Vaikai ir skyrybos. Kaip išgyventi?

Vaikai ir skyrybos. Kaip išgyventi?

Kurdami šeimą ir planuodami susilaukti vaikų, mes tikimės, kad mūsų santykiai truks galima sakyti amžinai, tokios mūsų viltys – mes neplanuojame skirtis. Deja, bet skyrybų šeimose skaičius, kaip liudija statistika, jei ne auga, tai bent jau išlieka stabiliai aukštas: kasmet Lietuvoje išsituokia apie 10-12 tūkstančių porų (palyginimui, susituokia apie 20 tūkstančių porų). Tiesa, tikslesnės statistikos apie ne santuokoje gyvenančias poras nėra, o tokių porų pastaraisiais metais daugėja.

Kai miršta vienas iš tėvų, egzistuoja gedėjimo ritualai, palengvinantys skausmą, liūdesys padeda atsisveikinti, vaiką ar vaikus palaiko artimieji ir šeimos draugai, o štai po skyrybų, kurios savo streso lygiu labai artimos netekčiai, dažnai vaikai paliekami patys grumtis su juos užklupusiomis emocijomis: baime, nerimu, nesaugumu, nes prarandamas vientisas šeimos modelis, o kartu su tuo ir pastovumas, saugumas, dalis giminaičių, draugų, šeimos tradicijų.

Vaikams tenka išgirsti tiesą, kad tėvai laisva valia priėmė sprendimą nebebūti kartu, tuo sukeldami jiems tokį skausmą ir bejėgiškumo, nesaugumo jausmus. Vaikams tėvų skyrybos yra tikrai labai stiprus, sukrečiantis ir skausmingas išgyvenimas.

Tėvai, jaučiantys didelę kaltę dėl skyrybų (ypač tas iš tėvų, kuris save laiko iniciatoriumi), gali sunkiau pastebėti (nesąmoningai) vaikų skausmą ir liūdesį, ignoruoti vaikų siunčiamus ženklus apie tokius jausmus, tuo tarsi saugodami save nuo dar didesnės kaltės. Vaikai gali būti tarsi nustumti į „antrą planą“, jeigu tėvai ypatingai stipriai kovoja tarpusavyje ir tuo pačiu labai kenčia dėl savo santykių nesėkmės. Tačiau tai tik skatina vaikus slėpti savo jausmus, neigti juos ir galimai „pervesti“ į kūno kalbą – ligas, elgesio sutrikimus. Vaikai patiria baimę, nerimą, stiprius praradimo ir paliktumo jausmus, kaltę, vienišumą, gali prarasti pasaulio stabilumo jausmą. Vaikai gali pasitraukti iš socialinio gyvenimo, užsisklęsti savyje, pasinerti į savo vidinį pasaulį. Tam neretai pasitarnauja ekranai – kompiuteris, televizorius. Gali apleisti savo pareigas, konfliktuoti su jį auginančia mama (ar tėčiu) blaškytis tarp abiejų tėvų. Gali pradėti jais manipuliuoti, taip stengdamiesi bent kiek pasijausti valdantys situaciją ir išreikšti savo pyktį kerštaudami tėvams.

Beveik visi vaikai prisiima sau ir jaučia kaltę dėl tėvų skyrybų. Nors kaltė už tėvų skyrybas ir yra nepelnyta, tačiau jie prisiima sau šią atsakomybę. Ypač mažesni. Nukenčia vaikų savivertė – kadangi aplinka formuoja „idealios šeimos“ modelį, o skyrybų atveju šeima nebeatitinka to modelio, vaikai jaučiasi nepilnaverčiai. Tai trukdo bendravimui su bendraamžiais, skatina atsiskirti, sukelia pasimetimo, liūdesio, bejėgiškumo ir iniciatyvos praradimo jausmus. Susidaro užburtas ratas, kuriame atsiskyręs vaikas nebeturi kur pasidalinti jį užplūdusiomis emocijomis ir tai „sprogdina“ jį iš vidaus.

Nuo to, kaip per skyrybas ir po jų elgsis abu tėvai su vaiku ir tarpusavyje, labai priklausys tolimesnis vaiko gyvenimas, jo raida ir net ateities gerovė.

