Pagal dabartinės lietuvių kalbos žodyną, „keiksmažodis – keikiamas žodis“, o „keiktis – sakyti piktus, šiurkščius žodžius; vadinti piktais, šiurkščiais žodžiais, plūsti“. „Keiksmas – keikimas; plūstamas, koneveikiamas žodis“, „keikūnas – kas daug keikia, plūstasi, keiksnys“. Taigi galime teigti, kad keiksmažodis – dažnai staigi reakcija į tam tikrą situaciją, savotiškas emocinio krūvio sumažinimas. Keiksmažodžiai gali būti vartojami skirtingais tikslais:
Įžeisti, pažeminti žmogų
Kaip neigiamų emocijų išraišką
Kaip neigiamą atspalvį kokiam nors elgesiui suteikiantį žodį
Kaip vaizdingo pasakymo dalį nekultūringoje kalboje
Kaip stilistinę priemonę grožinėje literatūroje ar meniniuose filmuose perduodant tam tikrų socialinių sluoksnių ar grupių specifiką.
Keiksmažodžių atsiradimo teorijos. Istorinės šaknys
Mokslininkai teigia, kad keiksmažodžių kilmė labai sena. Iš pradžių jie reiškė visiškai ką kita nei dabar. Daugybė mokslo pasaulio atstovų (istorikų, filologų, etnologų) tvirtina, kad mūsų protėvių laikais keiksmažodžiai buvo išskirtinai vyrų kultūros dalis ir juose slypėjo galinga sakralinės prasmės galia. Juk su dievais ar demonais negalėjai šiaip sau kasdieniškai plepėti. Reikėjo sugalvoti kažkokių ypatingų žodžių, kultinių formulių, mistinių užkeikimų ir net prakeiksmų. Daug jų sėkmingai persikėlė į kasdienę šneką ir išliko ligi šiol.
Mokslininkai mano, kad žodžiai, kurie dabar laikomi įžeidžiančiais ar nešvankiais, kadaise buvo pagoniški, skirti apsaugai. Dabartiniai keiksmažodžiai – ne kas kita, kaip „šventi“ žodžiai, kuriuos kadaise tardavo pagonių žyniai ne dažniau negu 16 kartų per metus. Jie tarti tik specialių ritualų, kuriais kviestos vaisingumo dvasios, metu. Šie buvo atliekami prašant stipresniųjų jėgų žemių derlingumo ir giminės vaisingumo. Visomis kitomis metų dienomis šie „stebuklingi“ žodžiai buvo griežtai draudžiami. Žmonės buvo įsitikinę, kad pernelyg dažnai vartojami „šventi“ žodžiai gali prarasti magišką galią arba pakenkti juos tariantiems.
Dėl šios priežasties nė viena moteris ar mergina neturėjo teisės jų žinoti. Tikėta, kad jei vyras ištaria keiksmažodį, tuomet lytinės potencijos netenka tik jis, o jei šiais „šventais“ žodžiais piktnaudžiauja moteris, tada vyriškosios jėgos netenka visi juos girdėję stipriosios lyties atstovai.
Spėjama, kad keiktis žmonės pradėjo tuomet, kai ėmė tarpusavyje kariauti. Kol ginklai buvo primityvūs, jie nebūdavo naudojami iš karto. Mūšio pradžioje kildavo žodžių karas, kurio tikslas – įžeisti, pažeminti priešą ir įgyti psichologinį pranašumą prieš būsimąjį susirėmimą bei atitolinti kovą ir vieno iš karių mirtį.
Niekas negimė sėkmingas, bet kiekvienas turime potencialą tokiais tapti.
Žinoma, vieno rakto visoms durims nėra, tačiau vadovaujantis tam tikrais principais galite per žingsnį priartėti prie savo tikslų. Ir pas kiekvieną iš mūsų savas kelias į viršūnes.
1. Fokusuokitės į procesą, bet ne į rezultatą.
Gyvenimas – tai kelionė, o ne kryptis. Niekada negalvokite apie pralaimėjimą, apie tai, kas bus pabaigoje, nes dabartis yra svarbiausia. Galvodami neigiamai, mes programuojam save nesėkmei. Tai, kad gyvenimas ne idealus, nereiškia, kad jis nestebuklingas.
