KAIP SUPRASTI VAIKĄ IR JO EMOCIJAS?

KAIP SUPRASTI VAIKĄ IR JO EMOCIJAS?

Atrodo, kad emocijos – įgimtas dalykas, jaučiame ir tiek. Gebėjimas jausti, žinoma yra įgimtas, bet atpažinti, ką jaučiame, išmokstame vaikystėje. Augdamas vaikas sužino, kokie jausmai tam tikroje situacijoje yra tinkami („nieko nuostabaus, kad tau liūdna, kai mama išeina į darbą“), įgunda valdyti situacijas („matau, kad pyksti, bet muštis negalima“). 
Pirmieji ir svarbiausieji vaiko mokytojai yra tėvai. Vaiko ir tėvų santykiai nėra lygiaverčiai – tėvai visuomet turi daugiau galios formuoti santykį su vaiku nei jis pats. Tėvai padeda atpažinti emocijas, kai pats vaikas to padaryti nesugeba, ir intensyvūs išgyvenimai jį tiesiog užplūsta. Kokių pagrindinių dalykų vaikas išmoksta bendraudamas su tėvais?
Pirmiausiai – įvertinti, ar jį užplūdusios emocijos yra svarbios, vertos dėmesio. Jei tėvai ignoruoja nemalonius vaiko išgyvenimus („jokių baubų nėra, gana maivytis, gulk į lovą ir miegok”, – sako mama tamsos bijančiam vaikui ir užgesina šviesą), šie išmoksta atvirai nerodyti jausmų, prisiderinti prie tėvų reakcijos. Tai nereiškia, kad vaikas išmoks nebijoti – jis net nesuvoks, kad tamsoje jį užplūdęs jausmas yra baimė. Tačiau tinkama tėvų reakcija į vaiko baimę (jos priėmimas, pripažinimas), ilgainiui išmoko vaiką atpažinti tokius ir dar sudėtingesnius jausmus, juos išgyventi ir susiklosčiusią situaciją spręsti iš esmės, nenuneigiant. Taip yra ugdomas saugumo jausmas, kuris vėliau, bendraujant su bendraamžiais padeda išlikti objektyviu ir atskirti intensyvias ir sudėtingas emocijas. 
Tėvai, būdami labiau patyrę už savo vaiką, padeda jam susigaudyti užplūdusiose emocijose („tu liūdi dėl suplėšyto žaislo, nes tau jis labai patiko“) ir kaip elgtis toliau (susiūkim ir jis bus kaip naujas). Taigi, čia svarbu įvardinti tai, ką vaikas jaučia ir kokius jausmus sukelia kitiems vaiko elgesys („sesė labai apsidžiaugs, jeigu tu pasidalinsi su ja saldainiais“). Dažnai girdėdamas tai, vaikas ima dažniau atkreipti dėmesį į savo ir kitų jausmus, ikimokyklinukai ima suprasti ką patys jaučia, o paaugliai tampa jautresni aplinkiniams.
Bendraamžių grupėje vaikų santykiai yra lygiavertiški. Tarpusavyje jie vienas kito išgyvenimus supranta geriau nei tėvai ar broliai seserys, nes turi tuos pačius supratimus apie pasaulį, drauge patiria tas pačias emocijas.
Emocijų rodymo taisyklės dažnai priklauso nuo aplinkos. Tėvams vaikai daugiau linkę atsiverti ir atskleisti žymiai stipresnius savo išgyvenimus: pyktį, liūdesį, nerimą. Bendraamžių tarpe vaikai augdami išmoksta slėpti emocijas, kad išvengtų pašaipų. Taip susiformuoja viešasis „aš“, kuris nebūtinai turi sutapti su tikruoju „aš“. Tai kartu yra ir teigiamas būdas išmokti reguliuoti savo emocijas, išmokti sulaikyti savo pykti, tapti grupės dalimi, derėtis, ieškoti sutarimo. 
Bendraamžių apsuptyje taip pat vaikai išmoksta teikti vienas kitam paramą, ypač jau paauglystėje, kai tokios paramos mažiau gaunama iš tėvų. Paaugliška draugystė išmoko vertinti pasitikėjimą, moko užmegzti ir išlaikyti draugiškus santykius, tinkamu būdu išreikšti rūpestį, pritarimą, simpatiją.


