ŠEIMA - KAS TAI YRA IR KAS NE?

Visų mūsų bendra kilmė – šeima. Į pasaulį mes paprastai ateiname šeimoje. Todėl, galima sakyti, kad už savo buvimą žmogumi esame dėkingi šeimai.

Popiežius Jonas Paulius II yra pasakęs gilius ir nuostabius žodžius: „Iš daugybės kelių šeima yra pirmasis ir svarbiausias. Tai bendras kelias, bet ir ypatingas, absoliučiai nepakartojamas, kaip nepakartojamas yra ir kiekvienas žmogus.“

Šeima – tai nuolatinis judėjmas, ir jeigu tik sustosime, nustosime investuoti į santykius, šokis baigsis, o stagnacija ir rutina tuoj pat sukels problemų. Pamąstykime, kas mums yra šeimyninis gyvenimas? Mokslas? Darbas? Menas? O gal rutina? Žinoma, tai mokslas. Ir jo reikia mokytis. Niekada vertingi dalykai neateina savaime. Viską reikia „išnešioti“, išlaukti, subrandinti. Juk vaisiai ant medžių turi prinokti, kad būtų valgomi ir skanūs, juk kūdikis nešiojamas 9 mėnesius, ir net gi sriubą mes verdame tam tikrą laiką, sudėdami ingredientus ir prieskonius tam tikra seka. Tas pats ir su šeima.

Keturi šeimyninio gyvenimo tikslai

Remiantis senaisiais šventraščiais, yra sakoma, kad šeima kuriama siekiant keturių pagrindinių tikslų, ir nuo to priklauso laimingas šeimyninis gyvenimas.

Pirmasis tikslas – surasti savo pašaukimą ir jį įgyvendinti, pasiekti harmoniją.

Antrasis tikslas – pasiekti klestėjimą, suklestėti.

Trečiasis tikslas – mėgautis gyvenimu.

Ketvirtasis – išsilaisvinimas, kitaip tariant, gyvenimo rezultatai.

Kaip jau buvo minėta, viskas turi savo eiliškumą, neįmanoma pasiekti antro ar trečio tikslo, neįveikus pirmojo. Taigi, tik tapus harmoninga asmenybe, lemta mėgautis savo klestinčiu gyvenimu ir ramia širdimi palikti šį pasaulį.

Kaip gi tapti harmoninga asmenybe, paklaus ne vienas? Atsakymas slypi šventraščiuose – išsiugdyti 33 savybes, tokias kaip geraširdiškumas, mokėjimas valdyti protą, atskirti gerą nuo blogio, kantrybė, teisingumas, draugiškumas, nuoširdumas ir t.t.

Pati geriausia treniruočių salė šioms savybėms ugdyti – šeima. Prisimenate, niekas vertingas lengvai neateina. Išbandymai, sunkumai, nemalonūs žmonės – tai užduotys, kurias išsprendę, keliaujame gyvenimo mokyklos klasėmis. Kiekviena situacija mums rodo mūsų vidinę būseną, tarsi koks veidrodis. Ieškome kaltų? Jų paprasčiausiai nėra. Būti savimi – štai kontrolinis. Būti savimi ar apsimesti? Apsimesti geru mėnesį iki vestuvių įmanoma, bet išlikti geru visą gyvenimą? Neįmanoma visą gyvenimą apsimetinėti protingu, kantriu, geranorišku.

Gyvenimas visuomet atskleis mūsų tikrąjį aš. Išmėginimai pinigais, karjera, garbe arba skurdu, gėda, ligomis ir nelaimėmis. Visur išsaugoti žmogiškumą, orumą mes mokysimės visą gyvenimą.

Šeima – tai santykių universitetas. Pats svarbiausias universitetas, kurį baigę visi laikysime vieną ir tą patį egzaminą. Baisu apie tai kalbėti, galvoti? O juk būsim paklausti – kokius santykius kūrėme su Pasauliu, kokias būdais, ko išmokome?

