Meilės kalba Nr. 4 – dovanos

Graikiškai dovana reiškia „malonė“ arba „neužtarnauta dovana“. Čia slypi tokia mintis, jog užtarnauta dovana yra atlygis. Tikra dovana nėra užmokestis už paslaugas, bet meilės išraiška kam nors duodančiojo laisva valia. Mūsų visuomenėje ne visi davimo atvejai yra tokie nuoširdūs. Dažnai tai būdas atsidėkoti arba būdas išprovokuoti paslaugą ar pagalbą. Tai stebi augdami ir mūsų vaikai. Tai galioja ir šeimose, kai vaikai gauna „dovanas“ už buityje atliekamus darbus, jiems perkami ledai, kad ramiai pasėdėtų prie televizoriaus ar dovanojami brangūs daiktai vietoj kartu praleisto laiko (tėvų skyrybų atveju).

Malonumas duoti visai nesusijęs su dovanos dydžiu ir kaina. Šiandien mes, tėvai, ne visada pagalvojame, kad būtini dalykai irgi gali būti dovana; mums tai daiktai, kuriais galime aprūpinti vaikus. Vis dėl to dažnai šiuos daiktus duodame iš mylinčios širdies, nuoširdžiai trokšdami vaikams gero. Reikia gerbti tokias dovanas. Jeigu nedovanosime jų kaip meilės išraiškos, vaikai gali įprasti jas gauti kaip savaime suprantamas ir nepastebėti meilės, slypinčios už šių dovanų. Toks visokių dovanų pagerbimas taip pat išmokys vaikus padėkoti kitiems žmonėms, kurie duos jiems dovanas. (daugiau…)

Meilės kalba Nr. 3 – kartu praleistas laikas

Pastaraisiais metais daug kalbama apie laiką, leidžiamą kartu, ypač daugėjant šeimų, samdančių aukles, ir esant tiek daug vienišų mamų/tėvų. Vis dėl to nors daug žmonių kalba apie laiką su vaikais, didžioji dalis vaikų jo visiškai nepatiria. Net tikrai mylimi vaikai gyvena su tuščiais emocijų indais, ir atrodo, nedaug tėvų žino, ką daryti.

Laiką leisti kartu. Tai reiškia atiduoti vaikui absoliučiai visą dėmesį. Dauguma naujagimių patiria daug sąlyčių su mama – vien jau kūdikio žindymas ir sauskelnių keitimas suteikia daug dėmesio. Be mamos globos, savo dalį atiduoda ir tėčiai, kai būna namuose, ir seneliai bei kiti giminaičiai. Vaikui augant, skirti jam laiko tampa vis sunkiau, nes iš tėvų tai reikalauja tikro pasiaukojimo. Lengviau yra apipilti vaiką fiziniais prisilietimais ar palaikančiais žodžiais, negu skirti jam laiko. Nedaugelis iš mūsų turime užtektinai laiko atlikti visus darbus, kuriuos privalome ir norime atlikti. Skirti vaikui laiko gali reikšti, kad turime atsisakyti tam tikrų prioritetų, kurie mums tuo metu atrodo aukštesni. Kai vaikai pamažu tampa jaunuoliais, jie dažnai pareikalauja dėmesio būtent tuo metu, kai mes, tėvai, būname išvargę, skubame arba emociškai tam nenusiteikę. (daugiau…)

Meilės kalba Nr. 2 – palaikymo žodžiai

Gerokai prieš pradedant suprasti žodžių reikšmes, vaikai suvokia jų emocinį turinį. Balso tonas, maloni nuotaika – perteikia emocinę šilumą ir meilę. Su meile ištarti žodžiai gali labai daug. Meilūs bei švelnūs žodžiai, pagyrimas, padrąsinimas – visa tai byloja: „Aš rūpinsiuosi tavimi“. Tai stiprina vaiko vidinį vertės ir saugumo jausmą. Nors tokius žodžius ištarti užtrunka neilgai, bet užmirštame juos negreitai. Visą gyvenimą vaikas jaučia palaikymo žodžių naudą. (daugiau…)

Meilės poreikis yra visų kitų vaiko poreikių pagrindas. Meilės gavimas ir mokymasis ją duoti yra ta dirva, iš kurios kyla visi gerieji žmonijos siekiai.

          Meilės kalba Nr. 1 – fizinis prisilietimas

Tai lengviausia besąlygiškos meilės forma. Juk tam, kad prisiliestum prie vaiko, nereikalinga ypatinga proga ar dingstis. Tėvai turi galimybę nuolat perduoti meilę vaikams prisilietimu. Ši kalba – ne vien apkabinimas ar bučiniai, bet ir kuri nors kita fizinio kontakto forma. Net būdami labai užsiėmę mes galime paliesti vaiko nugarą, ranką ar petį.

Fizinis prisilietimas – vienas garsiausių meilės balsų. Jis šaukia: „Aš myliu tave!“ tai nėra vien šių laikų išvada, kad vaikams yra svarbus prisilietimas. Jau pirmajame amžiuje po Kristaus Palestinoje gyvenę žydai nešė savo vaikus pas Jėzų, „kad juos palytėtų“. Išmintingi tėvai visose kultūrose pripažįsta kad tai svarbu ir dažnai liečia savo vaikus. (daugiau…)

„Čia tai jėga“, „Nesiardyk“, „Atsiknisk“, „Neatsilik nuo gyvenimo“… Šitaip vaikai kalba tarpusavyje, o kartais ir su mumis. Iš pradžių net ne visai suprantame ką jie mums tuo nori pasakyti… Bet jiems taip pat gali būti neaišku ką mes bandome pasakyti ne visada iki galo perteikdami savo mintis. Iš visų netinkamų bendravimo būdų ko gero didžiausią žalą daro netikęs meilės perteikimas. Ar mokame savo vaiko meilės kalbą ir ar kalbame ja?

Meilė yra pamatas. Vaikų auklėjimas priklauso nuo meilės santykių tarp jo ir tėvų. Negerai, jeigu į vaiko meilės poreikį neatsakoma. Tik tas, kuris jaučiasi nuoširdžiai ir rūpestingai mylimas, leisis nesunkiai auklėjamas. Gal mes išties mylime savo vaiką, bet jeigu jis to nejaučia – jeigu nebendraujame su juo ta meilės kalba, kuri perduotų mūsų meilę, jis nesijaus mylimas.

(daugiau…)