You are currently viewing SPECIFINIAI MOKYKLINIO AMŽIAUS VAIKŲ ASMENYBĖS BRUOŽAI

SPECIFINIAI MOKYKLINIO AMŽIAUS VAIKŲ ASMENYBĖS BRUOŽAI

Specifiniai mokinio asmenybės bruožai

Vaiko elgesys yra ne priežastis, bet pasekmė. Norint pakeisti vaiko elgesį vertėtų atrasti tikrąsias priežastis ir jas paveikti, tuomet ir elgesys pasikeičia savaime.

Mokymosi sunkumai.

Šie sutrikimai dažnai kyla dėl nemokėjimo mokytis ir nesugebėjimo prisitaikyti prie individualaus mokymosi stiliaus (audialinio, vizualinio ar taktilinio). Mokinys gali prarasti viltį patirti sėkmę, nusivilti savo jėgomis, konfliktuoti su mokytojais ir tėvais.

Reikėtų stiprinti vidinę mokymosi motyvaciją, pasitikėjimą savo jėgomis, įvertinti turimus resursus ir atrasti, kaip jie galėtų padėt vaikui susidaryti naujus įgūdžius, įsisavinti informaciją. Galbūt vaikui lengviau prisiminti ne vaizdinę informaciją, bet gaunamą lytėjimu. Naudinga vaikui padėti susisteminti medžiagą, ją atpasakoti, įsiminti, daryti planus. Reikėtų leisti naudotis pagalbine medžiaga.

Savikritiškas vaikas, kuris nieko nebando

Tokio vaiko poreikiai buvo patenkinti ankstyvame amžiuje, bet nuo tada, kai jis pakankamai paaugo, kad galėtų klaustytis (o tai, žinoma, įvyko, kai jis buvo labai mažas), jam teko nuolatos susidurti su menkinimais ir žeminimais žodžiu. Dažnai toks elgesys pasireiškia tada, kai mama turi antrą vaiką ir pradeda kritikuoti savo pirmagimį.

Daugelis tėvų, ypač tada, kai patys išgyvena sunkų laikotarpį, menkina savo vaikus beveik kaskart, kai su jais kalbasi, ir tai yra tarsi savaime suprantamas dalykas. Tokiose situacijose užaugę vaikai (turbūt bent jau vienas iš dešimties), paklausti, kodėl nesiima naujų užduočių, atsakys: „Aš esu kvailas“, „Aš negaliu“ arba „Aš esu žioplys“, „Man nepavyks“.

Vaistas labai aiškus: tokiems vaikams reikia nuolatos sakyti teigiamus žodžius ar pagyrimus. Geriausia tą daryti tiek už jų atliktus darbus ar elgesį, tiek už tai, kad jie tiesiog yra. Pavyzdžiui: „Tu tikrai puikiai atlikai tą darbą“, „Man patinka tavo idėjos“, taip pat: „Smagu tave šįryt matyti!“ arba tiesiog paprastai pasisveikinti: „Labas“. Tačiau nepersistenkime – kalbėkime ramiai ir santūriai, sakykime tik tai, ką jie pajėgia suprasti.

Turime visais būdais stengtis vengti vaiko menkinimo bei žeminimo (nors jis gali tiesiog prašyte to prašytis). Pavyzdžiui, vietoj: „Asta, tu tokia užuomarša,“ sakykime: „Eik ir kuo greičiau atsinešk savo krepšį!“

Tačiau norint, kad poveikis būtų ilgalaikis, tėvams reikės mokytojo pagalbos. Jeigu tėvai apsilankys mokykloje, gali būti, kad mokytojas sužinos, jog jie yra pavargę, persidirbę ir galbūt pilni apmaudo bei pasiteisinimų. Būtų geriausia, kad prieš iškeldamas problemą, mokytojas pabendrautų su vaiko tėvais kasdieniškai ir draugiškai, o ne pradėtų pokalbį tiesmukai: „Jūsų vaikas tikrai problemiškas.“

Galima paprasčiausiai paaiškinti, kad „pastebėjome žemą vaiko savigarbą, vaikas galbūt jautriai reaguoja, kai yra menkinamas, tad jį reikia daugiau girti“.

Tylintis vaikas.

Toks vaikas paklaustas tyli – taip elgtis gali pamokų metu, o su draugais ar tėvais būti aktyvus, kalbus. Vaikas taip elgiasi, nes yra neįprastoje aplinkoje ir jam reikia laiko adaptuotis. Nereikėtų manyti, kad tie vaikai drovūs – drovumas pastovi savybė, nekintanti situacijose.

Tylinčiam vaikui reikalinga saugi aplinka. Galima būtų pokalbį pradėti apie vaikui įprastus, jam svarbius dalykus. Reikėtų tokį vaiką įtraukti į bendrą veiklą – tegul tai būna per rankas siunčiamas kamuoliukas sustojus rautu. Paskui vaikas, turintis kamuoliuką, tegul pasako savo vardą.