Taigi, šeima – galimybė ugdytis 33 dorybes, mokymosi centras, kuriame susitinka du mokiniai, o vėliau prie jų prisijungia ir vaikai. Tačiau yra manančių, kad santuoka skirta tam, kad sutuoktinis padarytų mus laimingais. Iš tiesų, tai vestuvės – tik reklaminis filmukas, kuriame mums parodoma kaip viskas turi būti mūsų santuokinio gyvenimo antroje pusėje, kai bus pasiektas pirmasis šeimos sukūrimo tikslas, kai surasime savo pašaukimą ir jį realizuosime, tapsime harmoningomis asmenybėmis.

Pagalvokime, kaip turėtų būti gera gyventi šalia žmogaus, kuris turi savyje 33 dorybes? Ir jeigu šalia manęs gyvenantiems taip nėra, vadinasi ir šių dorybių aš dar neišsiugdžiau.

SANTUOKA . NAUDOJIMOSI INSTRUKCIJA

Visi žinome, kad galingiausia jėga mūsų gyvenime yra meilė. Tai ne tik dvasią sušildanti bendrystė – meilės jausmas tikrai įkvepia. Tai didžiulė motyvacija, kurios dėka nuverčiame kalnus be jokių pastangų. Tai viena iš priežasčių, dėl kurių norime gyventi.
Žinoma, mūsų gyvenimo faktai liūdnesni. Sunku išsaugoti meilę. Daugelyje Europos šalių ir JAV skyrybų procentas vis dar tebėra labai didelis. Ir tie skaičiai neapima tų porų, kurios gyvena kartu nesusituokusios ir kurios taip pat skiriasi bei junta skausmą.

Šiais laikais madinga nuomonė, kad santuoka neteko prasmės, jos reikėtų atsisakyti. Tačiau mano nuomone santuoka – gyvybiškai svarbi ne tik asmeniškai žmogui, bet ir visuomenei. Šeimoje užauga kiekvienas visuomenės narys, čia jis mokosi atsidavimo, meilės, bendravimo, stebėdamas tėvą ir motiną.

Kodėl poros skiriasi?- galima retoriškai paklausti. Atsakymas labai paprastas: todėl, kad jos neturi pakankamai informacijos apie santuoką ir nesupranta, kas tai yra.

Yra atlikta daugybė tyrimų, kurie įrodo, kad santykiai subyra, nes žmonės neturi informacijos ko tikėtis santuokoje. Jie nežino kas yra santuoka, o dar labiau – kas ji nėra. Turėdami įsitikinimų, kad santuoka padarys juos laimingais, nusivilia. Kita klaida – įsivaizdavimas, kad viskas bus nuostabu radus tinkamą žmogų, savo antrąją sielos puselę. Deja, santuoka reiškia tik tiek, kad esate susituokę. Tai tiesiog kitoks socialinis vaidmuo.

Ir pagaliau santuoka – komandinis sportas. Tai viena komanda iš dviejų žmonių su skirtingomis mintimis. Tai du protai, kurie pasiryžę nueiti jiems skirtą kelią kartu. Sunkiausia ir yra tai, kad tai du skirtingi žmonės. Klaidinga manyti, kad radus tinkamą žmogų, nesklandumų nebus. Realioje santuokoje žmonės nesutaria visą laiką, taigi reikia žinoti, kaip išreikšti skirtingumus ir neišvengiamą nusivylimą, kuris būna gyvenant su kitu žmogumi.

Yra galvojama, kad meilė – tai jausmas, o jeigu taip, tuomet šis jausmas gali užgesti, praeiti, išnykti.. ir mes už tai neatsakome. Ar tikrai meilė trunka tik tris metus?

Šeimos projektas

Šiandien savo namų viduje savo tapatumo, vaidmenų pasidalinimo, šeimos modelio schemos ieško kiekviena šeima.

Ar žinote kokioje šeimoje norite gyventi? Ar kartu su vyru/žmona kūrėte, rašėtejūsų šeimos projektą?