2. Dėmesį skirkite tik iš tikrųjų svarbiems dalykams.
Kaip sakė Stivas Jobsas: „Manęs nejaudina, kad aš esu pats turtingiausias žmogus visose kapinėse. Tačiau prabusti viduryje nakties su mintimi, kad nuveikei kažką naudingo – tai man turi reikšmę ir tai man – sėkmė.
Visi žinome, kad galingiausia jėga mūsų gyvenime yra meilė. Tai ne tik dvasią sušildanti bendrystė – meilės jausmas tikrai įkvepia. Tai didžiulė motyvacija, kurios dėka nuverčiame kalnus be jokių pastangų. Tai viena iš priežasčių, dėl kurių norime gyventi. Žinoma, mūsų gyvenimo faktai liūdnesni. Sunku išsaugoti meilę. Daugelyje Europos šalių ir JAV skyrybų procentas vis dar tebėra labai didelis. Ir tie skaičiai neapima tų porų, kurios gyvena kartu nesusituokusios ir kurios taip pat skiriasi bei junta skausmą.
Šiais laikais madinga nuomonė, kad santuoka neteko prasmės, jos reikėtų atsisakyti. Tačiau mano nuomone santuoka – gyvybiškai svarbi ne tik asmeniškai žmogui, bet ir visuomenei. Šeimoje užauga kiekvienas visuomenės narys, čia jis mokosi atsidavimo, meilės, bendravimo, stebėdamas tėvą ir motiną.
Kodėl poros skiriasi?- galima retoriškai paklausti. Atsakymas labai paprastas: todėl, kad jos neturi pakankamai informacijos apie santuoką ir nesupranta, kas tai yra.
Labai sunkus ir asmeninis sprendimas – atsisakyti kontaktų, bendravimo su artimu šeimos nariu. Kai kuriems iš mūsų tas asmuo yra mama.
Labai dažnai mūsų noras bendrauti su mama kitaip – be pykčio, be nuoskaudų, nuoširdžiai, šiltai – atsimuša į akmeninę sieną iš mamos pusės. Tokiais atvejais, deja, vienintelis būdas išsigydyti vidinius skaudulius yra ATSITRAUKIMAS. Taip, atrodo, kad nebendrauti su mama yra tabu. Tačiau likti santykiuose ir sveikti – neįmanoma. Kartais užtenka nedidelio atstumo ir neilgo atsitraukimo. Kartais tai trunka nuolatos. Reikia neįtikėtinos drąsos ir stiprybės tam, kad tai įveikti.
Kada reikalingas atsitraukimas?
Yra daug priežasčių, kodėl priimamas toks sprendimas. Esminis dalykas – disfunkcinis jūsų mamos elgesys išveda jus iš emocinės ir mentalinės pusiausvyros, o jūs jau tiesiog nebegalite mokėti tokios kainos.
Taip, tokie sprendimai nepriimami lengvabūdiškai ar iš pykčio. Dažniausiai tai nutinka po daugybės metų bandymų įvairiausiais būdais išlaikyti ryšius, perkelti santykius į labiau pozityvesnį lygmenį. Deja, nesėkmingai, kol galiausiai tam tikru momentu suvokiate, kad kaina per didelė. Ir kad būtina priimti sprendimą.
Greičiausiai tai bus ar buvo pats sunkiausias sprendimas jūsų gyvenime. Tuo pačiu metu – tai labiausiai išlaisvinantis sprendimas.
Šeima – tai sistema. Ji paklūsta dėsniams. Homeostazės ir transformacijos. Kai vienas šeimos narys nebevaidina įprasto vaidmens šeimoje, sistema turi persitvarkyti. Šis procesas gali vykti sklandžiai arba ne. Jeigu ne, tuomet sistemoje chaosas. Jeigu transformuojasi – pereina į kitą, aukštesnį lygmenį – augimo ir vystymosi. Šių dėsnių įtakoje, šeimos narys, siekiantis augti turi pasirinkimą: likti disfunkcinėje (toksiškoje) aplinkoje ar išeiti iš sistemos. Šis pasirinkimas daromas siekiant pasveikti emociškai, kai tai pasidaro nebeįmanoma liekant šeimos sistemoje.
