išsiskyrus; elgiamasi agresyviai, o ne mėginama išsiaiškinti skirtingus požiūrius, nes trūksta žaismingumo tiek vertinant save, tiek kitus. Gali būti sunku suvaldyti savo mintis ir fantazijas. Kartais gali pritrūkti žaismingumo ko nors mokantis; užslopinami intelektiniai ir socialiniai gebėjimai; stinga kūrybiškumo ir išradingumo. Stokojant žaidimo patirties vėliau sunkiau atsiskleisti darbe, užmegzti santykius su kitais, netenkama subtilaus malonumo, kurį paprastai jaučiame žaisdami žodžiais, juokaudami.

Turėdami žaidėjo įgūdžių, užaugę galės panaudoti kūryboje visa tai, ką patyrė ir dar mokės tuo pasidalinti.

Žaidimo raidos etapai

(more…)

KLASIKINĖ MUZIKA – VAISTAI IR SIELAI, IR KŪNUI

KLASIKINĖ MUZIKA – VAISTAI IR SIELAI, IR KŪNUI
Čiurlionio paveikslas

Muzika yra garso bangos. Puikiai žinoma, kad įvairios bangos skirtingai veikia gyvus organizmus. Virpesinės bangų charakteristikos nusako objektyvų poveikį.

Patinka–nepatinka nėra objektyvūs parametrai. Muzika veikia ne sąmonę, o pasąmonę.
Kiekvienas žmogaus organas skleidžia jam būdingus akustinio virpesio dažnius: smegenys – 20–30 Hz, plaučiai – 4,5–2,8 Hz, virškinamasis traktas – apie 4 Hz. Šie virpesiai yra žemiau girdėjimo ribos (žmogus girdi 14000–30000 Hz dažnius).
Todėl naivu manyti, kad mūsų klausa, o tuo labiau – pomėgiai lemia garsų poveikį organizmui. Jeigu asmeniui gali patikti triukšmas, nuo kurio dreba, vibruoja sienos, tai nėra fiziologiška – organizmas girdi savo dažnių garsus.
Garso vibracijos – garso energijos judančios dalelės, palyginamos su vandeniu, teigia neurologai.

Vis dar ginčijamasi, ar muzika turi terapinį poveikį, ar ji – tik raminantis fonas, ir kokia muzika gydo.

Ką sako mokslas?

Muzikos poveikis žmogui labai stiprus. Tinkamai parinkta muzika padeda sureguliuoti kraujo spaudimą, pulsą, mažina skausmą. Klausantis neharmoningos muzikos – net kai ji patinka – kyla kraujospūdis, trikdomas širdies ritmas, kvėpavimas. O decibelų kiekis dar apsunkina žmogaus organizmo ritmiką ardantį poveikį.
Muzikologas K. Ringeris tyrimais įrodė, kad klasikiniai kūriniai, liaudies melodijos teigiamai veikia žmogaus psichiką, gydymo tikslais tinka būtent klasikinė muzika. Jis kategoriškai atmeta šiuolaikinę populiariąją ir roko muziką, tyrimais įrodydamas, kad klasikos ir liaudies melodijų harmonija veikia teigiamai žmogaus psichiką.

(more…)

Vaikai ir skyrybos. Kaip išgyventi?

Vaikai ir skyrybos. Kaip išgyventi?

Kurdami šeimą ir planuodami susilaukti vaikų, mes tikimės, kad mūsų santykiai truks galima sakyti amžinai, tokios mūsų viltys – mes neplanuojame skirtis. Deja, bet skyrybų šeimose skaičius, kaip liudija statistika, jei ne auga, tai bent jau išlieka stabiliai aukštas: kasmet Lietuvoje išsituokia apie 10-12 tūkstančių porų (palyginimui, susituokia apie 20 tūkstančių porų). Tiesa, tikslesnės statistikos apie ne santuokoje gyvenančias poras nėra, o tokių porų pastaraisiais metais daugėja.

Kai miršta vienas iš tėvų, egzistuoja gedėjimo ritualai, palengvinantys skausmą, liūdesys padeda atsisveikinti, vaiką ar vaikus palaiko artimieji ir šeimos draugai, o štai po skyrybų, kurios savo streso lygiu labai artimos netekčiai, dažnai vaikai paliekami patys grumtis su juos užklupusiomis emocijomis: baime, nerimu, nesaugumu, nes prarandamas vientisas šeimos modelis, o kartu su tuo ir pastovumas, saugumas, dalis giminaičių, draugų, šeimos tradicijų.

Vaikams tenka išgirsti tiesą, kad tėvai laisva valia priėmė sprendimą nebebūti kartu, tuo sukeldami jiems tokį skausmą ir bejėgiškumo, nesaugumo jausmus. Vaikams tėvų skyrybos yra tikrai labai stiprus, sukrečiantis ir skausmingas išgyvenimas.

