Jis prisėdo šalia man belaukiant eilėje pas šeimos gydytoją. Laikas ėjo lėtai, tamsiame koridoriuje skaityti buvo neįmanoma, nors buvau pasiėmusi su savimi knygą, todėl, kai Jis kreipėsi į mane, beveik apsidžiaugiau.

– Seniai laukiate?

– Jau valandą, – atsakiau. – Antra valanda prasidėjo, kai čia sėdžiu.

– O tai jūs neturite talono?

– Turiu, – abejingai sumurmėjau. – Tik čia nuolat visi be eilės lenda. Tai vis laukiu.

– O jūs nepraleiskite, – pasiūlė Jis.

– Neturiu aš jėgų čia su jais bartis, – prisipažinau aš. – Ir taip jau iki čia vos atpėdinau.

– Jis įdėmiai mane nužvelgė ir su užuojauta paklausė:

– Donoras?

– Kodėl „donoras“? – nustebau aš, – ne, joks aš ne donoras…

– Donoras donoras, aš juk matau…

– Na ne, aš pirmą ir paskutinį kartą kraują daviau dar studijų metais, antrame kurse, per Donorų dieną. Apalpau tada ir viskas, daugiau niekada.

– O jūs dažnai apalpstate?

– Ne… nu kartais. Tiesiog šiaip dažnai pargriūnu. Einu einu ir netikėtai pargriūnu. Arba nuo kėdės. Arba miegoti – pareinu namo, pamatau sofą ir iš karto į gulimą padėtį.

– Tai nenuostabu. Pas jus beveik neliko gyvybinių jėgų. Jūsų indas tuščias.