Dukra neretai vaidina tarpininko, atpirkimo ožio, paslapčių saugotojos arba emocinės globėjos vaidmenį. Dukrai augant ir siekiant išeiti iš šių tipinių savo vaidmenų šeimoje ( mėginant nustatyti savo asmenines ribas, pasipriešinus smurtiniam elgesiui) ir prasideda pasikeitimai sistemoje. Chaoso lygis rodo kiek stipriai buvo sutrikę šeimos santykiai, kiek disfunkcinė buvo sistema.
Jeigu šeimos nariai pakankamai sveiki, stabilūs ir atviri pasikeitimams, transformacija gali vykti sklandžiai. Tačiau dažnai patys tėvai yra stipriai traumuoti ir emociškai sužeisti, tuomet dukters augimas, noras vystytis yra priimamas kaip rimta grėsmė šeimos sistemai, kuri nepasiruošusi keistis ir augti. Situacija nestabili ir joje sunku būti. Tas neįsisąmonintas noras išlaikyti šeimą tokią kokia buvo sukelia tėvų priešiškumą dukteriai, neretai agresyvų puolimą, kaltinimus. Ji tampa „bloga“ dukra. Šeima identifikuoja dukrą kaip „nesugebančią išlaikyti santykių šeimoje“, o tai reiškia kad su ja kažkas negerai. Tai rodo, kad mama (ar tėvas) nenori prisiimti atsakomybės už savo elgesį, nenori matyti savęs ir savo vaidmens situacijoje. Viskas perkeliama ant dukters – kaltinama tik ji. Tokiu būdu jau vyksta atstūmimas, nors ir nesąmoningas. Tačiau tai tik neįsisąmonintas pasipriešinimams pasikeitimams šeimos sistemoje, veikiant homeostazės dėsniui.
Mes negalime išgelbėti savo motinų. Tapti laimingomis už jas. Mes negalime išgelbėti savo šeimos. Mes galime išgelbėti tik patys save.
Jums nereikia kad jūsų mama (arba šeima) jus suprastų tam, kad pilnai pasveiktumėte.
Suvokimas, kad mama (arba šeima) tiesiog nesugeba arba nenori jūsų suprasti, gali sužeisti jums širdį. Nesvarbu kiek kartų ir kaip jūs mėginote jai/jiems paaiškinti gerus savo ketinimus – visa tai nepadėjo. Toks jausmas kad jūs kalbate skirtingomis kalbomis ir jūsų tiesiog nesupranta. Tai gali būti nesąmoningas blokavimas iš šeimos pusės – nes jūs esate grėsmė sistemos stabilumui – jų vertybėms, įsistikinimams ir įsišaknijusiems įpročiams. Dėl jūsų sistema pasmerkta transformuotis, o tai kelia pasipriešinimą. Tai skaudu suvokti, tačiau tai padeda įgauti stiprybės. Pasidaro aišku, kad teks pasitenkinti pačios savęs supratimu. Svarbiausia tampa jūsų pačios nuomonė apie save. Jūs turite suvokti, kad su jumis viskas gerai, netgi tuomet kai kiti (artimieji, šeima) jūsų nesupranta.
Nuo to momento, kai jūs atsitraukiate, jūsų gyvenimas pradeda gerėti visomis kryptimis. Dingsta lėtinės ligos, neurozės, baimės ir įvairūs įsitikinimai. Neretai tai būna sunku priimti savyje – koks malonus tampa gyvenimas. Kiekvienas naujas sėkmės, artumo, džiaugsmo ir laisvės lygmuo jums primena, kad jūs negalite tuo pasidalinti su savo šeima. Tai skausminga. Tuo metu galite patirti liūdesį ir susijaudinimą. Nieko su tuo nedarykite, jauskite tai ir nuslūgus bangai eikite pirmyn, gyvenkite toliau. Liūdesio jausmas nereiškia, kad jūs pasirinkote neteisingai. Iš tiesų tai sveikimo požymis.
Remkitės į tą savo pasaulėžiūrą, kuri suteikė jums jėgų išeiti iš toksinių santykių. Laikykitės jos, kad jūsų neįtrauktų atgal per gėdos ir kaltės jausmus. Čia svarbu turėti palaikymą ir duoti sau laiko ir erdvės tam, kad visos emocijos, susijusios su šiuo sunkiu sprendimu būtų išjaustos. Įsitvirtinkite tame kodėl jūs padarėte tokį sprendimą ir pasinaudokite proga pradėti visai naują savo gyvenimo etapą.
