DĖKINGUMAS – tai gyvenimo būdas

DĖKINGUMAS – tai gyvenimo būdas

Mes niekada negausime to, ko norime,

kol nebūsime dėkingi už tai, ką turime.

Pastebėjau, kad kuo labiau kitiems dėkoju, tuo daugiau aplink mane atsiranda gėrio. Ir tai ne tik materialinės vertybės, tai – santykiai, naujos pažintys, nauja ir įdomi man informacija, žmonės ir jų patirtis, gyvenamoji vieta ir viskas dėl ko verta gyventi. Atsiranda jausmas, kad mano kelyje vis dažniau užsidega „žalia šviesa“, man sekasi ten, kur atrodė ne taip jau ir paprasta, gyvenimas prisipildo kūrybos, meilės, sveikatos ir spalvų.

Dauguma mūsų esam išmokyti, išauklėti visuomet ieškoti ir matyti tik tai, ko neturime, dejuoti ir skųstis, pykti dėl to, kad kitiems kažkas atitenka, o mums ne. Tai reali nepritekliaus, deficito filosofija. Ir iš tiesų, tuomet gyvenimas neįdomus ir sunkus.

W.Wattlesas sako: „Jūs negalite naudotis dideliu energijos kiekiu, nereikšdami dėkingumo, nes būtent jis palaiko jūsų ryšį su jūsų galios šaltiniu. Mūsų viduje esanti kūrybinė galia transformuoja mus į tai, kam mes skiriame savo dėmesį. Dėkingas protas nuolat susikoncentravęs į gerus dalykus, vadinasi, jis ir kuria gerus dalykus.“ Ar suprantate, apie ką jis kalba?

Kiekvieno mūsų pagrindinis poreikis – jaustis reikalingiems ir įvertintiems. Kai mes vertiname kitą, kai rodome dėmesį ir rūpinamės, suteikiame žmogui laimės, jis daugiau ir dažniau džiaugiasi, labiau vertina save, aplinkinius, pagaliau – patį gyvenimą.

JAV ir Kanadoje įprasta švęsti Padėkos dieną, kurią visi šeimos nariai dėkoja vieni kitiems už praėjusių metų įvykius. O jei tokią dieną švęstume kasdien? Mokslininkų teigimu, išreikšdami dėkingumą, ne tik pagerbiame kitus, bet ir padedame sau.

Nenustebčiau, jei pagalvotumėte: „O aš neturiu už ką dėkoti“. Juk įprastai jaučiamės dėkingi įvykus svarbiems dalykams – kai netikėtai laimime loterijoje, nusiperkame namą, gimsta vaikas ar pan. Tačiau dėkingumą galima (ir reikėtų) jausti kasdien – net už mažiausius dalykus.

Ar dažnai prisimename, kad pats gyvenimas yra didelė dovana? Retas kuris mokame kiekvieną dieną nugyventi taip, lyg tai būtų pirma arba paskutinė jo gyvenimo diena: pasidžiaugdamas smulkmenomis, pasigėrėdamas medžiais, žvaigždėmis (ar dažnai išvis prisimename pakelti galvą į dangų?), draugiškais praeivių veidais, artimais žmonėmis. Tik vienas kitas nepamirštame bent mintyse už visa tai padėkoti. Ir taip pasielgdami mes padėkojame sau. Jei kasdien rastumėm bent 2 minutes įvardyti dalykams, už kuriuos šiandien jaučiamės dėkingi, patirtumėm teigiamų pokyčių.

Tokiu būdu pastebima, akcentuojama teigiama gyvenimo pusė, įvertinant tai, kas svarbiausia. Net jei diena buvo nesėkminga, atraskime joje pozityvumo. Problemos darbe? Būkime dėkingi, kad nestovite darbo biržos eilėje, kad gyvenimas pateikia iššūkių, kuriuos įveikdami mokomės, tobulėjame ir nenuobodžiaujame. Noras burbėti dėl smulkių rūpesčių dingsta, kai jaučiame dėkingumą už svarbesnius gyvenime dalykus – artimuosius, draugus, gamtos grožį ir pan.

Su dėkingumu gerėja mūsų gyvenimo kokybė

Būti dėkingam – daryti gera ir sau, ir kitam. Dėkingumo naudą atskleidė ir psichologų Michaelo McCollougho ir Roberto Emmonso eksperimentas. Tyrimo dalyviai buvo suskirstyti į tris grupes. Vienų buvo prašoma be jokios instrukcijos kasdien rašyti įvykių dienoraštį. Kitų – dienoraštyje, kasdien išvardyti įvykusius blogus dalykus. Trečiosios grupės užduotis buvo dienoraštyje rašyti, už ką jie jaučiasi kasdien dėkingi. Tyrimo rezultatai parodė, kad dėkingumo dienoraštį rašantys žmonės pasižymėjo didesniu budrumu, entuziazmu, ryžtingumu, optimizmu ir energingumu. Be to, jie patyrė mažiau streso ir depresijos, buvo labiau nusiteikę padėti kitiems, reguliariau sportavo ir sėkmingiau siekė asmeninių tikslų.

