SKOLŲ GRĄŽINIMO METAS

Ar pastebėjote, kad kažkuriuo jūsų gyvenimo momentu jums tarsi pradeda kartotis jau buvę įvykiai, imate patekti į panašias ar netgi identiškas situacijas, atrodo gyvenote sau ramiai, ir še tau boba devintinės…

Na, pavyzdžiui, tą pačią savaitę tarsi visai netyčia ėmėte ir sutikote gatvėje, parduotuvėje ar kavinėje net kelias savo buvusias meiles. Visai neplanuotai po ilgo laiko tarpo teko apsilankyti vietose, kur praleidote savo vaikystę. Galiausiai jus paliko mylimas žmogus, tačiau jums ši situacija labai primena tą, kai prieš daugelį metų jūs buvote būtent tas, kuris paliko jus mylėjusį asmenį ir dabar jaučiate tą bumerango smūgį žemiau juostos.

Emocinės kančios, rimti buitiniai sunkumai, konfliktai darbe, atsisakymas padėti – visa tai patiriate jūs, o gyvenimas tarsi treneris atėmė iš jūsų galimybę žaisti aikštelėje – paliko stebėti viską iš šalies, tuo pačiu metu labai ryškiai patiriant viską, ką kadaise teko patirti kitiems žmonėms dėl jūsų elgesio. Ar jums nieko tai neprimena?

Tačiau yra ir kita medalio pusė. Staiga tarsi iš niekur pradeda atsirasti dalykai, kurių kadaise labai troškote, norėjote, tačiau dėl įvairių aplinkybių negalėjote sau leisti, turėti, įsigyti, realizuoti. Dabar jau jums to ir nereikia, bet štai – gyvenimas geras jumoristas, jeigu jau norite, anksčiau ar vėliau – tai gaunate. Pavyzdžiui: kai jums buvo aštuoniolika, svajojote apie „kietą“ baikerį su odiniais drabužiais, kuris išsiveš jus į pasaulio kraštą, tai štai – jis atvažiavo, šiandien, kai jums jau keturiasdešimt, jūs turite vyrą ir du vaikus ir ką dabar daryti? „Užsakymas“ įvykdytas. Arba ta buvusi klasiokė, blondinė, apie kurią slapčia svajodavote ne vieną naktį, staiga socialiniuose tinkluose jus susiranda ir į asmeninę žinutę mojuoja: „Labas, aš čia, kaip tu?“ Geriau pagalvojate ir suprantate: gerai, kad aš jai ir nepatikau tada…

Tuomet kai tokiu ar panašiu būdu, anksčiau daryti užsakymai, svajonės tarsi iš gausybės rago pradeda piltis ant jūsų vargšės galvos, nejučia prisimenate posakį: „Bijokite savo norų, nes jie visuomet linkę išsipildyti“. O liaudies išmintis sako: žodis žvirbliu išlekia, lokiu sugrįžta. Taip ir mintys, kažkada paleistos į erdvę grįžta žmonių, įvykių, objektų pavidalų. Kai kurie iš jų atneša džiaugsmą, bet yra ir atvirkščiai, kai džiaugtumėtės to negavę. Gyvenimas viską mėgina užbaigti, sudėti visus taškus.

Su jumis tai vyksta tiesiog dabar? Sveikiname, jūs patekote į skolų grąžinimo etapą, kuris yra neišvengiamas asmenybės augimo kelyje.

