Kategorija: Santykiai su vaikais

KAIP PALEISTI JAU UŽAUGUSIUS VAIKUS

Pradėsiu nuo to, kad mes visi esame savo tėvų vaikai. Kai tik susilaukėme pirmagimio, tapome tėvais. Ir nuo to momento įstojome į savanorišką tarnybą kuri tęsiasi septynias dienas per savaitę ir dvidešimt keturias valandas per parą visus aštuonioliką arba dvidešimt vienerius metus… Gerai, jeigu tik tiek. Va čia ir visa temos esmė. Kada jau laikas nustoti „auginti“ jau užaugusius vaikus ir kaip tam ruoštis vos tik susilaukus vaiko.

Taigi, pirmaisiais gyvenimo metais, kūdikis visiškai priklausomas nuo tėvų globos ir priežiūros: maitinamas, nešiojamas, saugomas ir prižiūrimas. Tačiau vos tik mažylis atsistoja ant savo kojų – prasideda atsiskyrimo procesas. Kiekviena mama ar tėtis prisimena kaip vos metų vaikas veržiasi eiti visai ne ten kur yra vedamas už rankytės, ne ten, kur nori tėvai. Jis eina ten, kur jam įdomu, siekia tyrinėti pasaulį. Štai šioje vietoje turime būti sąmoningi. Pirmiausia, žinoma, įsijungia saugojimo instinktas – ir tai svarbu. Sąmoningumas būtų tame, kad nepersistengtume saugodami, kad leistume maksimaliai saugiai tyrinėti, eiti, pažinti, kitaip tariant – čia jau pradedame paleisti vaiką „po milimetrą ar centimetrą“, bet leisti jam pačiam už save atsakyti. Na, pavyzdžiui, pamenu save su pirmąja dukra bevaikštinėjančias palei miškelį žiemos metu. Šaligatviai nušluoti nuo snigo, bet šalia jų – pusnys. Dukrai vos pusantrų ir be jokios abejonės ji veržiasi į tas pusnis. Pirmas nesąmoningas impulsas – neleisti: juk sušlaps, tuoj pat teks eiti namo persirengti, nes sušals ir pan. Taip ir elgiausi kelis kartus kol nepastebejau ir kitas mamas taip darančias. Iš šono visai kitaip matosi. Stebėdama kaip „vaikai įrėminami“ supratau kad ir mano mažoji pilna noro tyrinėti tas pusnis. Beliko tik surasti tinkamus rūbus ir leisti jai iki pažastų įsibristi, netyčia nukristi ir veiduku pajausti tą šaltą ir šlapią purų sniegą… Ją stebėdama prisiminiau savo vaikystę ir kaip vyresnė sesė mane rogutėmis per tokias pusnis vežiodavo. Štai pirmas mažas paleidimo žingsnelis mažo žmogaus auginimo istorijoje. (daugiau…)

TĖVAI SAVO VAIKAMS YRA TĖVAI, BET NE DRAUGAI. KODĖL?

seima atostogos.2jpg Būti draugais – tai bendrauti kaip lygus su lygiu.
Draugai neturi tokios atsakomybės prieš draugus kaip tėvai už savo vaikus. Ir negali duoti tokio palaikymo, kokio vaikas ieško pas savo tėvą ar motiną.
Taip pat tarp tėvų ir vaikų visuomet išlieka atstumas, tarpas, kurio neturime ir negalime peržengti, dalykų, apie kuriuos nesikalbame su vaikais, kaip ir vaikai su mumis. Tėvai visuomet pasilieka teisę priimti sprendimus.
Tol, kol vaikas mažas, iki paauglystės, tėvai vaikui yra Dievo vietininkas žemėje. Jeigu mama ar tėvas žino ką daro – vaikui ramu. Nes pagrindinė atsakomybė už vaiko gyvenimą priklauso tėvams. (daugiau…)

TĖVAI IR VAIKAI. ŠEIMA KAIP SISTEMA.

       seima5  Šilti santykiai su vaikai – visų tėvų siekiamybė. Ar ateityje smagiai sėdėsime prie kūčių stalo su vaikų šeimomis, ar mielai kelsime ragelį, kai skambins sūnus ar dukra, o ar pakels ragelį, kai mes skambinsime jiems? Viskas mūsų rankose.

