Ar žinote ko
labiausiai reikia vaikams? Mažiems berniukams ir mažoms mergaitėms?
Jiems reikia
pakankamai patenkintos mamos – tokios, kuri mokėtų pasidalinti
pasitenkinimu savo gyvenimu!
Tiesiog laimingos
mamos čia neužtenka. Jeigu mama gyvena savo pasaulyje, palikusi
vaiką auklei, tai ne tas varijantas kurio trokšta dukra ar sūnus.
Ne, taip jie neišmoks patys užaugę tapti laimingais žmonėmis.
Net jeigu ir be auklės, bet mama užsidariusi kambaryje su mobiliu
telefonu ir ten visa laiminga – tai irgi neįkvėps vaikų gyventi
laimingai. Vaikas turi kažkaip patekti į mamos gyvenimo scenarijų,
kuris daro mamą laimingą. Štai kur „šuo pakastas“,
Jeigu jau atrodo kad viskas žlunga, pagalvokime apie tai, kad:
Skausmas yra augimo etapas
Kartais durys užsidaro tik dėl to, kad atėjo laikas judėti. Galbūt išeiti iš ten kur esame ir judėti pirmyn, kitur. Ir tai labai gerai, nes dažniausiai niekur neiname kol nepriverčia aplinkybės. Kai užklumpa negandos, priminkime sau apie tai, kad skausmas visada turi tikslą. Judėkime tolyn nuo to, kas kelia mums skausmą, tačiau nepraleiskime pamokos, kurią jis neša. Tai, kad kovojame nereiškia pralaimėjimo. Kiekvienas žymus laimėjimas reikalauja atitinkamos kovos. Tai, kas gera, visuomet atima laiko. Likime kantrūs ir pasitikintys. Viskas susiklostys reikiamai: taip, ne akimirksniu, bet išsispręs.. Visada yra dvi skausmo rūšys – viena mus sužeidžia, o kita keičia. Bet tik tuomet, jeigu gyvenam, o nesipriešinam gyvenimui. Padėkime skausmui mus auginti.
Stengdamiesi būti savimi, mes sukeliame susvetimėjimą daugeliui žmonių, bandydami pasiduoti kitų troškimams, mes sukeliame susvetimėjimą savyje (Klarisa Estes)
Aš
svajojau visiems patikti, gyvenau dėl to, kad užsitarnaučiau
aplinkinių pritarimą ir meilę. Kažkurią dieną aš supratau, kad
nebenoriu.
Pirmiausia aš noriu patikti pats sau, gyventi taikoje ir harmonijoje su savo vidinėmis vertybėmis. Taip, tai visai nepatogu aplinkiniams – bet tai pateisinama kaina už teisę būti savimi.
Šios citatos – tai tarsi visos Žmonijos patirties kvintesencija, jos keičia mąstymą ir padeda gyventi toliau net pačiais sunkiausiais laikais.
Ošo
citatos
1.
Žmonės viską taip sureikšmina, kad tas viskas tampa jiems našta.
Mokykimės daugiau juoktis. Juokas toks pat šventas kaip ir malda.
2.
Kiekvienas mūsų veiksmas duoda rezultatą. Tieisog būkime budrūs
ir stebėkime. Brandus žmogus – tai tas, kuris stebėdamas savo
veiksmus suprato kas teisinga, o kas ne, kas gerai. Kadangi tai
atrado pats, jis turi tvirtą nuomonę – ir net jeigu visas
Pasaulis sakytų priešingai, jam tai nieko nekeistų. Turėdamas
asmeninę patirtį, kuria galima pasikliauti, jis jaučiasi ramus.
3. Visi mes unikalūs. Niekada nieko neklauskite patarimo: kas teisinga, o kas ne. Gyvenimas eksperimentas, kurio metu reikia išsiaiškinti kas teisinga, o kas ne. Kartais, gali būti, kad pasielgsite neteisingai, bet tai suteiks tam tikrą patirtį, kuri taip pat bus naudinga.
