Žyma: vaikai

ATSITIKTINUMŲ NEBŪNA : SEPTYNI TAI PATVIRTINANTYS FAKTAI

ATSITIKTINUMŲ NEBŪNA : SEPTYNI TAI PATVIRTINANTYS FAKTAI

1. Niekas nėra toks užsiėmęs, kad negalėtų jums atsakyti

Jeigu jūs parašėte žinutę savo mylimam vaikinui ar merginai, o jie neatsako, tai tikrai ne todėl, kad yra labai užsiėmę. Potencialus darbdavys štai jau keletą savaičių neduoda jums žinoti ar esate pasamdytas irgi ne todėl, kad neturi nė vienos laisvos minutės.

Ir jeigu jūs negaunate atsakymo iš kokių nors žmonių – tai yra tik todėl, kad jie dėl kažkokių priežasčių nenori jums atsakyti. Priežastys gali būti įvairios. Prisiminkite, kad ne visuomet jūs – ta priežastis. Mes kiekvienas kovojame savo „vidines kovas“. Todėl nustokime ieškoti pateisinimų tiems žmonėms, kurie neskiria jums tinkamo dėmėsio ir tuomet skirkime tą patį laiką kitur – ten, kur esame laukiami, gerbiami, pastebimi.

2. „Savi marškiniai arčiau kūno“ – t. y. kiekvienas žmogus teikia pirmenybę savo interesams

(daugiau…)

KO LABIAUSIAI REIKIA VAIKAMS

KO LABIAUSIAI REIKIA VAIKAMS

Ar žinote ko labiausiai reikia vaikams? Mažiems berniukams ir mažoms mergaitėms?

Jiems reikia pakankamai patenkintos mamos – tokios, kuri mokėtų pasidalinti pasitenkinimu savo gyvenimu!

Tiesiog laimingos mamos čia neužtenka. Jeigu mama gyvena savo pasaulyje, palikusi vaiką auklei, tai ne tas varijantas kurio trokšta dukra ar sūnus. Ne, taip jie neišmoks patys užaugę tapti laimingais žmonėmis. Net jeigu ir be auklės, bet mama užsidariusi kambaryje su mobiliu telefonu ir ten visa laiminga – tai irgi neįkvėps vaikų gyventi laimingai. Vaikas turi kažkaip patekti į mamos gyvenimo scenarijų, kuris daro mamą laimingą. Štai kur „šuo pakastas“,

(daugiau…)

BŪTI TĖVAIS – IŠŠŪKIS AR MALONUMAS

BŪTI TĖVAIS - IŠŠŪKIS AR MALONUMASVaikystėje formuojasi beveik visi mūsų charakterio bruožai, mes ugdomės savo asmenybės savybes ir vėliau, įgydami patirtį, palaipsniui keičiamės. Tėvai yra pirmieji mūsų mokytojai, kurių pavyzdžiu sekame, per juos susipažįstame su pasaulyje egzistuojančiais elgesio būdais, su vertybėmis ir moraliniais principais.

Patarlė teigia, jog „Obuolys nuo obels netoli rieda“, taigi, visi esame tam tikri savo tėvų atspindžiai, „veidrodžiai“.

Mama perteikia vaikui pasitikėjimą jį supančiu pasauliu, o tėtis – santykius su pasauliu, jis motyvuoja vaiką veikti, atrasti, kurti save ir pasaulį. Harmoningai vaiko raidai vienodai svarbūs abu tėvai, esantys darnoje su savo skirtingumais.

Svarbu žinoti, kad vaikas lengviau prisiriša prie to iš tėvų, kuris geriausiai atliepia jo poreikius ir jaučia signalus.

Tėtis vaikui siejasi su stabilumu, tvarka ir drąsa, o mama – su rūpesčiu, švelnia besąlygiška meile. Abu tėvai sudaro pilnatvės, užbaigtumo jausmą.

Būti tėvu – tai būti vyro pavyzdžiu. Vaikui svarbus tėvo artumas, nes tarp jo ir tėčio, skirtingai nei tarp jo ir mamos, visuomet yra savotiškas atstumas, kuris, vėliau leidžia atsiskirti nuo tėvų ir pradėti savarankišką gyvenimą.

