Vaikai ir priklausomybės

Apie priklausomybes galima kalbėti plačiąja prasme, nes kiek gyvuoja žmogus, tiek ir priklausomybės. Jos aprašytos jau senuosiuose raštuose.

Nes žmogus nori pažinti save, nežino kaip susitvarkyti su kylančiomis emocijomis, patiria skausmą, ieško naujų potyrių, dėl aplinkybių susiduria su galimybe pažinti tas narkotines medžiagas. Galime pradėti kalbėti apie legalias ir nelegalias narkotines medžiagas. Pradėkime nuo legalių: cukrus, kava, alkoholis, tabakas.

Priklausomybė – tai psichinė būsena, kuomet esi pripratęs prie medžiagos ir be jos negali gyventi. Čia jau reikalinga pagalba.

Pavojingiausias amžius yra paauglystė, kodėl? Kaip žinoti, kad tai jau yra priklausomybė?

Juk visi vaikai ir paaugliai kvailioja. Koks pats pavojingiausias amžius kai vaikai gali nuklysti į priklausomybes? Nuo 15 iki 20 metų. Tuo metu jie gali jau gauti, kartais net ir atrodo kaip suaugę žmonės. Pradeda mėginti 12-13 metų. Pradeda nuo tabako, po to mėgina alkoholį, vėliau įtraukiama marichuana ir stipresni narkotikai.

Pradėkime kalbėtis su vaikais nuo 4-5 metų. Ar neatsitiks taip, kad vaikui tokių metų pasakojant apie cigaretes ar alkoholį jis sužinos ir ims vartoti anksčiau?

Su mažais vaikais pradėkime kalbėtis apie saugumą buityje. Pirmiausiai – vaistai. Nelaikyti ne vietoje. Po to buitinė chemija: pasakoti apie tai, kad negalima vartoti, kad labai nuodinga, kad atsargiai elgtis.

Kai vaikai jau pradinukai, galime pradėti jiems suprantama kalba pasakoti apie alkoholį ir tabaką. Svarbiausiai – negasdinti. Nes vaikas gali labai klaidingai priimti ir išsigasti, pavyzdžiui, kad tėtis, geriantis alaus taurę, numirs. Kalbėti daugiau apie tai kaip gyventi, kad nereiktų vartoti šitų medžiagų.

Į pradinių klasių pabaigą jau galime kalbėti apie psichoaktyviasias medžiagas, veikiančias mūsų nuotaiką, fizinę būseną: alkoholį, tabaką, marichuaną. Tie dalykai, kurie jau yra paplitę toje ar kitoje vietovėje. Tai daryti labai atsargiai, kad vietoj prevencijos nepadarytume reklamos.

Kaip kalbėtis, jeigu mes esam tėvai ir auginam pradinukus? Ką sakyti? Jeigu mama geria taurę vyno, kad vaikas nepriimtų tai neteisingai, kad skiriasi vaikas ir suaugęs?

Kalbėti kuo paprasčiau ir neišgasdinant. Vaikams tikrai turime papasakoti apie įstatymiškai nustatytas ribas legalių medžiagų vartojimui. Apie tabaką ir alkoholį. Pripažinti, kad mes patys vartojame, nes mums jau leidžiama. Bet nekalbėti apie saikingas ribas, nes jos labai jau nenusakomos – kada jau galima tapti priklausomu. Kai kuriems ir vieno karto užteks. Akcentuoti vartojimo amžių. Aktyviai klausytis kaip vaikais suprato, ką atsako, ką apie tai mąsto.

Jeigu vaikas nekalba, visgi mėginti liesti tas temas ir pradėti kalbą apie pasekmes. Jas pristatyti per dvigubą prizmę: žalą mūsų organams (pvz. kad kofeino aukščiausia dozė kol dar nepavojinga sveikatai yra 75 mg per parą), riziką ir psichinę priklausomybę – kas nutinka, kai tampi priklausomas. Kaip prasideda priklausomybė, kaip formuojasi ir kuo baigiasi.

Visi prieinami dalykai, prie kurių galime priprasti, susiję su tam tikru vidinės įtampos nuslūgimu, palengvėjimu, tam tikru malonumu, o kaip vaikams? Ko jie ieško: ar tai poreikis, ar kopijavimas?

Vaikai pradeda vartoti psichoaktyviasias medžiagas dėl kelių priežasčių: pirmiausiai malonumo ieškojimas. Gali būti gebėjimų stiprinimui: jie sužino, kad yra tam tikrų vaistų ar medžiagų – kurios padeda susikaupti, padeda įsisavinti informaciją geriau ir pan.

