Mano VIDINIS VAIKAS

Mano VIDINIS VAIKAS

Pradėkim nuo to, kad jis realus. Ne, ne tiesiogiai fiziškai, bet metaforiškai realus. Tai visumos dalis – psichologinė ir fenomenologinė realybė, be to labai galinga. Kaip jau senelis Froidas pastebėjo, dauguma psichinių sutrikimų ir elgesio modelių daugiau ar mažiau susiję būtent su šia mūsų pasąmonine dalimi.

Mes visi buvome vaikais, ir mūsų viduje vis dar gyvena šis mažas vaikas. Tačiau daugybė suaugusių žmonių apie tai nežino. Ir šis sąmoningo ryšio su vidiniu vaiku nebuvimas – tai būtent ir yra visų tarpusavio santykių ir emocinių elgesio sunkumų priežastis.

Reikalas tame, kad daugelis suaugusių – ne visai suaugę… Mes fiziškai senstame, tačiau iš psichologinės pusės tai nebūtinai suaugusio gyvenimas. Tikrasis brandumas priklauso būtent nuo šio mūsų viduje esančio vidinio vaiko pripažinimo ir atsakomybės prisiėmimo už jo auklėjimą ir meilę. Kai kuriems suaugusiems taip niekada tai ir nenutinka. Vietoj to jų vidinis vaikas yra paliktas, apleistas, ignoruojamas ir jo vidinių poreikių yra nepaisoma.

(daugiau…)

ATSITIKTINUMŲ NEBŪNA : SEPTYNI TAI PATVIRTINANTYS FAKTAI

ATSITIKTINUMŲ NEBŪNA : SEPTYNI TAI PATVIRTINANTYS FAKTAI

1. Niekas nėra toks užsiėmęs, kad negalėtų jums atsakyti

Jeigu jūs parašėte žinutę savo mylimam vaikinui ar merginai, o jie neatsako, tai tikrai ne todėl, kad yra labai užsiėmę. Potencialus darbdavys štai jau keletą savaičių neduoda jums žinoti ar esate pasamdytas irgi ne todėl, kad neturi nė vienos laisvos minutės.

Ir jeigu jūs negaunate atsakymo iš kokių nors žmonių – tai yra tik todėl, kad jie dėl kažkokių priežasčių nenori jums atsakyti. Priežastys gali būti įvairios. Prisiminkite, kad ne visuomet jūs – ta priežastis. Mes kiekvienas kovojame savo „vidines kovas“. Todėl nustokime ieškoti pateisinimų tiems žmonėms, kurie neskiria jums tinkamo dėmėsio ir tuomet skirkime tą patį laiką kitur – ten, kur esame laukiami, gerbiami, pastebimi.

2. „Savi marškiniai arčiau kūno“ – t. y. kiekvienas žmogus teikia pirmenybę savo interesams

(daugiau…)

NEĮPRASTAS KELEIVIS

NEĮPRASTAS KELEIVIS

Vėl nesėkminga diena. Nuo pat ryto viskas prasidėjo „ne taip“: aš vėl pavėlavau į darbą, žmona per daug ilgai ruošėsi… Kai mes jau pagaliau sėdomės į automobilį, prie mūsų priėjo vidutinio amžiaus vyras elegantišku dalykiniu kostiumu. Jis paprašė pavežėti. Pasirodo mums iš tiesų buvo pakeliui, tai kodėl gi nepadėjus? Visam tam taip pat prireikė laiko.

Bet tai dar ne viskas. Kaip tyčia patekome į automobilių spūstį. Aš vos laikiausi nuo to, kad prie svetimo žmogaus nepasisakyčiau visko apie ką galvoju. Apie tą mūsų gyvenimą…

(daugiau…)

DONORAS- pamokantis pasakojimas

DONORAS- pamokantis pasakojimas

Jis prisėdo šalia man belaukiant eilėje pas šeimos gydytoją. Laikas ėjo lėtai, tamsiame koridoriuje skaityti buvo neįmanoma, nors buvau pasiėmusi su savimi knygą, todėl, kai Jis kreipėsi į mane, beveik apsidžiaugiau.

– Seniai laukiate?

– Jau valandą, – atsakiau. – Antra valanda prasidėjo, kai čia sėdžiu.

– O tai jūs neturite talono?

– Turiu, – abejingai sumurmėjau. – Tik čia nuolat visi be eilės lenda. Tai vis laukiu.

– O jūs nepraleiskite, – pasiūlė Jis.

– Neturiu aš jėgų čia su jais bartis, – prisipažinau aš. – Ir taip jau iki čia vos atpėdinau.

– Jis įdėmiai mane nužvelgė ir su užuojauta paklausė:

– Donoras?

– Kodėl „donoras“? – nustebau aš, – ne, joks aš ne donoras…

– Donoras donoras, aš juk matau…

– Na ne, aš pirmą ir paskutinį kartą kraują daviau dar studijų metais, antrame kurse, per Donorų dieną. Apalpau tada ir viskas, daugiau niekada.

– O jūs dažnai apalpstate?

– Ne… nu kartais. Tiesiog šiaip dažnai pargriūnu. Einu einu ir netikėtai pargriūnu. Arba nuo kėdės. Arba miegoti – pareinu namo, pamatau sofą ir iš karto į gulimą padėtį.

– Tai nenuostabu. Pas jus beveik neliko gyvybinių jėgų. Jūsų indas tuščias.

(daugiau…)

KO LABIAUSIAI REIKIA VAIKAMS

KO LABIAUSIAI REIKIA VAIKAMS

Ar žinote ko labiausiai reikia vaikams? Mažiems berniukams ir mažoms mergaitėms?

Jiems reikia pakankamai patenkintos mamos – tokios, kuri mokėtų pasidalinti pasitenkinimu savo gyvenimu!

Tiesiog laimingos mamos čia neužtenka. Jeigu mama gyvena savo pasaulyje, palikusi vaiką auklei, tai ne tas varijantas kurio trokšta dukra ar sūnus. Ne, taip jie neišmoks patys užaugę tapti laimingais žmonėmis. Net jeigu ir be auklės, bet mama užsidariusi kambaryje su mobiliu telefonu ir ten visa laiminga – tai irgi neįkvėps vaikų gyventi laimingai. Vaikas turi kažkaip patekti į mamos gyvenimo scenarijų, kuris daro mamą laimingą. Štai kur „šuo pakastas“,

(daugiau…)