(daugiau…)

KONFLIKTŲ SU PAAUGLIAIS PRIEŽASTYS

KONFLIKTŲ SU PAAUGLIAIS PRIEŽASTYS

Nori būti suaugęs, bet dar toks nėra

Prasideda lytinis brendimas, keičiasi kūnas, mąstymas, todėl emocine prasme šis laikotarpis vaikui – didelis iššūkis. Tai etapas, kai jis jau nėra visai vaikas, bet dar ir ne suaugęs. Pagrindiniai uždaviniai šiuo laikotarpiu – atsiskirti nuo tėvų bei susivokti savyje: kas jis kaip atskiras individas, o ne kaip tėvų dalis. Taigi vaikui reikia išmokti labai daug dalykų: planuoti, nuspėti, numatyti, kontroliuoti savo impulsus. Deja, viso to jis dar tik mokosi, nors vertinant pagal išvaizdą jau yra didelis žmogus, ir suaugusieji iš jo dažniausiai tikisi, kad jis visa tai mokės. Tačiau svarbu suprasti, kad paauglys vis dar viena koja vaikystėje ir, nors kita bando būti „suaugystėje“, nuolat šokinėja nuo vienos kojos ant kitos. O ir mes patys į jį žiūrime irgi ne visada vienodai – tai kaip į suaugusį, tai kaip į vaiką.

Dar nemoka konfliktuoti

Tėvams ir pedagogams reikia rasti naują santykį. Iki šiol vaikas darė įvairius dalykus, nes taip liepdavo tėvai. O dabar reikia daugiau tartis, derėtis, argumentuoti, kodėl reikia daryti vieną ar kitą dalyką, išgirsti, ką vienu ar kitu klausimu mano pats paauglys, ir pagal tai koreguoti situaciją. Nors paauglys priešinasi kaip suaugęs, pagal galimybes ir įgūdžius, kaip išeiti iš konflikto, kaip derėtis, kaip atsiprašyti, jis toks nėra. Todėl suaugusiesiems labai svarbu suprasti, kad būtent jie turi parodyti paaugliui būdus, kaip spręsti konfliktinę situaciją, užuot patys, būdami įsižeidę, laukę, kad jis pirmas atsiprašytų.

(daugiau…)

PAAUGLYSTĖS IŠŠŪKIAI

PAAUGLYSTĖS IŠŠŪKIAI

Dešimt dalykų, kuriuos būtina atsiminti norint būti kartu ir nepakenkti :

  1. Vaikai nėra mūsų kopijos, jie – kitos asmenybės. Verta prisiminti save paauglystėje, tačiau svarbu įsisąmoninti, kad pasikeitė laikmetis ir mūsų patirtis jau beveik išėjo iš galiojimo, ji neturi atitikti dabartinės mūsų vaikų patirties. Dar viena klaida – būtinai duoti savo vaikams tai, ko mums patiems trūko vaikystėje, ir neklausti, ar dabar jiems to reikia. Jeigu aš svajojau tapti dailininku, muzikantu ar aktoriumi ir tuo metu neturėjau tam sąlygų ir galimybių, gali būti, kad mano atžala mato savo ateitį visai kitur, ir mano siūlomos geriausios meno mokyklos jos nesužavės. Dėl to neturėčiau pykti ir įsižeisti. Ir neišsigąsti to atsitraukimo, „susvetimėjimo“.
  2. Ugdyti paauglį kaip laisvą žmogų. Tik laisva asmenybė geba tapti laiminga ir sėkminga. Kokios tos laisvės ribos? Beviltiška yra sudarinėti sąrašus. Pamatinė vertybė čia būtų tarpusavio pasitikėjimas. Nenoras nuvilti. Paaugliai trokšta laisvės ir nori daug ką išmėginti. Draudimai nepadeda, geriau palikti galimybę grįžti po nesėkmės ir gauti pagalbos – ne pasmerkimą, bet supratimą ir palaikymą. Noras apsaugoti svarbus, tačiau svarbiausia neperlenkti lazdos. Laisvė glaudžiausiai susijusi su atsakomybe. Nereikia užkrauti jos per daug, būtina dalyti dozuotai, paskirstyti ją laike.
  3. Adekvačiai įvertinti savo galimybes. Negerai pervertinti savo jėgas, bet taip pat labai liūdna, kai paauglys tiek įbaugintas, kad apskritai nemato jokių galimybių ir savo išteklių. Lengvabūdiškas, perdėtas pasitikėjimas savimi įtraukia į pavojingas situacijas ir sukelia nusivylimus savimi bei kitais. Tvirtas vidinis įsitikinimas savo nepažeidžiamumu gali stipriai pakenkti sveikatai. Suaugusiųjų užduotis būtų priminti, kad taip nėra, kad viskam yra laikas, saikas ir svarbu imtis profilaktikos priemonių, o suklydus – taisyti klaidas, o ne gailėtis.
(daugiau…)

Sėkmingų žmonių įpročiai

(ištraukos iš Brian Tracy knygos „Suvalgyk šitą varlę“)

Sėkmingų žmonių įpročiai

Nuo seno kalbama, kad jeigu kiekvieną rytą atsikėlę jūs pirmiausia suvalgysite gyvą varlę, tai visą likusią dieną praleisite įsitikinę, jog tai buvo blogiausias dalykas, kuris galėjo tądien atsitikti.