Štai pavyzdys, kuris paprasčiausiai paaiškina kaip viskas vyksta. Visi mes esame patyrę savo gyvenime laikotarpių, kai „sirgti nėra kada“: darbe suirutė, namuose remontas, vaikai pradėjo eiti į mokyklą, vyras ar žmona prarado darbą, kreditas neišmokėtas, sesers vestuvės po savaitės… Tokiu metu nuovargis toks, kad užmiegate stovėdami troleibuse, tačiau organizmas mobilizuojasi, nes tarsi supranta, kad susirgus vis tiek negaus nei rūpesčio, nei ramybės, todėl nutaria „palaukti“ geresnių laikų. Ir sulaukia. Štai, pagaliau, po kelių mėnesių viskas kažkaip po truputį tarsi išsisprendžia, susidėlioja, jūs jau vos bepavilkdamas kojas nusiperkate paskutinės minutės kelionę į Turkiją, ir tik išsikrovęs lagaminą suprantate, kad galva plyšta, gerklę „katės drąsko“, o viešbučio administratoriaus atneštame termometre neužtenka padalų išmatuoti oakilusios temperatūros… Jūs tikėjotės pailsėti, ramiai praleisti savaitę, taigi jūsų kūnas irgi pagaliau gavo progą pasiimti savo duoklę – rūpestį, globą, gydymą, poilsį. Kodėl jums atrodo, kad atostogos sugadintos?

Pasirodo tam, kad spręsti bet kokią problemą, reikalinga energija, juk tiesa? Taip ir su pervargimu. Labai įtemptu metu, kai visas dėmesys ir energija buvo nukreipta į išorę, nuovargiui ir kūnui nebuvo vietos tvarkaraštyje. Tačiau vos tik jūs atsilaisvinote, tuojau pat buvote įdarbintas spręsti jau ilgai eilėje laukusią problemą. Juk atvykote pailsėti: saulė, vanduo, grynas oras, todėl prašom – imkite savo anginą, karščiavimą ir nuovargį ir darykite su jais tai, ką privalote. Gydykite. Būtent taip veikia sistema.

Jeigu jūs atidžiau pastebėtumėte gyvenimą tarsi iš šono, pamatytumėte, kad visos „problemos“: sunkumai, ligos, krizės visuomet atsiranda neužilgo po to, kai ko nors pasimokome, pradedame domėtis, analizuoti, ieškoti atsakymų į klausimus. Kitaip tariant, kai tik mūsų gyvenime atsiranda daugiau energijos bet kokia forma: žinių, laisvo laiko, norais ką nors išsiaiškinti, išmokti, tuoj gyvenimas pateikia daugybę trenerių pačiais įvairiausiais pavidalais. Kitaip nebūtų jokios prasmės siųsti išmėginimus sąžiningumui, šeimyninei ištikimybei, geranoriškumui patikrinti. Nes jeigu jūs gyvenate autopiloto rėžimu, tarsi miegodamas, tuomet jokių ten pamokų jūs paprasčiausiai nematote, nes apgavystės versle, grubus elgesys su vaikais ir tėvais, išsiskyrimai ir neištikimybės jums tiesiog normali kasdienybė. Bet jeigu atsibundate, tuomet jau „O Dievai, ko aš čia prisiviriau…“ Tada gerai, vadinasi jau pradedate suprasti.

Va tuomet, kai jau atsibudote, kaip tam filme : „Aktoriai į sceną, filmuosim finalinį veiksmą“, – sako režisierius. Ir prasideda linksmoji dalis.

Nesvarbu, kad dabar jau norite pradėti sąžiningą verslą, o ką iki šiol veikėte? Laikas grąžinti skolas. Jums net nereikia rūpintis kokiu būdu, gyvenimas pats viską surežisuos – svarbiausia suvokti kas vyksta, kad „nenučiuožtų stogas“ nuo savigailos ir pasipriešinimo. Jeigu ilgą laiką ridenotės žemyn, dabar tam, kad užlipti vėl atgal į kalną, teks nemenkai paprakaituoti.

Norite tapti pavyzdingu vyru ar žmona? Dabar jau nebūsite „boba su kiaušiniais“ arba „vyras pašluostė“? Gerai, bet prieš tai turite pasiimti atgal visas emocijas, kuriomis dosniai dalinotės su buvusiais ar esamais šeimynykščiais iki prabudimo. Ir tos emocijos gali grįžti labai per įvairius žmones: vaikus, kaimynus, bendradarbius, draugus…

Kas čia dar? Norite šeimos? Ir kad žmona būtų ištikima, paslaugi, gera šeimininkė, puiki vaikų motina.. Gerai, o kaip jūs iki šiol gyvenote? Kiek merginų verkė po to, kai sužinodavo, kad jūs miegate su keliomis jų draugėmis? Tai gal tuomet dabar ir jūs įsimylėkite tokią, kuri gerokai jums patampys nervus ir tikrai nebus gailestinga jūsų jausmams. Nepatinka? Geriau jokios? Na, ką gi, jums rinktis… Tik už viską susimokėjus, galite tikėtis sau tinkamos poros.