Gali taip būti, kad nežino tikrojo poveikio ir turi klaidingos informacijos apie vienas ar kitas medžiagas (elektronines cigaretes). Dėl bendraamžių spaudimo – kartais dėl kompanijos, kurioje rūkoma. Dažnai jau suaugę žmonės įvardija, kad atsisakius kažkokio vartojimo – atsisijoja draugai.

Dar vienas dalykas – nežino kaip su psichologinėmis įtampomis, užplūdusiomis stipriomis emocijomis tvarkytis: niekas nuo mažens nemokė iškvėpuoti, nepaskatino sąmoningo įsisąmoninimo technikų pramokti, atsipalaiduoti kitais konstruktyviais būdais be psichoaktyvių medžiagų. O juk efektas būtų toks pats.

Psichoaktyviosios medžiagos, o taip pat ir medžiagos, prie kurių galima priprasti ir kurios stimuliuoja mūsų psichikos malonumo receptorius, yra matuojamos malonumo taškais. Taip galima palyginti smegenų stimuliacijos stiprumą. Pavyzdžiui:

Pyragėlio suvalgymas 10-12 atitiktų malonumo taškų; atitinkamai:

Cigaretės surūkymas 50-100

Marichuana 120-150

Herojinas 200

Metamfetaminai – virs 200

Kiek daug pyragėlių reikėtų suvalgyti, kad pasiektumėm vienos metamfetamino tabletės sukeltą poveikį. Tačiau verta atsiminti, kad toks aukštas smegenų malonumo receptorių stimuliavimas labai išbalansuoja mūsų psichiką ir sugrįžti į pradinę padėtį darosi labai sunku. Po kurio laiko, vartojant ilgiau, tam kad patirtum bet kokį malonumą reikia tik labai stipraus dirginimo.

Kaip atsispirti vartojimui? Jau suaugusius tas aplinkinių spaudimas taip stipriai veikia, o kaip paaugliui tai padaryti? Tai labai sunku, bent jau nepamėginti… Ką daryti kai pamėgini ir įklimpsti?

Geriausia būtų, kad vaikas netylėtų. Pasakytų, įvardintų, pasitikėtų tėvais ar mokytojais. Žinoma, kad reikia pagalbos – kartais tik mažos kontrolės, o kartais jau ir rimto gydymo. Juk įklimpus galima visam gyvenimui likti priklausomybėje, tuomet jau tik formos keičia viena kitą.

Kaip atpažinti? Nes naujausi narkotikai labai mažai duoda išvaizdos pokyčių. Bet visuomet galima atpažinti iš bendro elgesio pasikeitimų. Pirmiausiai prarastas susidomėjimas ankstesniais pomėgiais (meta būrelius, nebeskaito, nebegroja, nebesportuoja). Pasikeičia valgymo ir miego įpročiai – mažėja apetitas ir miegas. Mažėja rūpinimasis savo išvaizda. Pasikeičia draugų ratas. Pablogėja santykiais ir su draugais ir su šeimos nariais. Labai audringos reakcijos, pykčio priepuoliai. Pasikeičia aplinka su kuria bendrauja – galime pastebėti, kad tai jau ne iš mokyklos, ne iš tų kur anksčiau bendravo. Krenta pažangumas, nebenori nieko, dėmesio koncentracijos stoka. Tai ypač būdinga marichuanai. Gali būti abejingas viskam (neįdomu, nenoriu, atsibodo). Kažkokių naujų daiktų atsiradimas, kartais vagystės, melavimas, nuotaikų kaita stipresnė nei tiesiog paauglystės metu. Nespręsti iš vieno požymio (gal keitė mokyklą, keitė klasę). Nevertėtų remtis tik įtarimais, bet pasiaiškinti su draugais, su pačiu vaiku. Kyla toks jausmas, kad labai pasikeitė vaikas. Kalbėtis su vaiku kaip? Ar įvardint tiesiai? Taip, pasakyti tai, kad pastebėjau kad tas ar anas pasikeitė. Naudoti tokį „veidrodžio efektą“: ar tu manai kad.. ar aš tave teisingai supratau? Ką tu apie tai galvoji, ką galėtum pasakyti? Aš matau, aš pastebėjau, kad yra taip ir anaip – kaip man paaiškintum? Nenaudoti „tu“ – nes tai bus kaip kaltinimai, pokalbis tuoj ir gali pasibaigti. Atkreipti dėmesį kalbantis apie tai, kas neramu – mėginti daugiau klausytis nei kalbėti ir kaltinti. Ne įkyriai spausti prie sienos, bet laukti kol vaikas pats norėtų pasisakyti. Su testais atsargiai, nes gali būti aplinkos testas teigiamas ir tik pasisveikinus ar jeigu buvo prisilietęs prie psichoaktyvios medžiagos. Pasakyti vaikui nekritikuojant jo asmenybės, bet kalbantis apie jo poelgį, kad gal ir pasielgė neapgalvotai, neteisingai, bet jokiu būdu nekvailinti, nemoralizuoti, negąsdinti. Leisti suprasti, kad mes rūpinamės, kad norim suteikti pagalbą. Tonas turi būti ramus, nepakeltas, atsižvelgti į tai ką vaikas sako. Jeigu vaikas nekalba – sako viskas gerai, neišsigalvokit, užsidaro ir nebendrauja. O iš tiesų situacija sunki, viskas jau pažengę, jo draugai pripažįsta ir patvirtina, kad taip, jis vartoja. Nors ir labai sunku, bet vis tik reiktų palikti jam vietos pačiam ateiti ir pasikalbėti. Įstatymiškai iki aštuoniolikos metų tėvai turi teisę imtis priemonių rūpintis savo vaiku, naudoti testus, kreiptis pagalbos į specialistus. Aišku, norint prakalbinti vaiką, galima būtų kasdieną kelti tą temą ir laukti kol jis pats norės. Bet kai matome kad jau jis pats nebegali, tuomet mes, tėvai, galime nuspręsti už vaiką ir juo pasirūpinti. Kartais gali nebūti to tarpusavio ryšio dėl įvairių santykių priešistorės, tuomet turime iškomunikuoti vaikams kad mes privalome pasirūpinti.