Kai įsimylime ir nusprendžiame gyventi kartu, nelabai būna laiko ir tarsi priežasčių kalbėtis apie ateitį – juk taip gera mėgautis vienas kitu čia ir dabar, šiandien. Ir tai visiškai suprantama.

Tačiau laikas nestovi vietoje… Mums dažnai net nespėjus apsidairyti, žiūrėk jau ir keletą vaikų auginame, viskas vyksta tarsi nepastebimai, nors iš tiesų kiekviena diena atneša vis daugiau ir daugiau nesusipratimų, nepasitenkinimo, visai neišsvajotos rutinos ir …nesusikalbėjimo tarpusavyje.

Kiek žmonių, tiek istorijų. Visko išvardinti, o net ir sudėlioti į kažkokias grupes neįmanoma. Tačiau, labai įmanoma pagerinti jau esamą situaciją arba „užbėgti už akių“ ir dar prieš apsigyvenant kartu pradėjus kurti, piešti, rašyti – būsimos šeimos projektą.

Labai trumpas pavyzdys-eskizas:

Įsivaizduokime kad tai žaidimas, kuris vadinasi „Šeima-namai“. Taigi, namas turi keturias sienas, kaip sakoma „keturis kampus“. Imkime ir susirašykime ką kiekvienas iš žaidėjų (partnerių) galvoja apie visus keturis kampus – rašykime kiekvienas atskirai į savo užrašų knygeles.

1. Kur aš noriu gyventi : šalis, miestas, vietovė, namas – kuo konkrečiau, tuo geriau.

2. Kiek vaikų noriu auginti ir ar iš vis noriu vaikų.

3. Vestuvės – reikia jų ar ne, kokios jos, jeigu reikia, kaip viskas bus organizuojama, kad tai turėtų organizuoti ir visos kitos smulkmenos – kuo daugiau smulkmenų, tuo geriau. Gal būt įžadų atnaujinimas, jeigu jau esate susituokę.

Čia taip pat svarbu aptarti tradicijas, kurių žadate laikytis bendrai, ypač jeigu šeima išpažįsta skirtingas religijas, sutuoktiniai yra skirtingų tautybių. Čia surašykite šventes, kurias pageidaujate švęsti savo naujoje šeimoj, kaip ir su kuo (religinės, valstybinės šventės, gimtadieniai, vardadieniai, vestuvių metinės ir t.t.). Kuo smulkiau viską aprašysite, tuo aiškiau bus abiem.

4. Ką aš galvoju ir ką planuoju savo profesinėje veikloje, darbinėje sferoje: mokysiuosi, dirbsiu, kur, kiek, kokie planai į ateitį.

Štai, keturias namo sienas pastatėme. Dabar eikime į namo vidų: pagrindinis klausimas kiekvienam šeimos dalyviui – ką aš galiu naudingo nuveikti mūsų šeimoje, kas man patinka, ko nenorėčiau daryti, kuo galiu būti naudingiausias, kokie mano sugebėjimai mano nuomone galėtų labiausiai pasitarnauti šeimai šiose srityse:

a) buitiniai klausimai – namų tvarkymas, valgio gaminimas ir t.t.

b) finansinis aprūpinimas – noriu/ nenoriu, moku/nemoku uždirbti pinigus ir t.t.

c) laisvalaikio organizavimas – kur, koks, kada, kiek…

d) veikla, susijusi su vaikų priežiūra – darželiai, mokyklos, tėvų susirinkimai, pamokų ruoša ir t.t.

ir tęskime toliau tais klausimais kokiais tik manome esant reikalą aptarti ar pasidalinti pareigomis, abėcėlės raidžių dar daug.

Tuomet, kai abu partneriai užpildo kiekvienas savo sąrašus, mėginame iš dviejų padaryti vieną. Tai ir bus mūsų šeimos eskizas, kurį, kaip kokį šedevrą toliau jau tapysime kartu daugybę metų.