4. Būna akimirkos, kai Dievas ateina ir beldžiasi į mūsų duris. Tai ir yra Meilė – Dievas, kuris beldžiasi į mūsų duris. Per vyrą, per moterį, per vaiką, per meilę, per gėlę, per saulėlydį arba aušrą.. Dievas gali belstis milijonu skirtingų būdų.
5.
Noras būti ypatingu – tai labai dažnas ir įprastas noras.
Atsipalaiduoti ir būti paprastu – tai ši tiesų visai nelengva ir
net neįprasta. Gyvenimas – tai paslaptis. Jos negalima numatyti,
nuspėti. Tačiau yra daugybė žmonių, kurie norėtų gyventi tokį
nuspėjamą gyvenimą, nes tai tarsi padėtų išvengti baimių.
Viskas būtų nuspėjama, numatyta, nebūtų jokių abejonių niekuo.
1. Išmokime „kaifuoti“ nuo blogo oro, stovėjimo eilėse, problemų, bet kokio taip vadinamo negatyvo. Toks tarsi „mazochizmas“ palaipsniui išvaikys absoliučiai visus debesis virš mūsų galvos, mūsų pasaulis taps saulėtas ir giedras. Reikėtų nebent tik susimąstyti kokia gi nauda pasireikš tas vienas ar kitas kelyje pasitaikęs „akmuo“ ar nepalanki aplinkybė. O kad taip ir bus – įsitikinsime nuolat.
2. Kai mes nustosime tik norėti, bet būsime pasiruošę turėti – tuomet tai ir gausime.
3. Visų sunkiausia – mokėti laukti, išlaikant padėties šeimininko ramybę. Būtina išmokti išlaikyti šį išmėginimą vadinamą „pauze“, kai nieko nevyksta.
4. Piktindamiesi kuo nors arba ką nors keikdami – vyriausybę, valdininkus, futbolininkus, meteorologus, kolegas, kaimynus, artimuosius, nekalbant jau apie vaikus – mes transliuojame į Pasaulio veidrodį tai, ką tuoj pat gauname kaip atspindį savo realybėje. Ar tokio vaizdo norėjome?
5. Leisti sau būti pačiu savimi – tai reiškia priimti save netobulą. Leisti kitam būti kitokiu – tai reiškia nuimti visus savo lūkesčius jo atžvilgiu. Rezultatas- konfliktas, kuriame vienas nori to, ko kitas neturi, negali, nemoka arba jam tai nepriimtina, išsisprendžia savaime.
6. Mūsų aplinka, realybė –
tai tarsi „filmas“, kurį nuolat kuriame savo mintimis, jausmais,
įsivaizdavimu. Ką piešiame – tą ir matome. Viena maža
problema: mes mėginame piešti tai ką matome… Suprantate
skirtumą?
7. Stebuklai įvyksta tuomet,
kai mes pakeičiame savo stereotipinį mąstymą: nustojame galvoti
apie tikslų siekimo priemones, bet koncentruojamės tik į tikslą.
8. Jeigu mums atrodo kad mes
„ne iš šio pasaulio“ arba kad su pasauliu kažkas ne taip,
reiškia kad mes jau beveik prabudome – o tai yra nuostabu.
9. Jeigu mes atkakliai ir nenuilstamai mintyse „suksime“ savo kinojuostą ir žingsniuosime link savo Tikslo, realybė anksčiau ar vėliau sutaps, tai tik laiko klausimas. Tiesiog tokie dėsniai, tokia realybės savybė – sutapti su mūsų mintimis. Ne tik mes priklausom nuo realybės, bet ir ji nuo mūsų. Klausimas tik vienas – kieno rankose INICIATYVA.
10. Vieno dalyko mes niekada neturėtume daryti – tai nusivilti savo gyvenimu. Mes neturime galvoti, kad jis nevykęs. Jokiame amžiuje neturime taip galvoti. Viskas šiame gyvenime ne šiaip sau. Ir viskas iš tiesų tik prasideda – nesvarbu kokiu laiku, nesvarbu kokiomis aplinkybėmis ar sąlygomis.
