Kategorija: Santykiai su antrąja puse

KAIP PRADĖTI MYLĖTI IŠ NAUJO

Net ir tvirčiausiose santuokose būna laikų, kai potraukis susilpnėja, geismas išblėsta ir iškyla vienokių ar kitokių sunkumų.

Štai penkios labiausiai paplitusios priežastys, slopinančios arba visai žlugdančios lytinius santykius:

  • Savigarbos stoka (pvz neatitinku visuomenės iškeltų grožio standartų)
  • Susikaupę neigiamos emocijos ir išgyvenimai (užgniaužti, neišreikšti, neišgyventi jausmai)
  • Fizinės problemos (per ankstyva ejakuliacija, anorgazmija, impotencija), kurios dažniausiai yra dėl psichologinių priežasčių.
  • Nuovargis (dėl laiko neplanavimo, miego trūkumo ir kt.)
  • Laikotarpis po gimdymo.

Visus šiuos sunkumus galima išspręsti su konsultanto, specialisto pagalba, nebijokite kreiptis.

Yra dalykų, kurie santuokoje neleistini. Tai fizinis ar psichologinis smurtas, lytiniai santykiai už šeimos ribų, seksualinis vaikų išnaudojimas, alkoholizmas, narkomanija. Čia privaloma imtis griežtų veiksmų tai stabdyti. (daugiau…)

BEVILTIŠKA SANTUOKA. KAIP GYDYTI?

          Savo vestuves atšokote prieš dvejus, trejus, penkerius, o gal jau net penkiolika metų. Tuokėtės tvirtai ištardami „Taip“ ir tikėdamiesi būti nepaprastai laimingi. Daugelis iš jūsų jau buvote laimingi iki vestuvių ir tikrai neabejojote, kad toliau bus tik geriau. Galbūt kaip tik tuokėtės, už nugaros palikdami niekam tikusį gyvenimą ir vylėtės, kad santuokoje viskas bus kitaip, daug daug geriau. Tikrai nė vienas neketinote tapti nelaimingais ir apgailėtinais kankiniais.

Tačiau realybė jus nustebino: santuokinio gyvenimo kelias lyg koks krioklys nuo kalno viršukalnės su griausmu krito žemyn. Visa gražios meilės perspektyva tebuvo miražas, o jūs atsidūrėte skausmo ir nusivylimo slėnyje.

Kaip apibūdintumėt savo santuoką?

-santuoka iš išskaičiavimo;

-gyvenimas dėl vaikų;

-ką Dievas sujungė, mirtis teišskirs…

-taip gyveno tėvai ir seneliai…

Kokių priemonių santuokai stiprinti ėmėtės? Kas labiausiai padėjo?

-lankėtės pas psichologą;

-skaitėte knygas, vildamiesi, kad sutuoktinis išgirs autoriau žodžius ir pradės keistis;

-taikėte ramų, tiesų, šaltakraujišką prieštaravimą;

-iš nevilties rėkėte, šaukėte, kol sulaukdavote pasipriešinimo arba pasitraukimo;

Ar manote, kad vienas žmogus gali teigiamai paveikti beviltišką santuoką savo veiksmais? Kodėl taip arba kodėl ne?

Kvaila būtų tikėtis, kad beviktiškoje santuokoje abu sutuoktiniai susės ant sofos ir pradės skaityti knygą, norėdami išspręsti savo susikaupusias problemas. Tai gali nutikti tik sveikoje, bet tikrai ne labai pažeistoje santuokoje. Todėl visi, esantys beviltiškoje santuokoje, būkite drąsūs pradėti ardyti sieną iš savo pusės. Net jeigu atrodo, kad anoje pusėje siena storesnė, jūs negalite jos nugriauti iš kitos pusės. Tik iš savo. Ir tai leis sutuoktiniui pamatyti, kad jūs nusiteikęs išsaugoti santuoką.

Visos beviltiškos santuokos todėl ir tapo beviltiškomis, nes pateko į klaidinančių nuostatų spąstus. Kaip į kokią nelaisvę. Norint tuos pančius nutraukti, būtina pakeisti nuostatas, kitaip tariant, sužinoti tiesą ir pradėti gyventi sąžiningai, remiantis tiesa.

Štai keturios klaidingos nuostatos, kurios griauna santykius: (daugiau…)

KAIP PALEISTI JAU UŽAUGUSIUS VAIKUS

Pradėsiu nuo to, kad mes visi esame savo tėvų vaikai. Kai tik susilaukėme pirmagimio, tapome tėvais. Ir nuo to momento įstojome į savanorišką tarnybą kuri tęsiasi septynias dienas per savaitę ir dvidešimt keturias valandas per parą visus aštuonioliką arba dvidešimt vienerius metus… Gerai, jeigu tik tiek. Va čia ir visa temos esmė. Kada jau laikas nustoti „auginti“ jau užaugusius vaikus ir kaip tam ruoštis vos tik susilaukus vaiko.