Auksinės sutuoktinių taisyklės

Kai įsigyjame kokį nors sudėtingą, ir žinoma brangų bei labai reikalingą prietaisą ar aparatą, tikrai nepuolame jo iš karto naudoti nesužinoję kaip jis veikia ir ypač – ko negalima daryti, kad nesugadintumėme.

Argi šeima, santuoka nėra brangus ir labai reikalingas dalykas kiekvieno mūsų gyvenime? Manau, kad vertingesnio nėra. Tačiau šeimą kuriame dažnai vadovaudamiesi intuicija, savo atsineštais įgūdžiais iš tėvų šeimos ir manome, kad viską padarysime tikrai gerai, gal net geriau nei tėvai ar draugai. Optimizmas, žinoma, yra pagirtina savybė. Gaila tik, kad ne visuomet to pakanka ilgalaikei sėkmei.

Taigi, patikimiau yra žinoti bent jau pagrindines taisykles „kaip naudotis santuoka“, ką daryti ir ko nevertėtų, o tada jau pasitelkti savo išradingumą ir intuiciją. Na, tiesiog kaip verdant sriubą – pagrindiniai ingredientai privalomi, o jau prieskonių pagal skonį.

Šioje knygoje siūlau jums išstudijuoti septynias pagrindines taisykles, kurios dar vadinamos AUKSINĖMIS SUTUOKTINIŲ TAISYKLĖMIS.

Dabar jas tik išvardinsiu, o sekančiuose skyriuose išsamiai išnagrinėsiu:

1. Skirkite vienas kitam laiko ir kuo dažniau pabūkite dviese.
2. Nuolatos kalbėkitės ir išklausykite vienas kitą.
3. Sužinokite savo sutuoktinio meilės kalbą, t. y. kaip jis geriausiai jaučiasi mylimas, ir „kalbėkite“ ja.
4. Pripažinkite ir vertinkite vienas kito skirtumus.
5. Atleidimas turi tapti kasdieniu įpročiu.
6. Gerbkite savo tėvus, bet nesileiskite jų kontroliuojami.
7. Neapleiskite lytinių santykių teikiamo intymumo.

Šeima – terapinis ryšys

Santykiai su sutuoktiniu gali ir turi būti gydantys. Santuoka – tai vieta, į kurią iš praeities atsinešame nepatiklumą ir dvejones. Santuokoje visos bėdos gali būti iškeltos į dienos šviesą ir tiesiog nureikšmintos. Su artimo žmogaus meile spragos gali būti užpildytos, skaudžių žodžių galia panaikinta, o mūsų pasitikėjimas savimi ir orumas atkurtas.

Mūsų praeitis, tiek gera, tiek nelabai veikia ne tik mūsų dabartį, bet kartu ir ateitį. Tai labai matoma ir pasireiškia šeimyniniuose santykiuose: į kai kuriuos dalykus verčia reaguoti nelogiškai, protu nepaaiškinamai. Pvz.: valdingos ir kontroliuojančios motinos užaugintas sūnus neadekvačiai reiškia pyktį į bet kokius žmonos prašymus ar pasiūlymus.

Sukauptos ir nuslopintos emocijos tarsi velkasi iš paskos ir pasireiškia situacijose, kurios bent kiek panašios į praeityje buvusias, ir tuomet praeityje neišgyventos emocijos neadekvačiai išliejamos ant visai kitų žmonių, kuriems tai bus nesuprantama ir skausminga.

Kaip reaguoti į vaikystėje patirtas traumas ir kitus skausmingus įvykius

Kalbant apie vaikystėje patirtą skausmą, derėtų pasisaugoti dviejų dalykų: beviltiškumo ir nesupratimo. Traumas patyręs žmogus gali jaustis bejėgis ir manyti, kad jam nėra vilties. Jis gali sakyti: „Aš nemoku kitaip reaguoti. Nemoku kitaip elgtis. Aš esu auka. Toks jau esu ir tai tėvų kaltė“. Šitaip atsakomybės nusikratyt nevalia.

