Kurdami šeimą ir planuodami susilaukti vaikų, mes tikimės, kad mūsų santykiai truks galima sakyti amžinai, tokios mūsų viltys – mes neplanuojame skirtis. Deja, bet skyrybų šeimose skaičius, kaip liudija statistika, jei ne auga, tai bent jau išlieka stabiliai aukštas: kasmet Lietuvoje išsituokia apie 10-12 tūkstančių porų (palyginimui, susituokia apie 20 tūkstančių porų). Tiesa, tikslesnės statistikos apie ne santuokoje gyvenančias poras nėra, o tokių porų pastaraisiais metais daugėja.

Kai miršta vienas iš tėvų, egzistuoja gedėjimo ritualai, palengvinantys skausmą, liūdesys padeda atsisveikinti, vaiką ar vaikus palaiko artimieji ir šeimos draugai, o štai po skyrybų, kurios savo streso lygiu labai artimos netekčiai, dažnai vaikai paliekami patys grumtis su juos užklupusiomis emocijomis: baime, nerimu, nesaugumu, nes prarandamas vientisas šeimos modelis, o kartu su tuo ir pastovumas, saugumas, dalis giminaičių, draugų, šeimos tradicijų.

Vaikams tenka išgirsti tiesą, kad tėvai laisva valia priėmė sprendimą nebebūti kartu, tuo sukeldami jiems tokį skausmą ir bejėgiškumo, nesaugumo jausmus. Vaikams tėvų skyrybos yra tikrai labai stiprus, sukrečiantis ir skausmingas išgyvenimas.

Tėvai, jaučiantys didelę kaltę dėl skyrybų (ypač tas iš tėvų, kuris save laiko iniciatoriumi), gali sunkiau pastebėti (nesąmoningai) vaikų skausmą ir liūdesį, ignoruoti vaikų siunčiamus ženklus apie tokius jausmus, tuo tarsi saugodami save nuo dar didesnės kaltės. Vaikai gali būti tarsi nustumti į „antrą planą“, jeigu tėvai ypatingai stipriai kovoja tarpusavyje ir tuo pačiu labai kenčia dėl savo santykių nesėkmės. Tačiau tai tik skatina vaikus slėpti savo jausmus, neigti juos ir galimai „pervesti“ į kūno kalbą – ligas, elgesio sutrikimus. Vaikai patiria baimę, nerimą, stiprius praradimo ir paliktumo jausmus, kaltę, vienišumą, gali prarasti pasaulio stabilumo jausmą. Vaikai gali pasitraukti iš socialinio gyvenimo, užsisklęsti savyje, pasinerti į savo vidinį pasaulį. Tam neretai pasitarnauja ekranai – kompiuteris, televizorius. Gali apleisti savo pareigas, konfliktuoti su jį auginančia mama (ar tėčiu) blaškytis tarp abiejų tėvų. Gali pradėti jais manipuliuoti, taip stengdamiesi bent kiek pasijausti valdantys situaciją ir išreikšti savo pyktį kerštaudami tėvams.

Beveik visi vaikai prisiima sau ir jaučia kaltę dėl tėvų skyrybų. Nors kaltė už tėvų skyrybas ir yra nepelnyta, tačiau jie prisiima sau šią atsakomybę. Ypač mažesni. Nukenčia vaikų savivertė – kadangi aplinka formuoja „idealios šeimos“ modelį, o skyrybų atveju šeima nebeatitinka to modelio, vaikai jaučiasi nepilnaverčiai. Tai trukdo bendravimui su bendraamžiais, skatina atsiskirti, sukelia pasimetimo, liūdesio, bejėgiškumo ir iniciatyvos praradimo jausmus. Susidaro užburtas ratas, kuriame atsiskyręs vaikas nebeturi kur pasidalinti jį užplūdusiomis emocijomis ir tai „sprogdina“ jį iš vidaus.

Nuo to, kaip per skyrybas ir po jų elgsis abu tėvai su vaiku ir tarpusavyje, labai priklausys tolimesnis vaiko gyvenimas, jo raida ir net ateities gerovė.

Skyrybos paliečia visų amžiaus tarpsnių vaikus, tačiau tai, kaip vaikas išgyvena skyrybas ir kokias pasekmes tėvų skyrybos gali atnešti labai priklauso nuo vaiko amžiaus skyrybų metu, suformuoto prieraišumo, asmenybės ypatumų, aplinkinių palaikymo, gyvenimo sąlygų pokyčių, tėvų sąmoningumo.

Skirtingame amžiuje vaikai skirtingai suvokia ir priima tėvų skyrybas, tad bendraudami su vaikais turėtume atsižvelgti į jo amžių ir stengtis pateikti informaciją vaikui suprantamame lygmenyje. Skyrybų poveikis įvairaus amžiaus vaikams yra nevienodas, nes skiriasi suvokimo galimybės, skausmo įveikimo sugebėjimai.