Robertas Emmonsas teigia, kad, kasdien praktikuodami dėkingumą, laimės jausmą galime padidinti net 25 proc. Sakykime, kad, būdamas normalios savijautos, jūs jaučiatės šiek tiek laimingas. Pavadinkime tai baziniu jūsų laimės lygiu, savotišku atskaitos tašku. Kai dieną jums nutinka kažkas gero ir malonaus (pavyzdžiui, sužinote, kad jūsų vaikas gavo vietą išsirinktame darželyje ar kad jus paaukštino tarnyboje), jūsų savijauta kuriam laikui pagerėja, tačiau paskui vėl tampa tokia, kaip visada. Tačiau nepamiršdami kasdien jausti ir išreikšti dėkingumo tampame laimingesni ilgesnį laiką. Laimės lygis auga nepriklausomai nuo to, ką jums pateikia gyvenimas.

Be laimės jausmo, dėkingumas suteikia ir kitų gėrybių. Tyrimai rodo, kad dėkingi žmonės yra kūrybiškesni ir greičiau išgyvena nesėkmes. Jie pasižymi stipresne imunine sistema, jų stipresni socialiniai santykiai. Nancy Digdon teigimu, dėkingumas gerina ne tik gyvenimo, bet ir miego kokybę. Jei jus kankina nemiga, vakarais skirkite 15 minučių dėkingumo dienoraščiui rašyti. Tai sutelks mintis į teigiamus dalykus, todėl mažiau nerimausite ir lengviau užmigsite.

Laimingų santykių pagrindas – dėkingumas

Kuo geriau sutariame su žmonėmis, kuo labiau esame patenkinti santykiais, tuo laimingesni jaučiamės. Kuo laimingesni esame, tuo daugiau aplinkinių galime padaryti laimingus. Žmonėms patinka bendrauti su asmenimis, spinduliuojančiais gyvenimo džiaugsmą. O dėkingumas padeda jį pasiekti. Saros Algoe teigimu, jis veda ir į stabilių santykių kūrimą bei išsaugojimą, nes žmonėms patinka jaustis vertinamiems.

Dėkingumas itin svarbus ir romantinių santykių srityje. Tai – teigiama reakcija į mylimo žmogaus pastangas atsiverti, to įvertinimas, pripažinimas ir skatinimas toliau stengtis ir tobulėti.

Kai pasakome „ačiū“ savo artimiausiajam už tai, kad jis yra mūsų gyvenime, leidžiame jam pasijausti suprastam ir vertinamam. Dėkingumas skatina jį ir toliau elgtis taip, kad turėtume pagrindą jam atsidėkoti. O tai skatina intymumą, kursto šeimyninę laimę. Ir visai nesvarbu, kiek laiko jūs draugaujate. Mokslininkė Sara Algoe, tyrusi tris mėnesius kartu gyvenančias poras, pastebėjo, kad partnerio dėkingumas didino moterų pasitenkinimą santykiais, o vyrams – dar ir artumo jausmą. Šiuos rezultatus patvirtina ir Cameron Gordon tyrimas – 20 metų ir ilgiau kartu gyvenančių sutuoktinių pasitenkinimas santykiais buvo didesnis, jei partneris jautė dėkingumą antrajai pusei. Tačiau svarbu, kad šis jausmas būtų tikras ir nuoširdus. Pavyzdžiui, padėka sutuoktiniui „Ačiū, kad išnešei šiukšles“ gali skambėti kaip sąžinės priekaištas, kad tai jis padarė per vėlai. Todėl nepaprastai svarbu yra ne tik dažnai sakyti „ačiū“, bet ir labai nuoširdžiai tai jausti.

Kaip mokytis dėkingumo?

Vienas populiariausių ir galbūt veiksmingiausių padėkos mokymosi būdų yra dėkingumo dienoraščio rašymas. Tam tiks bet koks bloknotas, sąsiuvinis ar knygutė, į kurią kasdien galėsite surašyti 3–10 dalykų, už kuriuos jaučiatės dėkingas tą dieną. Jei į padėkos dienoraštį įrašėte žmones, kuriems jaučiatės dėkingi, ar bent apie juos pagalvojote, nepatingėkite jiems padėkoti.