Bet kurią akimirką, net jei širdyje nešiojamės neužgijusią žaizdą, mes galime pradėti žiūrėti ir dėmesį sutelkti ne tik į save, bet ir į kitus – ir pirmiausiai į savo sutuoktinį.

Antras dalykas – supratimo stoka. Grėsmė kyla, kai vienas sutuoktinis nesupranta kito, ir užuot žiūrėjęs, kaip pagelbėti, puola kaltinti. Nuskriaustojo partneriui derėtų suvokti, kad išgydymas yra įmanomas ir tam reikia laiko.

Žmonėms patyrusiems dideles traumas, būtina kreiptis į specialistą. Užgydyti praeities žaizdas labai padės sutuoktinio meilė ir palaikymas. Vaikystėje nepatenkinti poreikiai – tai tam tikros netektys. Jei vyras ar žmona ryžtasi pasipasakoti apie tai, ko neteko praeityje, kitas sutuoktinis savo emocinę paramą gali išreikšti geranoriškai išklausydamas ir nesistengdamas paaiškinti, kodėl taip nutiko, ir nesumenkindamas pasekmių, Pats išsipasakojimo procesas, kai žmogus atvirai kalba apie savo netektį ar stygių kitam jį mylinčiam žmogui, padeda užgydyti žaizdą. Tokiu būdu kitas sutuoktinis tarsi paima dalį naštos.

Terapinė patirtis. Praktinė užduotis

Jeigu pastebėjote, kad kiekvieną kartą dėl visai paprasto buitinio dalyko reaguojate ypač audringai, pamėginkite apie tai pasikalbėti su savo sutuoktiniu. Padėkite sau ir prisiminkite kokį nors skausmingą įvykį vaikystėje, kuris gal būt gali būti kaip nors emociškai susijęs su tuo, kaip dabar reaguojate.

Jeigu pavyktų apčiuopti kokio poreikio deficitą atsinešėte į savo naują šeimą, tai būtų jau pusė kelio į išgydymą. Gal tai buvo poreikis būti svarbiu? O gal – priklausyti šeimai? Pagalvokite ir paprašykite sutuoktinio išreikšti nuomonę. Taip pat paklauskite ir savo sutuoktinio apie jo skausmingus išgyvenimus vaikystėje – kartais tai padeda pamatyti save.

Išklausymas – jau labai stipri terapija.

Kai pajausite, kad užplūsta stiprūs jausmai, įvardinkite juos. Jeigu tai pyktis, svarbu jį suvokti ir su ta energija nuveikti ką nors kūrybiško, o ne griaunančio – taigi, svarbu atsisakyti keršto troškimo.

Ir paskutinis etapas – atleidimas. Apie atleidimo žingsnius – toliau knygoje.

Jeigu mūsų sutuoktiniui vaikystėje stigo švelnumo, palaikymo ar paramos, mums nevalia ignoruoti šių emocinių poreikių santuokoje. Tiems, kurie mums prieš akis atidengia savo vaikystės skausmą, paguodą turime išreikšti neprašomi.

Nepamirškime atleidimo. Atleidus tėvams, gali atsiverti akys: galimas dalykas, pamatysime, kad dėl vaikystėje patirtos skriaudos patys elgėmės nepaaiškinamai, skaudinome ir žeidėme kitus – ir ypač tuos, kuriuos mylime. Galbūt sutuoktiniui be jokios priežasties teko patirti mūsų pykčio protrūkius. O gal mes išsižadėdavome ar nekęsdavome savęs ir nustumdavome šalin visus, kurie mėgindavo prie mūsų prisiartinti. Nors kartais tai atrodo visiškai neįmanoma, tačiau Dievo, sutuoktinio ir kitų (jei reikis – specialisto) padedami mes galime išsivaduoti iš tokio žalingo elgesio.

