Stengdamiesi būti savimi, mes sukeliame susvetimėjimą daugeliui žmonių, bandydami pasiduoti kitų troškimams, mes sukeliame susvetimėjimą savyje (Klarisa Estes)

Aš svajojau visiems patikti, gyvenau dėl to, kad užsitarnaučiau aplinkinių pritarimą ir meilę. Kažkurią dieną aš supratau, kad nebenoriu.

Pirmiausia aš noriu patikti pats sau, gyventi taikoje ir harmonijoje su savo vidinėmis vertybėmis. Taip, tai visai nepatogu aplinkiniams – bet tai pateisinama kaina už teisę būti savimi.

Kažkada aš norėjau gauti dėkingumą. Nes juk viską dariau dėl kitų, man buvo gėda pasakyti „ne“ arba imti atlyginimą (pinigus). Kaip tai įmanoma? Dabar suvokiu savo pojūčius ir gerbiu savo ribas. Taip, tai gali atrodyti egoistiškai, bet aš tikrai eisiu į suplanuotą pasivaikščiojimą, o ne dirbsiu ką nors dėl kitų, kurie tiesiog nenori atsikelti nuo sofos.

Taip, visada yra išimčių. Jeigu aš kažką darau dėl kito, tai ne iš baimės, o iš meilės. Tai mano pasirinkimas. Kažkada aš galvojau, kad gėda gyventi geriau nei kiti ir jeigu taip nutiko, tai būtina nešti tokį kryžių, kuris reiškia pareigą padaryti kitus laimingais. Atiduoti visus pinigus tiems, kuriems sunkiau. Išdalinti drabužius, kurie ir man pačiam dar reikalingi. Nuolankiai perleisti tai, kas man pačiam patinka. Nieko neprašyti. Atsisakyti to, ką siūlo kiti.

Ankstesniame mano norų sąraše daugiau nei 70% norų buvo apie tai, kad pasaulyje būtų taika. Kodėl? Nes pasąmonėje vis dar gyveno kompensacijos laukimas: iš aplinkos, pasaulio, Dievo…Aš toks geras, kuris neprašo nieko sau, vadinasi man priklauso daugiau nei kitiems, aš to nusipelniau.

Šiandien aš jau nebesigėdiju savo norų. Įgarsinu sau ir aplinkiniams savo tikruosius poreikius. Kai man ką nors duoda, aš nesijaučiu skolingas, aš tiesiog priimu. Su nuoširdžiu dėkingumu.

Man nusibodo apsimetinėti – pirmiausiai pačiam prieš save, kad materialumas man svetimas. Tai juk yra ne taip. Man labai patinka gyventi gražiai, konfortiškai, apsupti save vertingais daiktais ir negalvoti, kad šiandienos pietums reikia nusipirkti produktus su nuolaida.

Man nusibodo kurti prabangų įvaizdį-fasadą ir dėti daugybę pastangų jam palaikyti. Kai kurie galvoja kad mano gyvenimas yra idealus – bet taip nėra. Aš toks pats gyvas, aš taip pat turiu jausmus, mane daug kas žeidžia, aš kenčiu, verkiu ir nemiegu naktimis…

Kadaise aš teisindavausi už viską ką turiu gyvenime, sakiau, kad man tiesiog pasisekė. Dabar taip nėra. Dabar aš tiksliai žinau, kad tai sąmoningo pasirinkimo rezultatas. Ir tik aš vienas žinau, kiek pastangų teko įdėti – ir vidinių ir išorinių – kad tai pasiekčiau…Ir aš niekam nebeleidžiu nuvertinti šių rezultatų. Tai mano gyvenimas, ir jis man patinka toks koks yra.

Kažkada aš norėjau visus išgelbėti, „pasivyti ir padaryti laimingais“. Dabar aš suprantu, kad permainos – tai diskomfortiškas ir pakankamai skausmingas procesas, ir kad kiekvienas sprendžia pats – pasiruošęs jis joms ar dar ne. Niekas neprivalo keistis tik dėl to, kad man būtų geriau arba kad man nebūtų gėda dėl savo laimės ir gerovės. Jeigu kitas pasirinko būti nelaimingu, aš tai priimu, bet sau renkuosi ką kita.

Kadaise aš buvau įpratęs kentėti. Dar truputį pakentėsiu, priversiu save padaryti tai, kas man nemalonu. Juk visi taip elgiasi, kuo gi aš kitoks? Dabar aš drąsiai sakau: ne, su manimi taip elgtis nevalia. Pirmiausia su manimi, o paskui ir su kitais.

Kadaise aš neleidau sau suklysti, pasijusti kvailiu, susimauti, pasisakyti viešai man buvo beprotiškai baisu. Dabar aš mokausi tai patirti. Juk iš tiesų neklysta tik tas, kuris miega.

Anksčiau aš bijojau nutraukti santykius ir visais įmanomais ir neįmanomais būdais stengiausi juos išsaugoti – tai vargino, reikalavo begalybės energijos, laiko ir vidinių jėgų. Dabar aš žinau, kad tai nėra būtina. Dabar aš suprantu, kad sėkmingų santykių pagrindas – tai tarpusavio pagarba ir laisvė. Tai tikrai sunku ir baisu pačioje pradžioje, bet kai tik „geležinis kumštis“ atsigniaužė – tapo geriau. Tuomet su nuostaba pamačiau savo partnerį ne kaip paprastą savo scenarijaus statistą, bet kaip ypatingą asmenybę, kuri kiekvieną dieną skleidžiasi vis naujomis spalvomis ir mano akyse tampa vis žavesnė savo išore ir gilesnė savo vidumi.

Kadaise aš norėjau būti teisus, teisingas. Aš maniau, kad tam tikrų taisyklių laikymąsis garantuos man apsaugą nuo visų nelaimių ir pasaulio neteisybių ir kad tuomet man niekada nenutiks nieko blogo. Dabar aš suprantu, kad taip nėra ir nebus. Gyvenime nuolat gausiu pamokas, išmėginimus. Ir jeigu nebėgsiu nuo jų, tai taps mano resursais.

Kadaise aš troškau įvertinimo, nuolatinio teigiamo atgalinio ryšio, norėjau pagyrimų, gerų pažymių. Dabar aš pats mokausi jausti ir suvokti savo vidinę vertę – nepriklausomai nuo išorinių aplinkybių.

Jeigu kadaise aš galvojau, kad norint būti sėkmingu reikia nuolat kažko siekti, tai dabar aš renkuosi būti laimingas būdamas čia ir dabar.

Anksčiau man labai rūpėjo kaip aš atrodau kitų akyse. Dabar aš rūpinuosi savimi ir savo poreikiais, o tik paskui padedu kitiems.

Nes kadaise aš norėjau būti geras… Dabar aš noriu būti gyvas, šiek tiek pasimetęs, gal kartais apsižioplinęs, o gal kartais pernelyg aktyvus arba tingus, gal net kiek grubus, nemandagus, o kartais malonus ir mylintis, bet kartu nuobodus ir darantis klaidas.

Aš noriu ne atrodyti, bet BŪTI. Kiekvieną dieną būti GYVAS, LAIMINGAS ir TIKRAS.

Versta iš https://www.b17.ru/blog/38195/