Jau su mažais vaikais kuriant tarpusavio ryšius, mes darome prevencija priklausomybėms. Kad vaikams nebūtų to jausmo, jog gyvenimas neįdomus ir beprasmis. Vaikai pradeda vartoti psichoaktyvias medžiagas, kad pakeistų suvokimą apie save, ne tam kad pakeistų save ar realybę. Taigi svarbu pažinti kaip vaikas ar paauglys suvokia savo šeimą, kaip jis suvokia pats save ir kaip pažįsta savo tėvus.

Kur brėžti tą pasitikėjimo ribą? Kada tikrinti, kaip suprasti ar vaikas laikosi susitarimų?

Šeimos taisyklių laikymąsis ne tik kai maži vaikai, bet jas perkalbėti kaskart augant. Švedų mokslininkai padarė keletą studijų apie tai, ko paaugliai tikisi iš tėvų, kurios parodė, kad jie norėtų, kad tėvai reguliuotų psichoaktyvių medžiagų vartojimą, ir kad nenorėtų būti kontroliuojami kokios muzikos klausosi, kokius draugus renkasi. Mylinti kontrolė – tai tas sprendimas, kuris padėtų kurti santykius. Atkreipti dėmesį į vaiko elgesio pasekmes visai šeimai: kad kiekvienos šeimos nario elgesys įtakoja mus visus.

Laiko leidimas kartu su šeima – puiki prevencinė priemonė ne tik mažiems vaikams, bet ir paaugliams.

Kaip švietimo įstaigos gali prisidėti prie prevencijos? Tai galėtų būti pavyzdys savo elgesiu. Informacija turėtų buvo tokia pati kaip ir iš tėvų – kad ta pati žinutė pasiektų vaiką. Daug laiko praleisdamas mokykloje, vaikas be jokios abejonės gaus labai daug informacijos, kuri formuos jo nuomonę.

Apie elektorines cigaretes.

Tai naujas nikotino pakaitalas – sintetinis nikotinas šitame aparate. Ji išrasta tam, kad mažiau kenktų organizmui – taip atrodė tam žmogui, kuris ją sukūrė. Bet deja, ją rūkant negalima sukontroliuoti kiek įtrauki nikotino: jeigu rūkantysis ramus – įtrauks mažiau, jeigu įsitempęs – daugiau.

Trys kartos tų cigarečių. Pati naujausia su stipriu akumuliatoriumi, kuris padidina nikotino įtraukimą. Tai tikrai nėra nekaltas dalykas, nikotino priklausomybę sukelia dar greičiau. Tai nėra garai nekalti kaip dažnai mano paaugliai ir vaikai.

Dar šiek tiek informacijos:

Narkotinės medžiagos (narkotikai) – tai gamtinės ar sintetinės medžiagos, kurios dėl kenksmingo poveikio ar piktnaudžiavimo jomis sukelia sunkų žmogaus sveikatos sutrikimą, pasireiškiantį psichine ir fizine priklausomybe (Sveikatos apsaugos ministerija, Lietuvos AIDS centras, policijos departamentas prie vidaus reikalų ministerijos, 2001). Narkotinių medžiagų yra labai daug ir įvairių. Pagal 1961 metų Jungtinių tautų konvenciją daugiau kaip 100 medžiagų pavadinimų priskiriama prie narkotinių medžiagų (kanapės, opiumas, morfijus, natūralūs ir sintetiniai opijatai ir t. t. ). Psichotropinės medžiagos – pagal 1971 metų Jungtinių tautų konvenciją prie psichotropinių medžiagų yra priskiriama 100 su viršum pavadinimų medžiagų. Žinomiausios ir labiausiai paplitusios tokios, kaip: amfetaminas, ekstazi, LSD, barbitūratai.