Čia reikėtų priminti, kad kiekviena permaina reiškia nesaugumą. Kartais mieliau renkamės gerai pažįstamą, įprastinį elgesį, nes šitaip jaučiamės saugūs. Santykiuose mes linkę pasirinkti senus, įprastus bendravimo modelius. Tačiau jeigu pasiryžtame judėti į priekį ir patirti permainų, turime būti pasirengę pasijusti pažeidžiami. Mums reikės nuolatinio palaikymo. Mūsų neturėtų stebinti ar sustabdyti užplūdęs nesaugumo ar nepatogumo jausmas. Jei vienam sutuoktiniui teko kentėti kito neracionalaus elgesio, neigiamų emocijų protrūkius, jis neturėtų tikėtis staigių permainų. Tam, kad neigiamą reakciją išstumtų teigiama, o vieną elgesio modelį pakeistų kitas, reikia laiko. Būkite švelnūs, kantrūs ir palaikantys. Stengtis dėl savo santuokos tikrai verta.

TVIRTI ŠEIMOS PAMATAI

Šventam Rašte rašoma: „Todėl vyras paliks tėvą bei motiną, glausis prie žmonos, ir jie taps vienu kūnu“. Santuoka – tai tokia vyro ir moters sąjunga, kai susitinka du visiškai svetimi žmonės ir palaipsniui jų santykiai pasižymi augančia tarpusavio priklausomybe.

„Ir džiaugsme, ir varge, pasižadu būti kartu…“ – duodame įžadus vienas kitam per ceremoniją, tuo priimdami unikalią galimybę dalintis su kitu žmogumi visu savo gyvenimu. Šiame bendrame kelyje mes jaučiame vienas kito džiaugsmą ir skausmą, džiaugiamės sėkme ir palaikome silpnumo akimirkomis. Būdami pakankamai kantrūs, nesavanaudiški ir išmintingi, mes atrandame šioje sąjungoje neišsenkantį meilės šaltinį.

Savaime suprantama, kad stipri ir harmoninga šeima neatsiranda iš niekur. Jeigu norime tvirtos santuokos, pirmiausiai reikia tvirtų, gilių pamatų. Tam reikia laiko ir pastangų. Bus nemažai triukšmo ir dulkių, o pažanga gali atrodyti skausmingai lėta. Kiekviena santuoka turi savo išmėginimus, patiria iššūkius ir kaip gamtoje – praeina visus metų laikus. Gali būti, kad teks iš naujo mokytis bendrauti, nuodugniai aptarti skausmingus, jautrius klausimus.

Metų laikai

Jau kalbėjau apie santykių vystymosi etapus ir stadijas. Gamtos tvarka galioja ir žmonių santykiuose, todėl labai gražiai galima susieti ir santuokos kelią per visus keturis metų laikus, ir juose esančias pamokas.

Pirmiausiai, kaip žinia, išaušta pavasaris – jaunavedžių, įsimylėjimo ir žydėjimo metas. Džiaugsmas, viltys ir idėjos – viskas kas mus supa yra gražu, nauja, nepatirta. Vienas kitam esame du neatrasti pasauliai, kuriuos po truputį imame pažinti. Štai čia ir susitinkame vienas kitą tikrus: su nemaloniais įpročiais, kurių nepastebėjome, mums neįprastu elgesiu, vertybėmis, kurios pasirodo nevisiškai sutampa. Šio laikotarpio pamoka: susipažinti ir išmokti priimti vyrą ar žmoną tokius, kokie jie yra. Čia ateina suvokimas, kad sutuoktinis – tai visiškai kitoks žmogus, nors įsimylėjimo etape atrodė lygiai toks pat kaip aš. Nemėginti pakeisti, perauklėti, bet mylėti tuos skirtumus ir privalumus, sujungiant juos bendram tikslui.

Terapinė patirtis

Remiantis filosofu M. Bubber, santykiams būdinga dvejopa pozicija: „Aš ir tu“ ir „Aš ir tai“.