Atsitraukimas – tai naujų jėgų įgavimo startinė pozicija.
Gali būti, kad jūs suvoksite kai ką labai svarbaus: tai, kad galite išgyventi netgi tuomet, kai jūsų mama jus atstūmė. Retai kas tai suvokia anksčiau. Tai pakels jus į naują laisvės ir ryžtingumo lygmenį, inicijuos kvantinį šuolį jūsų gyvenime. Tai gali suteikti jums jėgų neišduoti savęs, būti sąžiningu su savimi, priimti save ir tai įtakos jūsų gyvenimo kokybę.
Liūdesys, daug liūdesio… suteiks jums LAISVĘ.
Liūdesys lydi mus pereinant iš vieno laiptelio į kitą, aukštesnį – tai atsisveikinimo emocija, ji padeda mums eiti pirmyn. Deja, bet ant to laiptelio neužlipo jūsų mama (šeima). Tai atsisveikinimas – jūs einate pirmyn be savo artimųjų. Tai skausminga. Duokite sau laiko. Leiskite liūdėti sau su meile. Tai palengvins ėjimą pirmyn ir gyvenimas parodys jums savo grožį, džiaugsmą ir stebuklus. Šis liūdesys turi galią padėti jums susijungti su savimi, su savo vidumi, su jūsų esybe. Suteikite šiai netekčiai prasmę tam, kad patobulintumėt savo gyvenimą. Ir tai raktas į pasveikimą. Jūsų vientisumas taps jums tvirtu pagrindu jūsų gyvenime.
„Jums nereikia tapti vargšu, kad padėtumėt vargšams, arba susirgti, kad sergantys pasveiktų. Jūs galite padėti tik būdamas sveikas, aiškaus proto ir susikaupęs.“ (Abraham)
Visiškai normalu yra nutraukti toksiškus santykius, netgi jeigu tai artimiausi giminaičiai. Šis sveikimas gali būti vienatvėje. Tačiau naujoje jūsų susikurtoje erdvėje pradeda atsirasti nauji dvasiniai ryšiai. Mes turime prieraišumo poreikį. Atsidurti akis į akį su atstūmimu – tai reiškia išgyventi giluminį skausmą, susidurti su stipriausia baime – likti vienišu. Tačiau tai, ko mes taip bijome – vienišumas – jau yra tose mūsų giminės/šeimos žaizdose, tuose toksiškuose santykiuose. Tas jūsų nepriėmimas, nelaisvė augti ir vystytis, nustatyti vaidmenys – tai atstūmimas ir vienatvė būnant kartu.
Atsitraukimas nereiškia, kad jūs nemylite savo šeimos. Tai nereiškia, kad jūs nejaučiate dėkingumo už viską ką šeima jums suteikė. Tai reiškia, kad jums reikalinga erdvė, kad galėtumėte kurti savo gyvenimą taip, kaip jūs norite ir suprantate.
Moterys, kurios priima sprendimą nutraukti kontaktus su savo disfunkcinėmis motinomis, sukuria atotrūkį, nes tai yra vienintelis būdas pranešti: „Mama, tavo gyvenimas – tai tavo atsakomybė, o mano gyvenimas – mano. Aš atsisakau būti aukojama ant tavo skausmo altoriaus. Aš atsisakau žūti tavo kare. Netgi jeigu tu nesugebi manęs suprasti, aš privalau eiti savo keliu. Aš privalau rinktis gyvenimą.“
Šios „motiniškoss traumos“ išgydymas jumyse– tai jūsų pilnaverčio moteriškumo pradžia. Mūsų kultūroje nėra tokio ritualo, kuris leistų atsiskirti suaugusiam vaikui nuo tėvų (tiek dukrai, tiek sūnui).
Pilnas išgijimas – tai motinos ir dukters susijungimas širdimis išliekant laisvomis ir atskiromis asmenybėmis. Tada, kai dukters individualumas daugiau neatrodys motinai grėsmingas todėl, kad ji pati bus pakankamai laisva ir galės mylėti bei gerbti ir save ir dukterį.
Vieną dieną pas Mokytoją atėjo jaunas žmogus ir pasakė:
– Aš jaučiuosi toks nevykęs ir bevertis, kad man gyventi nesinori. Visi aplink tvirtina, kad aš esu išsižiojęs, kvailas ir netikėlis. Noriu tavęs paprašyti pagalbos. Padėk man kaip nors.