Kai naujos atsiradusios rinkoje medžiagos tampa plačiai vartojamos ne medicininiais tikslais, jos gali būti tarptautiniu mastu kontroliuojamos ir įtraukiamos į psichotropinių medžiagų sąrašus. Rinkoje dažnai atsiranda naujų psichotropinių medžiagų ir ne visada jos naudojamos pagal savo tiesioginę paskirtį, todėl psichotropinių medžiagų sąrašai kasmet atnaujinami, o visos narkotinės medžiagos priskirtos prie psichotropinių, turi būti kontroliuojamos valstybių ratifikavusių Jungtinių tautų konvenciją.

Psichiką stimuliuojančios medžiagos kokainas, amfetaminai, ekstazi. Kokainas yra gaunamas iš kokamedžio. Indėnai tikėjo, kad žmonėms jį padovanojo Saulės dievas. Vėliau kokamedis buvo dalijamas kaip vaistas nuo nuovargio ir alkio. 1860 metais buvo išgautas grynas kokainas. Anfetaminas – tai medžiaga, kuri buvo naudojama Antrajame pasauliniame kare sustiprinti karių ištvermei. Tai balti milteliai, turintys baltą ar pilką atspalvį. Ekstazi buvo naudojamas psichiatrijoje siekiant gydyti neprotinius sutrikimus, bet dabartiniu metu yra uždraustas. Tai stipriai stimuliuojanti medžiaga.

Psichiką slopinančios medžiagos – opijus, heroinas, morfijus, metadonas, raminamieji vaistai, barbitūratai. Natūralūs opijatai yra išgaunami iš aguonų galvučių pieninių sulčių. Aguonų opiujuje yra keli alkaloidai, svarbiausias iš jų yra morfijus. Heroinas buvo pradžioje naudojamas medicinoje, vėliau pakeistas kitais opijatais.

Narkotinių medžiagų poveikis žmogaus psichikai ir elgesiui visada yra žalingas. Graikų kalba narkotiko reikšmė yra ,,stingdantis, apsvaiginantis”.

Medicininiu požiūriu – narkotikai – tai medžiagos, sukeliančios euforiją, psichinę ir fizinę priklausomybę bei abstinencijos reiškinius.

Euforija – tai subjektyviai maloni būklė. Žmogus jaučia jaudulį, jėgų antplūdį, žvalumą, nuotaikos pagerėjimą, neribotas galimybes. Kai kada tai pasireiškia maloniu apsvaigimu, atsipalaidavimu, savotiška dvasine pusiausvyra. Tačiau objektyviai – tai žalinga būsena. Žmogus praranda realybės pojūtį. Jis neišsprendžia iškilusios problemos, jos nepašalina, o jaučiasi laimingas. Tai cheminių medžiagų sukelta psichikos ,,apgaulė“, neteisėta pasitenkinimo būsena.

Psichinė priklausomybė liguistas noras sistemingai ar periodiškai vartoti narkotines medžiagas, norint patirti tam tikrą malonią būseną. Noras svaigintis užvaldo asmens mintis, jausmus, veiklą, jis negali nukreipti minčių darbui, kūrybai ar kitai veiklai.

Tolerancija – silpnėjanti organizmo reakcija į tą patį narkotinės medžiagos kiekį. Palaipsniui malonumas, kurį sukeldavo narkotikas, mažėja. Žmogus turi vartoti vis didesnę medžiagos dozę, kad pasiektų tokį patį efektą.

Fizinė priklausomybė (narkotikas) jau tampa būtina organizmo biologinei ir cheminei pusiausvyrai išlaikyti. Pakinta visos žmogaus organizmo funkcijos, kraujyje turi nuolat cirkuliuoti individuali narkotiko dozė. Žmogus tampa narkotinės medžiagos ,,vergu“. Jei organizmas negauna narkotiko, atsiranda abstinencijos sindromas, vegetaciniai – somatiniai, neuropsichiniai sutrikimai.

Abstinencijos sindromas – nenugalimas potraukis narkotikui. Požymiai – stiprūs galvos, rankų, kojų raumenų, sąnarių priepuoliniai skausmai, dirglumas, sutrinka širdies ritmas, pakyla temperatūra, atsiranda šaltkrėtis, pykinimas, vėmimas, viduriavimas, seilėtekis, prakaitavimas, kamuoja košmarai, sutrinka sąmonė, apima nerimas, atsiranda mirties baimė. Abstinencijos reiškiniai išnyksta, kai organizmas gauna naują narkotiko dozę.