Gali pasitaikyti tylėjimas „iš principo“. Nereikėtų kovoti su tokiais vaikais. Pasakykime, jiems, kad tylėjimas yra labai vertingas ir vaikas pakeis savo elgesį, nes tai jau nebebus protestas.

Vienišas vaikas.

Klasėje galima pastebėti, kad kai kuriems vaikams trūksta pagrindinių bendravimo įgūdžių. Jeigu kreipsimės į juos, jie šiaip ne taip sugebės išspausti kelis žodžius ir niekada patys savarankiškai nepradės pokalbio. Tik dabar kai kurie kalbos, oratorystės ir vaidybos mokytojai imasi spręsti šių gyvybiškai svarbių įgūdžių problemą.

Vieniši vaikai linkę likti nepastebėti. Triukšmingiems ir agresyviems jų bendraklasiams pasisekė labiau, nes jie bent jau sulaukia dėmesio, kurio taip trokšta. Įdėmiau apžvelgę savo klases, mokytojai pastebi vienišius ir nekalbiuosius; jų ten tikrai yra.

Jeigu norime suteikti pirmenybę vienam ar keliems vienišiems vaikams kiekvienoje klasėje, sąmoningai bendraudami su jais ir rodydami susidomėjimą jų darbu, neatsukdami į juos visos klasės dėmesio „prožektoriaus“, tuomet net ir tokį nežymų dėmesį teks rodyti ilgai, kol pagaliau tai padės jiems atgauti pasitikėjimą.

Žiaurus vaikas.

Priežastys gali būti įvairios – įgimtas savisaugos, kovos už būvį ar lyderystės poreikis, socialinis išmokimas (tėvas muša mamą, brolis muša patį vaiką) ir palaikymas („mokėk apsiginti“, „duok atgal“), išmokimas stebint (laidos per televiziją). Paprastai toks vaikas pats būna patyręs agresiją iš aplinkinių.

Toks vaikas agresyviai elgiasi ne dėl to, kad pats to nori, – gali būti, kad jis tik taip ir temoka.

Labai svarbu suprasti, kad dažniausiai iš pradžių toks vaikas neatsakys į šilumą ir pagyrimus (nors verta pamėginti). Mokytojas pirmiausia turėtų sukurti tokį ryšį, kad vaikas pajėgtų išgirsti, – reikia su vaiku griežtai susitarti. Be abejo, tą būtina daryti jo nemenkinant.

Todėl iš pradžių griežtas, bet draugiškas bendravimas ir aiškus tinkamo elgesio reikalavimas („Nustok tą daryti ir ateik pasiimti knygą“, „Sėskis ir pradėk piešti“) yra būtent tai, ko reikia.

Jei norime su agresyviu vaiku sukurti palankius ir prasmingus santykius, turime atkakliai laikytis savo – elgtis tvirtai, nepykti ir nesusierzinti. Kai norime pabrėžti savo griežtumą, akių kontaktas, ypač pasitelkus humorą, duos vaikui ženklą, jog esame stiprūs ir galime juo pasirūpinti, kad jis ar ji atsipalaiduotų.

Kai įsitvirtina tokie santykiai, galima pradėti girti vaiką už tai, kad jis atlieka kažką gero. Tai skiriasi nuo to, ką galbūt darydavo jo tėvai, – pastebėdavo vaiką tik tuomet, kai jis ar ji krėsdavo išdaigas.

Tokius vaikus labai gerai veikia jiems skiriami ypatingi vaidmenys (tokie kaip pvz. budintis per pertraukas), kurie reikalauja tikros atsakomybės ir teisių. Kai vaikai pradės su jumis „draugauti“, tai yra kai vieni su kitais sugebėsite geranoriškai bendrauti, tuomet jie galės tą perduoti ir kitiems vaikams.

Reikėtų ištirti vaiko elgesio motyvus: galbūt jis jaučiasi nesaugus, nepilnavertis. Galbūt reikėtų formuoti adekvataus socialinio išmokimo ir bendravimo įgūdžius. Jei namuose prieš vaiką naudojama fizinė prievarta – reikėtų kreiptis į atitinkamas institucijas.

Meluojantis vaikas.

Vaikas gali tiesiog painioti tikrovę su fantazija – tai nebus melas. Taip vaikas užpildo žinių apie tikrovę spragas ir paįvairina savo kasdienybę.

Nereikėtų kovoti su tuo, bet reikėtų išmokyti vaiką įžvelgti ribą tarp tikrovės ir fantazijos. Tai taikytina ir per televiziją matomiems vaizdams, kuriuos vaikui reikia paaiškinti.