Santykiuose „Aš ir tai“ mes esame įsimylėjimo etape, kai kitame žmoguje matome tik sau parankias savybes, jas sureikšminame iki tokio laispnio, kokio mums reikia užpildyti savo poreikius. Mes įsivaizduojame koks yra kitas žmogus, bet nematome jo tikro ir bendraujame su savo vaizduotės vaisiumi. Tai iš esmės santykis su savimi. Ir net su savimi galime taip elgtis – tuomet nebūname savimi, bet visomis išgalėmis mėginame atitikti kitų lūkesčius, norus, atrodyti taip, kaip manome, kad kitiems patiksime.

„Aš ir tu“ gali atsirasti tik tada, kai pamatome kitą žmogų kaip objektą, o ne subjektą. Tai ir yra tas savęs tikro ir kito tikro, neiliuzinio pripažinimas.

Antras metų laikas – vasara. Greičiausiai šeimoje jau ne vienas mažylis, kurie sukelia daug veiksmo ir rūpesčių. Tėvystė – tai naujas vaidmuo, kurio mokymasis trunka visą gyvenimą. Dažnai šiuo metu vienas kitam sutuoktiniai skiria labai mažai laiko ir dėmesio, nes nuolat užsiėmę vaikais, buitimi, lėšų pragyvenimui uždirbimu.

Kai kurie dėl nuovargio ir nuolatinio siekimo susikurti sotesnį gerbūvį labai susvetimėja ir, vaikams užaugus, nustemba, kad nebeturi bendrų interesų, tarsi patvirtindami mitą jog meilė tik jausmai, o jie per laiką išblėso…

Stephen R. Covey savo knygoje „7 efektyvios šeimos įpročiai“ , kurią parašė kartu su savo žmona, labai aiškiai aprašo meilę kaip veiksmą, kaip pasiaukojimą ir tarnystę savo mylimąjam, o ne hormonų audras, aprašomas ir apdainuojamas poezijoje.

Kiekviena ilgiau pragyvenusi santuokoje pora patvirtins, kad meilė – tai kasdienės pastangos, tai apsisprendimas, tai valios aktas, tai veiksmai. O jausmai su metais tampa daug brandesni ir gilesni.

Po vasaros seka ruduo. Tai permainingų vėjų, kartais netgi audrų ir pasikeitimų metas. Rudenį gamtoje gausu vaisių, taigi, šeima taip pat patiria tam tikrus savo gyvenimo kartu rezultatus. Paprastai tai metas, kai vaikai tampa paaugliais, o tuo pačiu metu ir tėvai vidurio amžių, laiką, kai susimąstoma kas aš esu, su kuo gyvenu ir kodėl gyvenu būtent taip kaip gyvenu?

Šiame šeimos gyvenimo etape didžiausias poreikis yra išlaikyti sutuoktinių posistemę, t. y. palaikyti vienam kitą ir tik tuomet paauglių emocijų skersvėjai nesukels šeimoje suirutės. Rudens pamoka santuokoje – būti atrama vienas kitam. Taip pat ir tuomet, kai pora negali susilaukti vaikų.

Ir paskutinis metų laikas – žiema. Tai sulėtėjimo, mažesnio aktyvumo laikas. Dažniausiai tai „lizdų tuštėjimo“ metas. Vaikai palieka tėvų namus, o vyras ir moteris vėl atranda vienas kitą iš naujo. Dabar jau galima pasimėgauti pasivaikščiojimais dviese, pasikalbėjimais prie židinio su kavos puodeliu.

Kaip jau minėjau, statistika skelbia, kad ypač šiuo laikotarpiu skyrybų labai padaugėja – poros nebeturi ką vienas kitam pasakyti, nieko bendro be vaikų auginimo nebeliko, nes tapo gerais tėvais, tačiau neišsaugojo savo, kaip sutuoktinių posistemės.

Žiemos pamoka – sutvirtinti pamatus, o gal reikia remonto, kartais kapitalinio.