Ne visi gali išdrįsti išsakyti šiltus jausmus į akis, todėl padėkoti jiems galite ir laišku. Žmonės mėgsta būti vertinami, o matydami jų šypseną ir patys dažniau šypsosimės. Dažniau raskite progų nuoširdžiai padėkoti. Kas nors davė gerą patarimą, užjautė, kai buvote nusiminęs – pasakykite „ačiū“. Jei nėra šalia, paskambinkite ir praskaidrinkite dieną ir sau, ir jam. Padėkokime ir už blogus dalykus savo gyvenime. Nepamirškime, kad visada yra dvi situacijos pusės. Kai nutinka neplanuoti dalykai, jaučiame stresą, liūdime, manome, kad situacija sudėtinga. Bet išmokime prisiminti, vis kartoti ir atrasti, kad kiekvienas blogas dalykas ar įvykis turi ir teigiamą pusę. Dėkingumas padeda džiaugtis gyvenimu, kai žmogus išmoksta priimti tai, kas jame vyksta. Kai nutinka nelaimė, būtinai paklauskite savęs: „Ko aš galėčiau pasimokyti ir ką naudingo gali duoti ši situacija?“

Pamokanti istorija:

Temzės pakrante vaikščiodamas vienas labai turtingas verslininkas paslydo ir įkrito į vandenį. Jo laimei visai šalia buvo neturtingas to paties verslininko darbininkas. Jis rizikuodamas savo gyvybe išgelbėjo šeimininką, iš kurio, kaip atlygį ir dėkingumą, gavo sudilusią varinę monetą. Žmonės, susirinkę šalia krantinės ir matę įvykį, stebėjosi turtuolio skūpumu. Jie norėjo jį mesti atgal į vandenį. Tačiau juos sustabdė vargšas darbininkas:

Palikit jį! Nelieskit. Jam geriau žinot, ko jo gyvybė yra verta!

Dėkingumas panašus į magnetą. Jis pritraukia mums tai, kam pats lygus. Dėkokime net už tai, ko neturime, arba ko nematome, ir su laiku tai taps realybe.

Pakilkime iš savasties ir būkime dėkingi. Jei šiandien neišmokome daug, vis tiek išmokome nors truputį. O jei ne, tai bent jau likome sveiki. O jei susirgome, tai bent jau likome gyvi. Todėl visada yra už ką dėkoti. (Buda)

Straipsnis paruoštas remiantis jau publikuotu strapisniu Žurnalas “Psichologija Tau“2013 (psichologė Laura Rimkutė),

taip pat panaudotos citatos iš Louise L. Hay ir Wallace’o Wattleso knygų.

KALTĖ – BAUSMĖ – SKAUSMAS

KALTĖ – BAUSMĖ – SKAUSMASSkausmas. Fizinis skausmas, sielos skausmas. Kuris pirminis?

Sumušimai, mėlynės, skauduliai, žaizdos, opos… Lėtinis skausmas, lėtinės ligos.

Kaltė visada ieško bausmės, o bausmė sukelia skausmą ir kančias. Lėtinis skausmas yra pastovaus kaltės jausmo požymis.

Jaučiuosi kaltas, kad per mažai laiko skiriu šeimai ir per daug dirbu.

Kaltinu save, nes nepavyko įstoti į nemokamas studijas, o tuomet tėvai jaučiasi kalti, kad negali man padėti.

Nuolat jaučiu kaltę, kad išvykau studijuoti į užsienį ir palikau sergančią mamą vieną.

Pergyvenu, kad savaitgalį praleidau su draugais, o senstantys tėvai vieniši nesulaukė mano pagalbos.

Išsiskyriau su drauge, bet vien tik apie tai pagalvojus jaučiu kaltę….

Esu sekmadieninis tėtis, jaučiu kaltę, kad prarandu autoritetą sūnui, nes leidžiame laiką tik pramogaudami.

Ar atpažinote save, o gal kokį pažįstamą, kuris vis skundžiasi ligomis ir skausmais, sunkiu gyvenimu? Savigrauža, sąžinės priekaištai, kaltės jausmas – pažįstami kiekvienam. Kaltė jaučiama ne tik iš išorės, bet ir iš vidaus – savikalta. (daugiau…)

SU KUO SUTAPSI – TOKS IR PATS TAPSI

atspindysarba

Pasakyk kas tavo draugas ir aš pasakysiu kas tu

Gyvenimas suteikia daug būdų, kuriais galime geriau save pažinti, pamatyti. Vienas iš tokių – tai žmonės, kurie yra aplink mus, su kuriais bendraujame dažniau arba rečiau. Ir pagaliau – mūsų partneris. Taigi, toli eiti nereikia – atsakymas visuomet šalia mūsų.

