Visų mūsų bendra kilmė – šeima. Į pasaulį mes paprastai ateiname šeimoje. Todėl, galima sakyti, kad už savo buvimą žmogumi esame dėkingi šeimai.

Popiežius Jonas Paulius II yra pasakęs gilius ir nuostabius žodžius: „Iš daugybės kelių šeima yra pirmasis ir svarbiausias. Tai bendras kelias, bet ir ypatingas, absoliučiai nepakartojamas, kaip nepakartojamas yra ir kiekvienas žmogus.“

Šeima – tai nuolatinis judėjmas, ir jeigu tik sustosime, nustosime investuoti į santykius, šokis baigsis, o stagnacija ir rutina tuoj pat sukels problemų. Pamąstykime, kas mums yra šeimyninis gyvenimas? Mokslas? Darbas? Menas? O gal rutina? Žinoma, tai mokslas. Ir jo reikia mokytis. Niekada vertingi dalykai neateina savaime. Viską reikia „išnešioti“, išlaukti, subrandinti. Juk vaisiai ant medžių turi prinokti, kad būtų valgomi ir skanūs, juk kūdikis nešiojamas 9 mėnesius, ir net gi sriubą mes verdame tam tikrą laiką, sudėdami ingredientus ir prieskonius tam tikra seka. Tas pats ir su šeima.

Keturi šeimyninio gyvenimo tikslai

Remiantis senaisiais šventraščiais, yra sakoma, kad šeima kuriama siekiant keturių pagrindinių tikslų, ir nuo to priklauso laimingas šeimyninis gyvenimas.

Pirmasis tikslas – surasti savo pašaukimą ir jį įgyvendinti, pasiekti harmoniją.

Antrasis tikslas – pasiekti klestėjimą, suklestėti.

Trečiasis tikslas – mėgautis gyvenimu.

Ketvirtasis – išsilaisvinimas, kitaip tariant, gyvenimo rezultatai.

Kaip jau buvo minėta, viskas turi savo eiliškumą, neįmanoma pasiekti antro ar trečio tikslo, neįveikus pirmojo. Taigi, tik tapus harmoninga asmenybe, lemta mėgautis savo klestinčiu gyvenimu ir ramia širdimi palikti šį pasaulį.

Kaip gi tapti harmoninga asmenybe, paklaus ne vienas? Atsakymas slypi šventraščiuose – išsiugdyti 33 savybes, tokias kaip geraširdiškumas, mokėjimas valdyti protą, atskirti gerą nuo blogio, kantrybė, teisingumas, draugiškumas, nuoširdumas ir t.t.