Vaiko melą neretai lemia baimė. Reikėtų atrasti kitus būdus vaiką auklėti, bausti, nesukeliant jam baimės jausmo. Turi būti skatinamas tiesos sakymas.

Baikštus vaikas.

Vaiko baikštumas susidūrus su mokomąja veikla dažnai pasitaiko pradinėse klasėse. Tokius vaikus slegia buvimas grupėje, kitų vaikų judrumas, jie linkę laikytis nuošaliai, sunkiai įsitraukia į bendrą veiklą. Vaikas pradeda baimingai reaguoti į galimas nesėkmes.

Vertėtų atvirai rodyti savo geranoriškumą, į klaidas žiūrėti kaip į savaime suprantamą dalyką – „juk mes mokomės“. Reikėtų skatinti vaiką atsakinėti nebijant suklysti. Kelti pasitikėjimą savo jėgomis.

Atstumtas vaikas.

Dalis vaikų dėl asmeninių savybių, nemokėjimo bendrauti tarsi išstumiami iš klasės. Dauguma vaikų su jais elgiasi priešiškai. Vaikai su juo nebendrauja – jis lieka vienas. Toks vaikas gali tapti uždaras ar pradėti maištauti, agresyviai elgtis.

Į jį geriausia žiūrėti kaip į vaiką, kuris ankstyvuoju savo vaikystės laikotarpiu (0-2 metų) nesulaukė švelnumo ir nebuvo vertinamas bei palaikomas. Tokį vaiką reikia geranoriškai paskatinti nepriklausomai nuo to, ką jis daro, – tiesiog sakykime jam paprastus ir malonius žodžius už tai, kad jis yra. Pavyzdžiui: „Labas, smagu tave matyti.“ Pasitikėjimą taip pat padeda atgauti draugiškas prisilietimas arba apkabinimas, neišskiriant jo iš kitų vaikų.

Apatiškas vaikas.

Vaikai, kurie kalbėdami išlieka pasyvūs ir abejingi – jie neveiklūs, nuolat žiovauja, išsiblaškę.

Artimieji tokiems vaikams turi rodyti dėmesį, stengtis įtraukti į bendrą veiklą, skatinti aktyvų gyvenimo būdą.

Bendraamžių agresija veiksmais ir žodžiais

Peštynes sukelia ne „blogi vaikai“. Tiesą pasakius, ši problema visuomet yra suaugusiųjų sistemos, kurioje gyvena vaikai, simptomas. Slegianti bendra sistema mokykloje arba namuose lemia tai, kad „aukos“ išsilieja vienos ant kitų.

Nuo neatmenamų laikų, kai ponai griežtai elgdavosi su savo tijūnais, šie išsiliedavo ant valstiečių, o pastarieji mušdavo savo žmonas ir vaikus. Kai ši dinamika nėra įsisąmoninta, tuomet mokyklos vadovybė bando sustabdyti persekiojimą dar labiau persekiodama, dėl ko sistemoje atsiranda dar daugiau įtampos bei smurto.

Ten, kur mokytojams suteikiamos tinkamos darbo sąlygos ir palaikymas, o su vaikais elgiamasi griežtai, bet išsaugoma jų savigarba, vaikai greitai nustoja peštis tarpusavyje. Nors materialios sąlygos mokykloje yra svarbios, tačiau jų negalima lyginti su tuo, kaip žmonės elgiasi vieni su kitais tiek vadovų, tiek pavaldinių lygmenyse.

Mokykla paprastai nėra rimtesnių vaikų problemų šaltinis. Vis dėlto ji gali pridaryti dar daugiau bėdų!

Pamokantis tyrimas, kurį atliko Australijos Melburno suaugusiųjų lavinimo taryba, rodo, kad neišsilavinę suaugusieji beveik visuomet turėjo prisitaikymo sunkumų dar prieš pradėdami lankyti mokyklą. Tačiau mokyklai nepavyko išgydyti tų vaikų baimių bei žemos savigarbos, ir jie nesugebėjo išmokti skaityti bei rašyti.

Išvados

Nė vienas mokytojas, kad ir koks atsidavęs būtų, negali 30-čiai vaikų suteikti ir emocinio palaikymo, ir paskatinimo mokytis. Greitai ateis ta diena, kai iš naujo įvertinsime savo švietimo sistemą ir sugebėsime mokyklose turėti kvalifikuotus suaugusiuosius, savanorius bei darbuotojus, kurie bus ir patys išmokyti, ir ves mokymus, kad kiekvienas vaikas gautų tai, ko jam ar jai reikia. Iki tol švietimo sistema bus sunkus mūšis su daug nukentėjusiųjų.

Visada galime ieškoti pagalbos:

  • Pas savo mokyklos psichologą.
  • Pedagoginėje psichologinėje tarnyboje.