KAIP PADĖTI?
1. Patiems kalbėti apie savo jausmus. Pripažinti, kad jaučiatės visaip, ne tik puikiai.
2. Atspindėkite vaiko emocijas, pasitikslindami ar neklystate: „atrodai liūdnas, nusiminęs..“ ar sutinki, kad kažkas tave slegia? Stebėkite kūno kalbą, nes ji geriausiai pasako apie jausmus. 
3. Pasidalinti būdais kaip nusiraminate patys (išeinu pasivaikščioti, išgeriu arbatos..)
4. Pasiūlyti būdų kaip galėtų vaikas išreikšti savo emocijas ir pasijausti geriau (nupiešti piešinį, apsikabinti, pasiklausyti muzikos, išsimaudyti vonioje ir pan.)
5. Reaguodami į vaiko jausmus, vengti negatyvių vertinimų (ar tau kada nors buvo gerai?), moralizavimo (kaip tu galėjai šitaip elgtis), problemos sumenkinimo (nusiramink, viskas bus gerai).
6. Būti šalia, kai vaikas išgyvena stiprius jausmus. Išklausyti, kartu ieškoti sprendimo. 
7. Nebauskite vaiko už jo jausmus. Visi jausmai yra geri, netinkamas gali būti elgesys.


Svarbu suvokti, kad jūs negalite kontroliuoti vaiko jausmų, negalite pakeisti jo požiūrio į pasaulį, bet to ir nereikia. Viskas, ką jūs galite – tai mokyti atpažinti jausmu bei skatinti atsakomybę už elgesį.
Jeigu ignoruosite vaiko įniršį arba rėksite ant jo, arba nusileisite vaiko reikalavimams, jis žinos kaip jus valdyti ir pasiekti tai, ko nori. 

AUKSINIAI GYVENIMO PRINCIPAI

AUKSINIAI GYVENIMO PRINCIPAI
Auksiniai gyvenimo principai
1. Veidrodžio principas. Prieš teisiant kitus, verta pažvelgti į save.
2. Skausmo principas. Įžeistas žmogus pats skaudina kitus.
3. Aukštesnio kelio principas. Pakylame į aukštesnį lygi, kai imame bendrauti su kitais geriau nei jie su mumis.
4. Bumerango principas. Padėdami kitiems, mes padedame sau.
5. Plaktuko principas. Niekada nesinaudokite plaktuku, kad priplotumėte uodą ant kaimyno kaktos.
6. Mainų principas. Vietoj to, kad „statytume kitus į vietą“, „pastatykime“ į jų vietą save.
7. Mokymosi principas. Kiekvienas žmogus, kurį sutinkame, potencialiai gali mus kažko išmokyti.
8. Charizmos principas. Žmonės domisi tuo, kas domisi jais.
9. Dešimties balų principas. Tikėjimas geriausiomis žmonių savybėmis, paprastai, skatina juos tas savybes ir pademonstruoti.
10. Konfrontacijos principas. Pradžioje pasirūpinkite pačiais žmonėmis ir tik po to pradėkite su jais konfrontuoti.
11. Akmens uolos principas. Pasitikėjimas – bet kokių santykių pagrindas.
12. Lifto principas. Bendravimo procese, mes galime žmones kelti į viršų arba nuleisti žemyn.
13. Situacijos principas. Niekada neleiskite sau situaciją įvertinti labiau nei pačius santykius.
14. Bob’o principas. Kai Bob’as turi problemų su visais, pagrindine problema, paprastai, yra pats Bob’as.
15. Prieinamumo principas. Lengvumas santykyje su savimi pačiais padeda lengvai šalia mūsų jaustis ir aplinkiniams.
16. Apkasų principas. Kai ruošiatės mūšiui, išsikaskite sau tokį apkasą, kad jame lengvai galėtų tilpti ir draugas.
17. Žemdirbystės principas. Santykius reikia kultivuoti.
18. Šimtas vieno procento principas. Atrasti 1 procentą su kuriuo sutinkame ir nukreipti 100 procentų savo pastangų į jį.
19. Kantrumo principas. Keliauti drauge su kitais tenka lėčiau nei vienam, tačiau – drauge nukeliausite toliau nei keliaudami vieni.
20. Šventės principas. Tikrus draugus pažįstame ne tik tada, kai ištinka bėdos, bet ir iš to, kaip jie džiaugiasi, kai mums sekasi.
21. Draugystės principas. Esant lygioms galimybėms ir sąlygoms žmonės sieks dirbti su tais, kas jiems patinka; esant nevienodoms sąlygoms, žmonės vis tiek stengsis dirbti su tais, kas jiems patinka.
22. Bendradarbiavimo principas. Bendras darbas didina bendros pergalės tikimybę.
23. Pasitenkinimo principas. Esant nuostabiems santykiams, tam, kad patirtų pasitenkinimą, abiem pusėm pakanka tiesiog būti drauge.