Nuo mūsų vaikai pradeda tolti ne paauglystėje, o gerokai anksčiau – vos pradėję šliaužti. Kai tik paleidžiame juos nuo savo rankų, jie pradeda mokytis gyventi savarankiškai.

Tėvai gali padėti vaikams atpažinti ir išreikšti emocijas (daugiau…)

KAIP ATPAŽINTI, IŠMOKTI IR ĮVALDYTI VAIKO PAGRINDINĘ MEILĖS KALBĄ?

IMG_9382Kaip atpažinti ir išmokti vaiko pagrindinę meilės kalbą?

Tai užima laiko. Kūdikystėje turime kalbėti visomis penkiomis meilės kalbomis – tik taip ugdysim vaikus emociškai. Tik tokiu būdu galime pastebėti užuominas kuriai meilės kalbai mažasis teikia pirmenybę: pvz. vienas vaikas labiau reaguos į balsus, kitas į buvimą šalia. Tačiau svarbu prisiminti, kad vaikai pakankamai ilgai mokysis priimti ir išreikšti meilę, ir tai darys su mūsų, tėvų, pagalba, imdami iš mūsų pavyzdį. Taigi, jie išbandys tuos veiksmus ir reakcijas, kurie juos patenkina. Taip pat jie išgyvens laikotarpius, kai pagrindinė meilės kalba laikinai keisis – ypač paauglystės metais. Kai mes imsime stebėti savo vaiką, kad atpažintume jo pagrindinę meilės kalbą – verčiau su juo nediskutuoti apie tai, ypač paauglystėje. Vaikai iš prigimties egocentriški, todėl nenuostabu, kad mėgins pasinaudoti mūsų susidomėjimu ir manipuliuoti, kad patenkintume laikinas jų užgaidas. Dėmesio: būti geru tėvu nereiškia duoti vaikams visa, ko jie įsigeidžia.

(daugiau…)

VAIKO MEILĖS KALBA NR. 5 – PATARNAVIMAS (PASLAUGOS)

Tea-TimeMeilės kalba Nr. 5 – patarnavimas (paslaugos)

Kai kurie žmonės „kalba“ paslaugomis kaip savo pagrindine meilės kalba. Net jeigu mūsų vaikai to nežino, mes turim prisiminti: tėvystė yra pašaukimas tarnauti. Tą dieną, kai sužinojome kad laukiamės – stojom į ilgalaikę tarnybą. Mūsų kontraktas yra aštuoniolika metų, ir o gero dar keletą metų „aktyvioje atsargoje“. Kaip tarnauti privalantys tėvai, suprantame, kad tai reikalauja fizinių ir emocinių jėgų. Taigi, kad būtume sveiki fiziškai, turime laikytis miego, maitinimosi ir mankštos rėžimo, o emocinę sveikatą lemia supratimas ir abipusė parama vedybiniuose santykiuose.

Kadangi vaikui tarnaujame nuolat ir tiek daug metų, ir tai susiję su tiek daug kitų įsipareigojimų, mes, tėvai, neturėtume pamiršti, kad kasdienės mūsų paslaugos yra meilės išraiška, turinti ilgalaikį poveikį. Kai kurie tėvai pasijunta vergais, o ne mylinčiais tėvais, išnaudojamais tiek sutuoktinio, tiek vaikų, tiek ir visų kitų. Taip mąstydami tėvai šį požiūrį emociškai savaime perduoda vaikams, kurie sulauks patarnavimo, bet nejaus didelės meilės. Tarnauti iš meilės nėra vergija, kaip baiminasi kai kurie. Vergovė yra primetama iš išorės ir pakeliama nenoriai. Tarnauti iš meilės skatina vidinis troškimas atiduoti savo energiją kitiems. Tai yra dovana, o ne būtinas dalykas, ir atliekama laisva valia, o ne verčiant. Kai tėvai tarnauja vaikams atmestinai ir su kartėliu, fizinės jų reikmės gali būti patenkintos, bet emocinė raida labai trikdoma.

Kadangi patarnavimas yra toks kasdieniškas dalykas, tai net ir geriausiems tėvams reikėtų stabtelėti ir pasitikrinti savo nuostatą, įsitikinti, ar jų patarnavimas skleidžia meilę. (daugiau…)