Žyma: skyrybos

BEVILTIŠKA SANTUOKA. KAIP GYDYTI?

          Savo vestuves atšokote prieš dvejus, trejus, penkerius, o gal jau net penkiolika metų. Tuokėtės tvirtai ištardami „Taip“ ir tikėdamiesi būti nepaprastai laimingi. Daugelis iš jūsų jau buvote laimingi iki vestuvių ir tikrai neabejojote, kad toliau bus tik geriau. Galbūt kaip tik tuokėtės, už nugaros palikdami niekam tikusį gyvenimą ir vylėtės, kad santuokoje viskas bus kitaip, daug daug geriau. Tikrai nė vienas neketinote tapti nelaimingais ir apgailėtinais kankiniais.

Tačiau realybė jus nustebino: santuokinio gyvenimo kelias lyg koks krioklys nuo kalno viršukalnės su griausmu krito žemyn. Visa gražios meilės perspektyva tebuvo miražas, o jūs atsidūrėte skausmo ir nusivylimo slėnyje.

Kaip apibūdintumėt savo santuoką?

-santuoka iš išskaičiavimo;

-gyvenimas dėl vaikų;

-ką Dievas sujungė, mirtis teišskirs…

-taip gyveno tėvai ir seneliai…

Kokių priemonių santuokai stiprinti ėmėtės? Kas labiausiai padėjo?

-lankėtės pas psichologą;

-skaitėte knygas, vildamiesi, kad sutuoktinis išgirs autoriau žodžius ir pradės keistis;

-taikėte ramų, tiesų, šaltakraujišką prieštaravimą;

-iš nevilties rėkėte, šaukėte, kol sulaukdavote pasipriešinimo arba pasitraukimo;

Ar manote, kad vienas žmogus gali teigiamai paveikti beviltišką santuoką savo veiksmais? Kodėl taip arba kodėl ne?

Kvaila būtų tikėtis, kad beviktiškoje santuokoje abu sutuoktiniai susės ant sofos ir pradės skaityti knygą, norėdami išspręsti savo susikaupusias problemas. Tai gali nutikti tik sveikoje, bet tikrai ne labai pažeistoje santuokoje. Todėl visi, esantys beviltiškoje santuokoje, būkite drąsūs pradėti ardyti sieną iš savo pusės. Net jeigu atrodo, kad anoje pusėje siena storesnė, jūs negalite jos nugriauti iš kitos pusės. Tik iš savo. Ir tai leis sutuoktiniui pamatyti, kad jūs nusiteikęs išsaugoti santuoką.

Visos beviltiškos santuokos todėl ir tapo beviltiškomis, nes pateko į klaidinančių nuostatų spąstus. Kaip į kokią nelaisvę. Norint tuos pančius nutraukti, būtina pakeisti nuostatas, kitaip tariant, sužinoti tiesą ir pradėti gyventi sąžiningai, remiantis tiesa.

Štai keturios klaidingos nuostatos, kurios griauna santykius: (daugiau…)

KAIP PALEISTI JAU UŽAUGUSIUS VAIKUS

Pradėsiu nuo to, kad mes visi esame savo tėvų vaikai. Kai tik susilaukėme pirmagimio, tapome tėvais. Ir nuo to momento įstojome į savanorišką tarnybą kuri tęsiasi septynias dienas per savaitę ir dvidešimt keturias valandas per parą visus aštuonioliką arba dvidešimt vienerius metus… Gerai, jeigu tik tiek. Va čia ir visa temos esmė. Kada jau laikas nustoti „auginti“ jau užaugusius vaikus ir kaip tam ruoštis vos tik susilaukus vaiko.

Taigi, pirmaisiais gyvenimo metais, kūdikis visiškai priklausomas nuo tėvų globos ir priežiūros: maitinamas, nešiojamas, saugomas ir prižiūrimas. Tačiau vos tik mažylis atsistoja ant savo kojų – prasideda atsiskyrimo procesas. Kiekviena mama ar tėtis prisimena kaip vos metų vaikas veržiasi eiti visai ne ten kur yra vedamas už rankytės, ne ten, kur nori tėvai. Jis eina ten, kur jam įdomu, siekia tyrinėti pasaulį. Štai šioje vietoje turime būti sąmoningi. Pirmiausia, žinoma, įsijungia saugojimo instinktas – ir tai svarbu. Sąmoningumas būtų tame, kad nepersistengtume saugodami, kad leistume maksimaliai saugiai tyrinėti, eiti, pažinti, kitaip tariant – čia jau pradedame paleisti vaiką „po milimetrą ar centimetrą“, bet leisti jam pačiam už save atsakyti. Na, pavyzdžiui, pamenu save su pirmąja dukra bevaikštinėjančias palei miškelį žiemos metu. Šaligatviai nušluoti nuo snigo, bet šalia jų – pusnys. Dukrai vos pusantrų ir be jokios abejonės ji veržiasi į tas pusnis. Pirmas nesąmoningas impulsas – neleisti: juk sušlaps, tuoj pat teks eiti namo persirengti, nes sušals ir pan. Taip ir elgiausi kelis kartus kol nepastebejau ir kitas mamas taip darančias. Iš šono visai kitaip matosi. Stebėdama kaip „vaikai įrėminami“ supratau kad ir mano mažoji pilna noro tyrinėti tas pusnis. Beliko tik surasti tinkamus rūbus ir leisti jai iki pažastų įsibristi, netyčia nukristi ir veiduku pajausti tą šaltą ir šlapią purų sniegą… Ją stebėdama prisiminiau savo vaikystę ir kaip vyresnė sesė mane rogutėmis per tokias pusnis vežiodavo. Štai pirmas mažas paleidimo žingsnelis mažo žmogaus auginimo istorijoje. (daugiau…)

SANTYKIŲ ETAPAI IR BRANDI MEILĖ

metteo arfanotiYra galvojama, kad meilė – tai jausmas, o jeigu taip, tuomet šis jausmas gali užgesti, praeiti, išnykti.. ir mes už tai neatsakome.

Stephen R. Covey savo knygoje „7 efektyvios šeimos įpročiai“ , kurią parašė kartu su savo žmona, labai aiškiai aprašo meilę kaip veiksmą, kaip pasiaukojimą ir tarnystę savo mylimąjam, o ne hormonų audras, aprašomas ir apdainuojamas poezijoje.

Lektorė ir psichoterapeutė Marina Targakova nuosekliai suskirstė vyrų ir moterų tarpusavio santykius į septynis etapus, vedančius brandžios meilės link.

Bent jau pirmuosius tris mes visi gerai žinome ir ne po vieną kartą.

1. Alkis.

Visiems gerai pažįstamas tas laukimo jausmas: skambučio, žinutės, susitikimo… Kiekviena kartu praleista minutė atrodo kaip sekundė, norisi būti kartu amžinai, neišsiskirti nė akimirkai, liestis, užuosti, matyti, girdėti… Ir vis tiek bus maža.

Imkime ir palyginkime tai su užsienio kalbos mokymusi: pradžioje tai toks kaifas – žodžiai skamba įdomiai, norisi jų išgirsti vis daugiau, mėginti tarti, kartoti ir kartoti, dėlioti sakinius, o jeigu dar supranti ką pasako kitas – tai jau ekstazė. (daugiau…)

Close