Vėl
nesėkminga diena. Nuo pat ryto viskas prasidėjo „ne taip“: aš
vėl pavėlavau į darbą, žmona per daug ilgai ruošėsi… Kai mes
jau pagaliau sėdomės į automobilį, prie mūsų priėjo vidutinio
amžiaus vyras elegantišku dalykiniu kostiumu. Jis paprašė
pavežėti. Pasirodo mums iš tiesų buvo pakeliui, tai kodėl gi
nepadėjus? Visam tam taip pat prireikė laiko.
Bet
tai dar ne viskas. Kaip tyčia patekome į automobilių spūstį. Aš
vos laikiausi nuo to, kad prie svetimo žmogaus nepasisakyčiau visko
apie ką galvoju. Apie tą mūsų gyvenimą…
Jis
prisėdo šalia man belaukiant eilėje pas šeimos gydytoją. Laikas
ėjo lėtai, tamsiame koridoriuje skaityti buvo neįmanoma, nors
buvau pasiėmusi su savimi knygą, todėl, kai Jis kreipėsi į mane,
beveik apsidžiaugiau.
–
Seniai laukiate?
–
Jau valandą, – atsakiau. – Antra valanda prasidėjo, kai čia
sėdžiu.
–
O tai jūs neturite talono?
–
Turiu, – abejingai sumurmėjau. – Tik čia nuolat visi be eilės
lenda. Tai vis laukiu.
–
O jūs nepraleiskite, – pasiūlė Jis.
–
Neturiu aš jėgų čia su jais bartis, – prisipažinau aš. – Ir
taip jau iki čia vos atpėdinau.
–
Jis įdėmiai mane nužvelgė ir su užuojauta paklausė:
–
Donoras?
–
Kodėl „donoras“? – nustebau aš, – ne, joks aš ne donoras…
–
Donoras donoras, aš juk matau…
–
Na ne, aš pirmą ir paskutinį kartą kraują daviau dar studijų
metais, antrame kurse, per Donorų dieną. Apalpau tada ir viskas,
daugiau niekada.
–
O jūs dažnai apalpstate?
–
Ne… nu kartais. Tiesiog šiaip dažnai pargriūnu. Einu einu ir
netikėtai pargriūnu. Arba nuo kėdės. Arba miegoti – pareinu
namo, pamatau sofą ir iš karto į gulimą padėtį.
–
Tai nenuostabu. Pas jus beveik neliko gyvybinių jėgų. Jūsų indas
tuščias.
Ar žinote ko
labiausiai reikia vaikams? Mažiems berniukams ir mažoms mergaitėms?
Jiems reikia
pakankamai patenkintos mamos – tokios, kuri mokėtų pasidalinti
pasitenkinimu savo gyvenimu!
Tiesiog laimingos
mamos čia neužtenka. Jeigu mama gyvena savo pasaulyje, palikusi
vaiką auklei, tai ne tas varijantas kurio trokšta dukra ar sūnus.
Ne, taip jie neišmoks patys užaugę tapti laimingais žmonėmis.
Net jeigu ir be auklės, bet mama užsidariusi kambaryje su mobiliu
telefonu ir ten visa laiminga – tai irgi neįkvėps vaikų gyventi
laimingai. Vaikas turi kažkaip patekti į mamos gyvenimo scenarijų,
kuris daro mamą laimingą. Štai kur „šuo pakastas“,
Jeigu jau atrodo kad viskas žlunga, pagalvokime apie tai, kad:
Skausmas yra augimo etapas
Kartais durys užsidaro tik dėl to, kad atėjo laikas judėti. Galbūt išeiti iš ten kur esame ir judėti pirmyn, kitur. Ir tai labai gerai, nes dažniausiai niekur neiname kol nepriverčia aplinkybės. Kai užklumpa negandos, priminkime sau apie tai, kad skausmas visada turi tikslą. Judėkime tolyn nuo to, kas kelia mums skausmą, tačiau nepraleiskime pamokos, kurią jis neša. Tai, kad kovojame nereiškia pralaimėjimo. Kiekvienas žymus laimėjimas reikalauja atitinkamos kovos. Tai, kas gera, visuomet atima laiko. Likime kantrūs ir pasitikintys. Viskas susiklostys reikiamai: taip, ne akimirksniu, bet išsispręs.. Visada yra dvi skausmo rūšys – viena mus sužeidžia, o kita keičia. Bet tik tuomet, jeigu gyvenam, o nesipriešinam gyvenimui. Padėkime skausmui mus auginti.
Stengdamiesi būti savimi, mes sukeliame susvetimėjimą daugeliui žmonių, bandydami pasiduoti kitų troškimams, mes sukeliame susvetimėjimą savyje (Klarisa Estes)
Aš
svajojau visiems patikti, gyvenau dėl to, kad užsitarnaučiau
aplinkinių pritarimą ir meilę. Kažkurią dieną aš supratau, kad
nebenoriu.
Pirmiausia aš noriu patikti pats sau, gyventi taikoje ir harmonijoje su savo vidinėmis vertybėmis. Taip, tai visai nepatogu aplinkiniams – bet tai pateisinama kaina už teisę būti savimi.