Principas aiškus? Bet jūs žiūrite į šonus ir nesuprantate – kodėl jam viskas gerai, o man va taip va? Jūs negalite žinoti kokios kitų žmonių skolos ir lyginti save su kitais. Todėl net negaiškite laiko. Užsiimkite išskirtinai savo gyvenimu. Ir skolų grąžinimu. Visai sveika peržiūrėti visą savo giminės ir artimųjų istoriją, pamatyti taip gerai iš šono matomas kitų ydas ir trūkumus – juose lengviau galėsite pamatyti ir save. Nes jų trūkumai – tai taip pat ir jūsų. Tik savo akyje mes nematome net rąsto, o kito – net ir krislą įžvelgiame. Tik prabudę, pamatę save tikrą, pripažinę savo klaidas, padarytas gyvenant „miegojimo rėžime“, galime pradėti skolų atidavimą.

Todėl atidavinėkime tas savo skolas geranoriškai, su džiaugsmu, padėdami sau ir gyvenimui atstatyti balansą ir harmoniją mūsų kelyje. Ir jeigu jau prabudote, nebelaukite kol pas jus pasibels „anstoliai“ – imkite ir patys dalinkite viską ką galite ir ką manote esąs skolingas.

Prašykite atleidimo visų, kuriems tyčia ar ne esate padaręs žalos, sukėlęs skausmo ar išdavęs. Atsiprašykite taip, kaip tuo savo gyvenimo momentu sugebate, mokate, galite. Parašykite laišką, žinutę, paskambinkite, susitikite ir pasikalbėkite. Užbaikite tą savo gyvenimo etapą be skolų.

Jeigu neturite drąsos, jums trūksta ryžto tai padaryti tiesiogiai, tai bent jau mintyse prašykite atleidimo, linkėkite visiems tiems žmonėms laimės, sėkmės, medituokite, melskitės ar kaip nors kitaip jums žinomu būdu atsikratykite tos naštos (kaltės).

Padovanokite žmogui dovaną, padėkite žodžiu ar darbais, pasistenkite nuoširdžiai atstatyti šį energetinį disbalansą. Kartais skolos gali būti tokios, kad prireiks nemažai metų atkaklaus darbo, bet nieko nepadarysi, jeigu jau prisivirėte košės, teks ją ir išsrėbti. Tai ir vadinama atsakomybe.

Taip pat dovanokite kitiems jų skolas, atgimkite, keiskitės, išsinarpliokite savo giminės scenarijus, išsigydykite savo traumines patirtis, suaukite, pražyskite ir judėkite pirmyn.

Mūsų norai ir svajonės labai susiję su šiomis skolomis, nes kol jos negrąžintos, gyvenimas jau nebegali duoti į kreditą. Už viską turi būti sumokėta. Bet tuo momentu, kai mes prisiimame atsakomybę, užaugame, staiga iš dangaus nukrenta „trys tonos saldainių“, nors norėjome mes jų vaikystėje, bet dabar gyvenimas žino – mes sau nepakenksime ir nesuvalgysime jų visų iš karto. Bet jūs ir patys suprantate, kad ne viskas, kas mums atrodo labai vertinga, iš tiesų yra mums reikalinga.

Taigi, būkim budrūs – skolų atidavimo metas gali užklupti bet kuriame amžiuje, o jo trukmė priklausys tik nuo mūsų suvokimo, pastangų ir gyvenimo būdo pasikeitimų.

Parengta pagal straipsnį, kurio autorė D. Richards