JIE – MŪSŲ ATSPINDYS

Daugybė teorijų teigia kaip mus atspindi mus supantys žmonės. Viena iš jų – traukos dėsnis, žinote? Ne? Na, tiek to. Tuomet gal girdėjote apie tai, kad kiekvienas mūsų sutiktas žmogus yra tam tikra prasme mūsų Mokytojas? Irgi ne? Na, irgi tiek to.

Siūlau įsivaizduoti savo gyvenimą tarsi daugiaaukštį pastatą – kaip jau ten jūsų fantazija leidžia koks tai pastatas: ar gyvenamasis namas, o gal dangoraižis, o gal koks nors dar įdomesnis variantas – neribokite savęs. Jau sukūrėte? Tada pamatykite ten save – kur jūs tame name: kuriame aukšte, kurioje vietoje, ką veikiate ir ką matote pro langus. Pradinė metafora būtų tokia: nuo gimimo mes lipame savo daugiaaukščio namo laiptais ir kas kažkiek laiko apsigyvename vis kitame aukšte. Na, pavyzdžiui, kai mokomės vidurinėje – vaizdas aplinkui (arba metaforiškai žiūrint – pro langą) – vienoks, žmonės aplinkui irgi. Baigę vidurinę kažko imamės – taigi, keičiasi aplinka (arba ne) – panašu, kad keliamės į kitą aukštą. Kiti žmonės gyvena tame „aukšte“, juos ir sutinkame kas dieną, na tarsi vaikščiotume tam tikrais koridoriais. Kai vėl ko nors išmokstame – paprastai tai suteikia galimybių keisti aukštus – nauji koridoriai, nauji gyventojai, nauji žmonės ir kitas vaizdas pro langą. Taip ir kraustomės. O kartais liekame ilgam tame pačiame aukšte. Tuomet ir žmonės aplink mus – tie patys.

(daugiau…)

TĖVAI SAVO VAIKAMS YRA TĖVAI, BET NE DRAUGAI. KODĖL?

seima atostogos.2jpg Būti draugais – tai bendrauti kaip lygus su lygiu.
Draugai neturi tokios atsakomybės prieš draugus kaip tėvai už savo vaikus. Ir negali duoti tokio palaikymo, kokio vaikas ieško pas savo tėvą ar motiną.
Taip pat tarp tėvų ir vaikų visuomet išlieka atstumas, tarpas, kurio neturime ir negalime peržengti, dalykų, apie kuriuos nesikalbame su vaikais, kaip ir vaikai su mumis. Tėvai visuomet pasilieka teisę priimti sprendimus.
Tol, kol vaikas mažas, iki paauglystės, tėvai vaikui yra Dievo vietininkas žemėje. Jeigu mama ar tėvas žino ką daro – vaikui ramu. Nes pagrindinė atsakomybė už vaiko gyvenimą priklauso tėvams. (daugiau…)

KAS TIE POKYČIAI IR KAIP JIE VYKSTA?

pasikeitimasPirmiausiai tai svarbu suprasti skirtumą tarp permainų ir pokyčių. Permainos mūsų gyvenime ateina ir praeina, o tai reiškia, kad mes turime galimybę likti toje pačioje vietoje, arba grįžti atgal ir pradinę padėtį. Pokyčiams įvykus jau nėra jokios galimybės vėl gyventi senuoju būdu – tai transformacija.

Jeigu esate pasiruošę negrįžtamiems pasikeitimams, tuomet štai keli pirmieji žingsneliai, kuriuos galite žengti:

1. Pašalinkite betvarkę iš savo aplinkos.

Viskas, kas tapo nebenaudojama, visa tai, kas sukelia jausmą, kad trukdo kvėpuoti, užima erdvę ir laiką, neleidžia judėti pirmyn – tai ta betvarkė, kurią imkite ir pašalinkite.

Įsivaizduokite, kad skrendate oro balionu… Krepšyje tik jūs ir jūsų bagažas. Visai netikėtai pastebite, kad prarandate aukštį, oro balionas gana greitai leidžiasi ir mažiau nei per dešimt minučių nukrisite… jeigu akimirksniu nesugalvosite ką daryti, kaip išsigelbėti. Vienintelis įmanomas dalykas šioje situacijoje – išmesti krovinį, galų gale bent pusę… Arba daiktai, arba jūs. Jūs žiūrite į juos ir keletą sekundžių dvejojate. Bet štai, ryžtatės ir metate per krepšio bortą tai, ką kaupėte visą savo gyvenimą. Po vieną. Metate tol, kol oro balionas nustoja leistis, įgauna stabilumą. Metate dar – ir štai imate vėl kilti. Jūs – laisvas!!! (daugiau…)