Tėvai, jaučiantys didelę kaltę dėl skyrybų (ypač tas iš tėvų, kuris save laiko iniciatoriumi), gali sunkiau pastebėti (nesąmoningai) vaikų skausmą ir liūdesį, ignoruoti vaikų siunčiamus ženklus apie tokius jausmus, tuo tarsi saugodami save nuo dar didesnės kaltės. Vaikai gali būti tarsi nustumti į „antrą planą“, jeigu tėvai ypatingai stipriai kovoja tarpusavyje ir tuo pačiu labai kenčia dėl savo santykių nesėkmės. Tačiau tai tik skatina vaikus slėpti savo jausmus, neigti juos ir galimai „pervesti“ į kūno kalbą – ligas, elgesio sutrikimus. Vaikai patiria baimę, nerimą, stiprius praradimo ir paliktumo jausmus, kaltę, vienišumą, gali prarasti pasaulio stabilumo jausmą. Vaikai gali pasitraukti iš socialinio gyvenimo, užsisklęsti savyje, pasinerti į savo vidinį pasaulį. Tam neretai pasitarnauja ekranai – kompiuteris, televizorius. Gali apleisti savo pareigas, konfliktuoti su jį auginančia mama (ar tėčiu) blaškytis tarp abiejų tėvų. Gali pradėti jais manipuliuoti, taip stengdamiesi bent kiek pasijausti valdantys situaciją ir išreikšti savo pyktį kerštaudami tėvams.

Beveik visi vaikai prisiima sau ir jaučia kaltę dėl tėvų skyrybų. Nors kaltė už tėvų skyrybas ir yra nepelnyta, tačiau jie prisiima sau šią atsakomybę. Ypač mažesni. Nukenčia vaikų savivertė – kadangi aplinka formuoja „idealios šeimos“ modelį, o skyrybų atveju šeima nebeatitinka to modelio, vaikai jaučiasi nepilnaverčiai. Tai trukdo bendravimui su bendraamžiais, skatina atsiskirti, sukelia pasimetimo, liūdesio, bejėgiškumo ir iniciatyvos praradimo jausmus. Susidaro užburtas ratas, kuriame atsiskyręs vaikas nebeturi kur pasidalinti jį užplūdusiomis emocijomis ir tai „sprogdina“ jį iš vidaus.

Nuo to, kaip per skyrybas ir po jų elgsis abu tėvai su vaiku ir tarpusavyje, labai priklausys tolimesnis vaiko gyvenimas, jo raida ir net ateities gerovė.

(more…)

APIE TAI KAS ESAM, NORS NEŽINOM

APIE TAI KAS ESAM, NORS NEŽINOM

Jų dialogas visada buvo kaip riksmas, nors jie kalbėdavosi visai inteligentiškai, beveik pašnibždomis.
“Paklausyk, sūneli….”
“Mama! Prašau, nepradėk”
“Aš tave myliu”
“Aš žinau”
“Bet aš noriu, aš turiu tau pasakyti….”
“Neturi”
“Man reikia paaiškinti…”
“Nereikia”
“Aš jaudinuosi dėl tavęs!”
“Nesijaudink”
“Aš noriu prisibelsti…”
“Nereikia, man skauda”
“Prisimeni, Sent Ekziuperi :”Mes atsakingi už tuos, kuriuos prisijaukinome”?
“Mama, tik nereikia patoso, gerai?”
“Kodėl, nu kodėl tu visą laiką užsisklendi nuo manęs?”
“Iki, mama”
Taip jie ir kalbėdavosi – kai kada garsiai, kai kada be žodžių, savo viduje. Ji stengėsi rasti tinkamus žodžius, klasikų citatas, gyvenimo pavyzdžius, tačiau visos jos pastangos suduždavo į kurčią nesupratimo sieną. Kartais jai atrodydavo, kad jie bendrauja lyg per mažą langelį, kaip kalėjime per trumpalaikį pasimatymą. “Mama, iki” – ir viskas, langelis užsitrenkia, ir galima muštis, daužytis į šitą sieną – jis neišgirs. Nenori girdėti. Tai buvo skaudu, bet ji nei kartelio neleido pasireikšti savo tikriesiems jausmams. Juk tai galėjo jį užgauti, o ji visada rūpinosi, kad visiems aplinkui būtų gera. Ir dar ji bijojo, kad jis gali įsižeisti, ir tada net tas mažas langelis nebeatsiidarys, o tai reikštų ” visai viskas” ir “daugiau niekada” – šito ji bijojo labiau už viską pasaulyje. Jos skausmas – tai tik jos skausmas, reikia paprasčiausiai pakentėti. Ji buvo labai kantri.

(more…)