Norėdami suvokti, kokias klaidas darome kurdami santykius su savo vaikais, turime išmanyti pačios šeimos esmę ir struktūrą. Šeima, kaip socialinė sistema, funkcionuoja veikiama dviejų įstatymų: vystymosi ir homeostazės (reiškinys, kai sistema palaiko savo būseną pastovią). Tyrinėtojai rėmėsi kibernetika, arba bendrąja sistemų teorija ir dviem jos prielaidomis:

1) Visuma yra daugiau negu jos atskirų dalių suma.

2) Visos visumos dalys ir procesai veikia ir įtakoja viena kitą.

Iš to tampa aišku, kad žmonės, sudarantys šeimą, veikia vienas kitą ir keičiantis vienam šeimos nariui, keičiasi visa šeima kaip sistema, ji nebegali išlikti tokia pati. Tačiau čia įsijungia homeostazės įstatymas: sistema visais įmanomais būdais stengiasi išlaikyti esamą padėtį, nes permainos yra labai gąsdinantis dalykas, jos gali pabloginti esamą padėtį. Šeima, veikiama šio homeostazės įstatymo, stengiasi stabilizuoti padėtį ir nieko nekeisti.

Atsižvelgiant į vystymosi įstatymą, kiekviena šeimos sistema turi praeiti savo gyvenimo ciklą (tai tam tikrų įvykių ir stadijų kaitą). Šeimos sistema turi susikurti ir užsibaigti, taip kaip žmogus privalo gimti ir mirti.

Pagrindiniai šeimos vystymosi etapai:

Pirmoji stadija. Ji dar vadinama monados stadija, kai jaunas žmogus tampa nepriklausomas nuo savo išeitinės šeimos, tačiau iš jos perima šeimos modelį, taisykles, tikrina jas praktiškai, kai kurias priima, kai kurias atmeta ir ieško sau gyvenimo partnerio. Šis etapas dar gražiai vadinamas įsimylėjimu arba „šokoladinio zefyro“ etapu. (daugiau…)

KAIP PALAIKYTI GERUS SANTYKIUS SU TĖVAIS IR UOŠVIAIS

diedukai„Kai man buvo keturiolika, mano tėvas man atrodydavo toks neišmanėlis, kad vos pakęsdavau jo draugiją. Kai man suėjo dvidešimt vieneri, nustebau pamatęs, kiek daug jis per tuos septynerius metus išmoko“ (Markas Tvenas)

Turėkime omenyje, kad santykiai su artimaisiais ir giminėmis daro didelę įtaką mūsų santuokai. Giminystės ryšiai ir santykiai šeimoje yra labai sudėtingi: vieniems jie yra suteikę neapsakomai daug džiaugsmo ir laimės, kuri vėliau perduodama palikuonims, kitiems gi – daug skausmo, kuris persidavė santuokai, paveikdamas net ir kitas kartas. Norėdami savo vaikams perduoti tik gerus santykius, turime suvokti ir jeigu reikia pakeisti mūsų pačių santykius su tėvais.

(daugiau…)

PENKI MEILĖS IŠRAIŠKOS BŪDAI

5 meiles kalbosKai klausinėji vaikų, sužinai labai praktiškų dalykų
Kaip suprasti, kad du žmonės yra susutuokę? – Kai rėkia ant tų pačių vaikų.

Ką reikia daryti, kad meilė išliktų ilgai? – neužmiršti žmonos vardo 🙂

Kai klausinėji suaugusiųjų, dažnai galime išgristi, kad meilė yra jausmas, verčiantis skrajoti padebesiais. Tačiau iš tikro meilė yra labiau materialus ir konkretus dalykas – veiksmai. Meilė visuomet yra auka.

(daugiau…)

Close