KRIZĖS VAIKŲ AMŽIUJE

KRIZĖS  VAIKŲ  AMŽIUJE
Amžiaus tarpsnių krizės pagal E. Eriksoną

Asmenybės nuolatinės kaitos gyvenime teoriją sukūrė psichologas Erikas Eriksonas (1902–1994). Asmenybės vystymąsi jis skirstė pagal asmenybės ryšį su socialine aplinka ir įvertino somatinių kūno, asmeninių, socialinių ir kultūros veiksnių įtaką asmenybės vystymuisi.
Kiekvienoje vystymosi stadijoje, kuri tęsiasi tam tikrą amžiaus tarpsnį, žmogui iškyla specifinių problemų (raidos krizės), nuo kurių sprendimo priklauso tolesnis asmenybės vystymasis. Vaikas augdamas vis daugiau visko išmoksta, perpranta, pažįsta aplinką, įgyja vis daugiau įvairių įgūdžių, kasdien keičiasi, o pokyčių kokybė tiesiogiai priklauso nuo ryšių su artimais žmonėmis kokybės. Kasdien įgydamas vis daugiau patirties vaikas tampa vis savarankiškesnis, siekia pažinti aplinką ir neišvengiamai susiduria su draudimais, kuriuos įveikia arba ne. Kiekvienai pirmą kartą atliekamai veiklai prireikia daug pastangų, be to, tai sukelia diskomforto būseną, kuriai būdingi tokie jausmai kaip neviltis, bejėgiškumas, baimė, įtampa, nerimas, nuotaikų kaita.
Kiekvienoje amžiaus tarpsnių krizėje glūdi dvi galimybės: pirma – įveikti krizę ir tai skatina asmenybės augimą, emocinę brandą; antra – neįveikti krizės ir tai lemia fizinės, psichinės sveikatos, asmenybės integracijos sutrikimus, adaptavimosi sunkumus. Priklausomai nuo sėkmingo ar nesėkmingo krizės įveikimo, vaikas įgyja naują savybę arba elgiasi sau įprastu būdu. Pavyzdžiui, jeigu mama viską daro už vaiką (aprengia, valgydina), tai vaikui nesuteikiama galimybė įveikti atsiskyrimo nuo mamos etapą ir išmokti būti savarankiškam. Todėl daug vaikų, atėjusių į pirmąją klasę, tebėra nesavarankiški (iš 168 pirmokų 32 pasižymi nesavarankiškumu) (Burvytė, 2011)

KAIP GERIAU PASIELGTI?

KAIP GERIAU PASIELGTI?

„Kada nors man gims sūnus, ir aš viską padarysiu atvirkščiai.
Nuo trijų metų jam sakysiu:
„Mielasis! Tu neprivalai tapti inžinieriumi. Tu neprivalai būti juristu. Nesvarbu, kuo tu būsi, kai užaugsi. Nori būti patologoanatomu? Pirmyn! Futbolo komentatoriumi! Prašom! Klounu prekybos centre? Puikus pasirinkimas!“

Sulaukęs trisdešimties jis ateis pas mane, šitas suprakaitavęs, plinkantis klounas su grimo likučiais ant veido ir pasakys:
„Mama! Man trisdešimt metų! Aš – klounas prekybos centre! Ar tokio gyvenimo man norėjai? Apie ką tu mąstei, mama, kai sakei man, kad universiteto diplomas nebūtinas? Ko tu norėjai, mama, kai vietoj matematikos namų darbų man leisdavai žaisti su vaikais?“