„Viena sutuoktinių pora ištisai vaidijosi, galima sakyti visą savo gyvenimą. Nebuvo tokio klausimo, kuriuo jų nuomonės sutaptų. Jie ginčijosi ir ginčijosi be perstojo. Visų nuostabai ši pora kartu pragyveno iki 50-ųjų bendro gyvenimo metinių. Auksinio jubiliejaus proga vaikai nusprendė apmokėti jiems vizitą pas patį geriausią psichoterapeutą, šeimų konsultantą. Kaip ir reikėjo tikėtis, jiedu ilgai ginčijosi – priimti tokią dovaną ar ne. Jie nesusitarė kada ir kaip pas jį nuvažiuoti, jie ginčijosi visą kelią, ginčijosi net įėjus į kabinetą. Psichiatras uždavė vienintelį klausimą, po kurio jie vėl ėmė ginčytis ir nesiliovė ištisą rietis dar kokį gerą pusvalandį. Konsultantas po kurio laiko neapsikentęs sušuko „Liaukitės!!!! Nes netrukus padarysiu tai, ko kaip gyvas dar nesu daręs“. Jis apėjo stalą, priėjo prie senutės ir pabučiavo ją ilgu bučiniu į lūpas. Paskui atsisuko į vyrą ir pasakė: „Štai ko reikia šiai moteriai. Tris kart per savaitę“. Vyriškis pasikrapštė pakaušį ir atsakė: „kad jau taip sakote daktare, atvešiu jums ją pirmadieniais, trečiadieniais ir penktadieniais.“

(ištrauka iš Nicky ir Sila Lee seminaro )

Santuokai reikalingi trys dalykai:

LAISVĖ – tu turi būti laisvas nuo visko – savo indėlių, vekselių, net nuo paties savęs, nuo savo egoistiškumo;

DRĄSA – nes tik drąsus žmogus gali būti laisvas žmogus ir

NUOLANKUMAS – šiandienos visuomenėje mes pametėme nuolankumą. Nuolankumas nėra tik negatyvus kilimėlio buvimas prie žmonos ar vyro pakojo. Ne. Nuolankumas tai kaip tik yra šiandienos asmenybių stiprybė pripažinti, kad kitas žmogus yra lygiai toks pat kaip aš. Pripažinti, kad kitas žmogus yra mano bendrakeleivis, jis nėra mano reikalų tvarkytojas ir aš nesitvarkau reikalų su juo.

Mes pametėm žodžius SANDORA, mums patinka žodis sandėris. Mes pametėm žodį IŠTIKIMYBĖ, mums patinka – nuotykiai. Mes pametėme žodžius SAVĘS DOVANOJIMAS, bet mums patinka, kad mus visi kiti mylėtų ir įvertintų. Mes pamiršome IŠSIDALINTI PATYS, o reikalaujame, kaip aš kartais dabar girdžiu: „aš už tavęs ištekėjau, padaryk mane laimingu“.

Ką reiškia santuokoje reikalauti iš sutuoktinio – „aš tau tarsi suteikiau privilegiją, o dabar tu padaryk mane laimingu, štai, prašau, aš visas tavo“…?

Jeigu du žmonės nori to paties – jie viską gali. Jie gali vienas kitam būti ištikimais, jie gali susilaukti vaikų ir mėgautis gyvenimu, jie gali realizuoti save ir vienas kitam padėti realizuoti savo pašaukimus, darbus ir visus kitus dalykus – jeigu du žmonės nori to paties.

Santuoka yra stipriųjų privilegija.

Šiandienos visuomenėje santuoka su vestuvėmis yra stipriai susipynę ir užgožia santuoką. Kai žmonės nesukuria santuokos vien dėl to, kad neturi pinigų vestuvėms, nors santuokai nereikia beveik jokių išlaidų.

Tie žmonės, kurie sukuria santuoką, jie ir sulaukia savo sidabrinių, auksinių ir deimantinių sukakčių. Bet tie, kurie akcentavo vestuves, o santuoką pabandė tik tarp kitko, dėl nuotraukų, jų mes ir turim 50-60% sėdinčių ant skyrybų suolelio.“ (kun. Ričardas Doveika)