Taigi, pirmaisiais gyvenimo metais, kūdikis visiškai priklausomas nuo tėvų globos ir priežiūros: maitinamas, nešiojamas, saugomas ir prižiūrimas. Tačiau vos tik mažylis atsistoja ant savo kojų – prasideda atsiskyrimo procesas. Kiekviena mama ar tėtis prisimena kaip vos metų vaikas veržiasi eiti visai ne ten kur yra vedamas už rankytės, ne ten, kur nori tėvai. Jis eina ten, kur jam įdomu, siekia tyrinėti pasaulį. Štai šioje vietoje turime būti sąmoningi. Pirmiausia, žinoma, įsijungia saugojimo instinktas – ir tai svarbu. Sąmoningumas būtų tame, kad nepersistengtume saugodami, kad leistume maksimaliai saugiai tyrinėti, eiti, pažinti, kitaip tariant – čia jau pradedame paleisti vaiką „po milimetrą ar centimetrą“, bet leisti jam pačiam už save atsakyti. Na, pavyzdžiui, pamenu save su pirmąja dukra bevaikštinėjančias palei miškelį žiemos metu. Šaligatviai nušluoti nuo snigo, bet šalia jų – pusnys. Dukrai vos pusantrų ir be jokios abejonės ji veržiasi į tas pusnis. Pirmas nesąmoningas impulsas – neleisti: juk sušlaps, tuoj pat teks eiti namo persirengti, nes sušals ir pan. Taip ir elgiausi kelis kartus kol nepastebejau ir kitas mamas taip darančias. Iš šono visai kitaip matosi. Stebėdama kaip „vaikai įrėminami“ supratau kad ir mano mažoji pilna noro tyrinėti tas pusnis. Beliko tik surasti tinkamus rūbus ir leisti jai iki pažastų įsibristi, netyčia nukristi ir veiduku pajausti tą šaltą ir šlapią purų sniegą… Ją stebėdama prisiminiau savo vaikystę ir kaip vyresnė sesė mane rogutėmis per tokias pusnis vežiodavo. Štai pirmas mažas paleidimo žingsnelis mažo žmogaus auginimo istorijoje. (daugiau…)

KĄ REIŠKIA MYLĖTI KITUS, TURINT NUOLANKUMO NUOSTATĄ?

NUOLANKUMAS

Ženk žingsnį atgal, kad kažkas galėtų žengti žingsnį pirmyn.

Nuolankumas yra keisčiausias dalykas. Vis pamanai jį turįs, tą pačią akimirką prarandi. (Bernardas Meltzeris)

Daugelis mūsų manome, kad nuolankumas yra silpnumo požymis, kažkas, ką turėtume parodyti tik tada, kai esame silpni, pvz. kęsti žmonių nepagarbą. Paprašykite žmonių apibūdinti nuolankumą ir neišgirsite žodžių „sėkmė, pasitenkinimas, pagarba ar tarpusavio santykiai“. Tačiau, tai būtent tie žodžiai, kurie svarbiausi šiaip būtinai meilės savybei. Nuolankumas pripažįsta kieno nors kito vertę, ir kaip ir visi poelgiai iš meilės, nusižeminimas tam, kad kitas galėtų pakilti, suteikia mums galimybę patirti didžiulį džiaugsmą.

Troškimas būti pirmam mumyse įsišaknijęs taip, kad kai kas abejoja ar iš tiesų galima išmokti nuolankumo. Tikrovė yra tokia, kad jei norime mylėti nuoširdžiai, privalome to išmokti. Ar matėte nuolankų kūdikį? Nuo tos akimirkos, kai gimėme, turime instinktą gauti ko norime.

Jei nuolankumą vertinsime kaip būdą išreikšti džiaugsmą mylėti kitus, jis taps mūsų nuostatų dalimi. Tuomet savo savanaudiškumo ir garbės troškimą pakeisime ramybe. Nuolankūs žmonės jaučiasi saugūs būdami tuo, kas jie yra. Jie suvokia savo ir kitų vertę, todėl jiems malonu matyti, kad kitiems sekasi. Vakarų kultūroje nuolankumas nėra mėgstama tema, bet ji yra esminė ir pasitenkinimą teikianti meilės savybė. Tačiau tai nereiškia, kad nuolankiam būti lengva.

Nuolankumas: širdies ramybė, leidžianti pasitraukti į šalį, kad pripažintum kito vertę.

(daugiau…)

DĖKINGUMAS – tai gyvenimo būdas

Mes niekada negausime to, ko norime,

kol nebūsime dėkingi už tai, ką turime.

Pastebėjau, kad kuo labiau kitiems dėkoju, tuo daugiau aplink mane atsiranda gėrio. Ir tai ne tik materialinės vertybės, tai – santykiai, naujos pažintys, nauja ir įdomi man informacija, žmonės ir jų patirtis, gyvenamoji vieta ir viskas dėl ko verta gyventi. Atsiranda jausmas, kad mano kelyje vis dažniau užsidega „žalia šviesa“, man sekasi ten, kur atrodė ne taip jau ir paprasta, gyvenimas prisipildo kūrybos, meilės, sveikatos ir spalvų.

Dauguma mūsų esam išmokyti, išauklėti visuomet ieškoti ir matyti tik tai, ko neturime, dejuoti ir skųstis, pykti dėl to, kad kitiems kažkas atitenka, o mums ne. Tai reali nepritekliaus, deficito filosofija. Ir iš tiesų, tuomet gyvenimas neįdomus ir sunkus.

W.Wattlesas sako: „Jūs negalite naudotis dideliu energijos kiekiu, nereikšdami dėkingumo, nes būtent jis palaiko jūsų ryšį su jūsų galios šaltiniu. Mūsų viduje esanti kūrybinė galia transformuoja mus į tai, kam mes skiriame savo dėmesį. Dėkingas protas nuolat susikoncentravęs į gerus dalykus, vadinasi, jis ir kuria gerus dalykus.“ Ar suprantate, apie ką jis kalba? (daugiau…)

Close