Mokytojas trumpai pažvelgęs į jaunuolį, paskubomis atsakė:
– Atleisk, bet aš dabar esu labai užimtas, ir niekaip negaliu tau padėti. Bet man reikia skubiai sutvarkyti vieną reikalą, gal tu sutiksi man padėti, tuomet aš, atsidėkodamas, padėsiu tau.
– Žinoma… su malonumu, – sumurmėjo jaunuolis, karčiai nurydamas tai, kad jis vėl nustumiamas į antrą planą.
– Gerai, – Mokytojas nusiėmė nuo savo mažojo piršto nedidelį žiedą su gražiu brangakmeniu. – Štai, sėsk ant žirgo ir šuoliuok į turgaus aikštę. Man reikia kuo greičiau parduoti šį žiedą, kad galėčiau grąžinti skolą. Pasistenk parduoti kuo brangiau, tačiau jokiu būdu neparduok jo mažiau kaip už vieną auksinę monetą. Paskubėk ir grįžk kuo greičiau.
Jaunas žmogus, paėmęs žiedą, iškeliavo. Atvykęs į turgaus aikštę, jis ėmė siūlyti žiedą prekeiviams, kurie iš pradžių labai susidomėję apžiūrinėjo prekę. Bet kai tik jie išgirsdavo apie auksinę monetą, tuoj prarasdavo susidomėjimą. Vieni atvirai šaipėsi jaunuoliui į veidą, kiti tiesiog nusisukdavo ir tik vienas pagyvenęs pirklys paaiškino jaunuoliui, kad auksinė moneta – tai per didelė kaina už šį žiedą ir kad jis vertas gal būt tik varinės monetos, na, geriausiu atveju – sidabrinės.
Išgirdęs šiuos senolio žodžius, jaunas žmogus labai susikrimto, nes juk jam nebuvo leista parduoti žiedo mažiau kaip už vieną auksinę monetą. Apėjęs visą turgaus aikštę ir pasiūlęs žiedą daugiau nei šimtui žmonių, jaunuolis sėdo ant žirgo ir grįžo pas Mokytoją.
Labai nusiminęs dėl nesėkmės, jis tarė Mokytojui:
– Mokytojau, aš neįvykdžiau tavo užduoties, – liūdnai pasakė. – Geriausiu atveju man siūlė už šį žeidą keleta sidabrinių monetų, bet juk tu neleidai jo parduoti mažiau kaip už auksinę O tiek šis žiedas nėra vertas.
– Sūnau, – tarė Mokytojas. – Tu ką tik ištarei ypatingai svarbius žodžius. Apie tai, kiek vertas šis žiedas. Ar nemanai, kad prieš jį parduodant, reikėtų nustatyti jo vertę. O kas tai gali padaryti geriau nei juvelyras, brangakmenių žinovas. Taigi, šok ant žirgo ir paklausk juvelyro kiek jis mums pasūlys už šį žiedą. Tačiau, ką jis bepasakytų, neparduok jo, bet grįžk pas mane.
Jaunuolis vėl sėdo ant žirgo ir nušuoliavo pas juvelyrą. Senasis meistras ilgai apžiūrinėjo su lupa žiedą ir jo akmenį, paskui pasvėrė mažomis svarstyklėmis ir pagaliau atsisuko į jaunuolį:
– Perduok Mokytojui, kad dabar aš negaliu jam duoti daugiau kaip penkiasdešimt aštuonių auksinių monetų. Bet jeigu jis duos man laiko, aš nupirksiu jo žiedą už septyniasdešimt, atsižvelgiant į sandorio skubumą.
– Septyniasdešim auksinių monetų? – jaunuolis neteko žado, tačiau labai apsidžiaugė ir padėkojęs juvelyrui visu greičiu nurūko pas Mokytoją.
– Prisėsk, – pasakė Mokytojas išklausęs susijaudinusio jaunuolio pasakojimą. – Žinok, sūnau, kad TU ir esi toks pats žiedas. BRANGUS IR NEPAKARTOJAMAS. Ir įvertinti tave gali tik tikras ekspertas. Tai kodėl tu vaikštai po turgų, tikėdamasis, kad tai padarys pirmas sutiktas?