Jūsų „varlė“ – tai didžiausias ir svarbiausias darbas, kuris greičiausia bus atidėtas ilgam, jeigu nieko nedarysite šiandien. Šiuo metu tai yra tas vienintelis dalykas, kuris padarys didžiausią įtaką jūsų gyvenimui ir sėkmei.

Taip pat sakoma: „Jeigu jūs privalote suvalgyti dvi varles, tai pradėkite nuo bjauresnės.“

Kitaip tariant, jeigu turite atlikti du darbus, pradėkite nuo didesnio, sunkesnio ir svarbesnio. Įpraskite pradėti darbą iš karto ir tik pabaigę jį pereikite prie kitų užduočių.

Paskutinė pastaba: „Jeigu jau turite suvalgyti gyvą varlę, neverta ilgai sėdėti ir spoksoti į ją.“ Puikiai atlikto darbo bei didelio produktyvumo paslaptis- tai įprotis kiekvienos dienos pradžioje pirmiausia imtis savo pagrindinės užduoties. Jums turi tapti įprasta prieš atliekant kokius nors reikalus daug nemąstant „suvalgyti varlę“.

Jūs iš tikrųjų galite išsiugdyti teigiamą priklausomybę nuo endorfinų; dėl jų pasidaro aiškiau, atsiranda pasitikėjimas savimi ir savo kompetencija. Kai tik atsiras ši priklausomybė, beveik nesusimąstydami pirmiausia savo gyvenime imsitės svarbesnių darbų ir projektų. Jūs tapsite priklausomi, gerąja šio žodžio prasme, nuo sėkmės ir atsidavimo.

Jūs turite neribotų galimybių įgyti naujų įgūdžių, įpročių bei gebėjimų ir ištobulinti juos. Jeigu nuolat mokysitės nedelsti, greitai atlikti svarbiausius darbus, išvažiuosite į savo gyvenimo bei karjeros greitkelį ir iki pat galo nuspausite akceleratoriaus pedalą.

Suvalgykit šitą varlę!

(daugiau…)

APIE TAI KAS ESAM, NORS NEŽINOM

APIE TAI KAS ESAM, NORS NEŽINOM

Jų dialogas visada buvo kaip riksmas, nors jie kalbėdavosi visai inteligentiškai, beveik pašnibždomis.
„Paklausyk, sūneli….“
„Mama! Prašau, nepradėk“
„Aš tave myliu“
„Aš žinau“
„Bet aš noriu, aš turiu tau pasakyti….“
„Neturi“
„Man reikia paaiškinti…“
„Nereikia“
„Aš jaudinuosi dėl tavęs!“
„Nesijaudink“
„Aš noriu prisibelsti…“
„Nereikia, man skauda“
„Prisimeni, Sent Ekziuperi :“Mes atsakingi už tuos, kuriuos prisijaukinome“?
„Mama, tik nereikia patoso, gerai?“
„Kodėl, nu kodėl tu visą laiką užsisklendi nuo manęs?“
„Iki, mama“
Taip jie ir kalbėdavosi – kai kada garsiai, kai kada be žodžių, savo viduje. Ji stengėsi rasti tinkamus žodžius, klasikų citatas, gyvenimo pavyzdžius, tačiau visos jos pastangos suduždavo į kurčią nesupratimo sieną. Kartais jai atrodydavo, kad jie bendrauja lyg per mažą langelį, kaip kalėjime per trumpalaikį pasimatymą. „Mama, iki“ – ir viskas, langelis užsitrenkia, ir galima muštis, daužytis į šitą sieną – jis neišgirs. Nenori girdėti. Tai buvo skaudu, bet ji nei kartelio neleido pasireikšti savo tikriesiems jausmams. Juk tai galėjo jį užgauti, o ji visada rūpinosi, kad visiems aplinkui būtų gera. Ir dar ji bijojo, kad jis gali įsižeisti, ir tada net tas mažas langelis nebeatsiidarys, o tai reikštų “ visai viskas“ ir „daugiau niekada“ – šito ji bijojo labiau už viską pasaulyje. Jos skausmas – tai tik jos skausmas, reikia paprasčiausiai pakentėti. Ji buvo labai kantri.

(daugiau…)