O aš pasakysiu: „Mielasis, bet aš visą laiką tave stebėjau, aš nenorėjau daryti tau spaudimo! Tau nepatiko matematika, tau patiko žaisti su mažesniais vaikais.“
O jis atsakys: „Aš nežinojau, kas iš to bus, buvau vaikas, negalėjau nieko nuspręsti, o tu, tu sugadinai man gyvenimą“, – ir nusitrins nešvaria rankove pomadą nuo veido. Ir tada aš atsistosiu, pažiūrėsiu į jį įdėmiai ir pasakysiu: „Vadinasi, taip. Pasaulyje yra du žmonių tipai: vieni gyvena, kiti ieško kaltų. Ir jei tu to nesupranti, vadinasi, tu – idiotas“.
Jis pasakys: „Oooo…“ ir apalps. Psichoterapijai prireiks maždaug penkių metų.

Arba ne taip.

(daugiau…)

SPECIFINIAI MOKYKLINIO AMŽIAUS VAIKŲ ASMENYBĖS BRUOŽAI

SPECIFINIAI MOKYKLINIO AMŽIAUS VAIKŲ ASMENYBĖS BRUOŽAI

Specifiniai mokinio asmenybės bruožai

Vaiko elgesys yra ne priežastis, bet pasekmė. Norint pakeisti vaiko elgesį vertėtų atrasti tikrąsias priežastis ir jas paveikti, tuomet ir elgesys pasikeičia savaime.

Mokymosi sunkumai.

Šie sutrikimai dažnai kyla dėl nemokėjimo mokytis ir nesugebėjimo prisitaikyti prie individualaus mokymosi stiliaus (audialinio, vizualinio ar taktilinio). Mokinys gali prarasti viltį patirti sėkmę, nusivilti savo jėgomis, konfliktuoti su mokytojais ir tėvais.

Reikėtų stiprinti vidinę mokymosi motyvaciją, pasitikėjimą savo jėgomis, įvertinti turimus resursus ir atrasti, kaip jie galėtų padėt vaikui susidaryti naujus įgūdžius, įsisavinti informaciją. Galbūt vaikui lengviau prisiminti ne vaizdinę informaciją, bet gaunamą lytėjimu. Naudinga vaikui padėti susisteminti medžiagą, ją atpasakoti, įsiminti, daryti planus. Reikėtų leisti naudotis pagalbine medžiaga.

Savikritiškas vaikas, kuris nieko nebando

Tokio vaiko poreikiai buvo patenkinti ankstyvame amžiuje, bet nuo tada, kai jis pakankamai paaugo, kad galėtų klaustytis (o tai, žinoma, įvyko, kai jis buvo labai mažas), jam teko nuolatos susidurti su menkinimais ir žeminimais žodžiu. Dažnai toks elgesys pasireiškia tada, kai mama turi antrą vaiką ir pradeda kritikuoti savo pirmagimį.

Daugelis tėvų, ypač tada, kai patys išgyvena sunkų laikotarpį, menkina savo vaikus beveik kaskart, kai su jais kalbasi, ir tai yra tarsi savaime suprantamas dalykas. Tokiose situacijose užaugę vaikai (turbūt bent jau vienas iš dešimties), paklausti, kodėl nesiima naujų užduočių, atsakys: „Aš esu kvailas“, „Aš negaliu“ arba „Aš esu žioplys“, „Man nepavyks“.

Vaistas labai aiškus: tokiems vaikams reikia nuolatos sakyti teigiamus žodžius ar pagyrimus. Geriausia tą daryti tiek už jų atliktus darbus ar elgesį, tiek už tai, kad jie tiesiog yra. Pavyzdžiui: „Tu tikrai puikiai atlikai tą darbą“, „Man patinka tavo idėjos“, taip pat: „Smagu tave šįryt matyti!“ arba tiesiog paprastai pasisveikinti: „Labas“. Tačiau nepersistenkime – kalbėkime ramiai ir santūriai, sakykime tik tai, ką jie pajėgia suprasti.

(daugiau…)