Vaikai iki 2-ejų metų amžiaus dažnai nepamena gyvenimo pilnoje šeimoje. Kūdikis yra susikoncentravęs į save ir savo poreikius, tačiau jausdamas tėvų nerimą, dirglumą ir nervingumą vaikas gali taip pat tamti neramus, nustoti megzti emocinį ryšį su tėvais. Jis negali išreikšti savo nerimo žodžiais, taigi yra pavojus tam nerimui būti nustumtam giliai į pasąmonę ir pasireikšti vėlesnėse vystymosi stadijose.

Reikėtų stengtis išlaikyti nepakitusį dienos ritmą, laikyti kuo daugiau mėgstamų kūdikio daiktų ar žaislų arčiau jo, sukurti kuo ramesnį klimatą namuose.

2 – 5 metų vaikas jau supranta, kad vienas iš tėvų nebegyvena namuose. Šiame amžiuje pradeda vystytis vaiko moralė ir jis linkęs matyti ir įvardinti save kaip įvykių priežastį: dėl tėvų skyrybų ir nesutarimų kaltę prisiima sau. Bijodamas prarasti abu tėvus, vaikas reaguoja ypač audringai – pasikeičia jo elgesys: reikalauja daugiau tėvų dėmesio (tikrina ar yra mylimas), pykčio priepuoliai padažnėja, gali sutrikti miegas, atsirasti arba sugrįžti šlapinimasis į kelnes ar į lovą. Neretai stebimas vystymosi regresas: praranda jau įgytus įgūdžius naudotis stalo įrankiais, sėdėti ant puoduko, vėl ima čiulpti nykštį, prašosi nešiojamas, gali atsirasti tikai. Vaikas tarsi nori grįžti į praeitį, tą laiką, kai šeimoje viskas buvo gerai.

Reikėtų praleisti kuo daugiau laiko su vaiku, būti nuosekliais savo atsakymuose, užtikrinti vaiką, kad jis yra mylimas bei suprasti jo sielvartą. Taip pat reikėtų pasitelkti į pagalbą kitus suaugusiuis, dalyvaujančiuis vaiko gyvenime šiuo sunkiu pereinamuoju laikotarpiu.

Pradinukai (6-11 metų) jau labai gerai supranta, kad tėvai nebegyvens kartu. Tačiau jų fantazijos apie tai, kad tėvai susitaikys ir vėl bus šeima taip pat labai stiprios. Jie savo mintyse vis dar kovoja su tuo skirtumu tarp fantazijos ir realybės. Tuomet kūnas reaguoja į tą netekties, atstūmimo (to tėvo, kuris išėjo) skausmą ir vaiką ima varginti galvos, pilvo skausmai, pykinimas, odos ligos, įvairūs psichosomatiniai simptomai. Pasąmonėje vaikas tikisi, kad liga sutaikys tėvus, nes jis mato juos kartu susirūpinusius jo sveikata, lankančius ligoninėje.

Pasikeičia elgesys mokykloje: vaikas gali labai pasinerti į mokslus, kad užsimirštų arba atvirkščiai – visai apleidžia mokymąsi dėl to, kad jo mintys klajoja kitur, suprastėja atmintis, dėmesys išblaškytas, jis pamiršta atlikti namų darbus. Taip pat neretai kyla įvairūs konfliktai su bendraamžiais – tokiu būdu vaikas tarsi savo vidinį skausmą išlieja į išorę, už šeimos ribų. Toks vaikas tampa arba „auka“ arba „skriaudiku“.

Šio amžiaus laikotarpiu labai svarbus ryšys su abiem tėvais dėl sklandaus vaiko lytinės identifikacijos formavimosi.

Suaugusieji turėtų būti atidūs ir jautrūs vaikų baimėms. Reikėtų užtikrinti vaiką, kad jo poreikiai bus patenkinti, kalbėtis su vaiku apie jo mintis ir jausmus. Nuolatos kartoti, kad vaikas nėra atsakingas ar kaltas dėl tėvų sprendimo, tačiau aiškiai parodyti, kad kelio atgal nėra – tėvai kartu nebegyvens.

Vyresnieji mokyklinukai ir paaugliai (12-17 m.) supranta kas yra skyrybos, tačiau gali iškilti sunkumų priimant esamą realybę bei šeimoje atsirandančius pokyčius. Šio amžiaus vaikai vis dar gali kaltinti save dėl skyrybų.

Paauglystės laikotarpiu prasideda atsiskyrimo nuo tėvų stadija ir nors tuo metu tėvų autoritetas mažėja, tačiau yra labai svarbus pamatinės šeimos stabilumas, kaip saugumo garantas šiuo kritiniu vaikui laikotarpiu. Net jei paauglys nori būti paliktas ramybėje, vienas iš tėvų ar abu tėvai gali siekti jo draugystės ir kompanijos dėl jų pačių išgyvenamo vienišumo jausmo. Tokiu būdu, paauglys gali būti izoliuojamas nuo savo bendraamžių, o tai gali trukdyti jam sėkmingai atlikti savo amžiaus užduotis.

Labai dažna situacija, kai skyrybų metu šeimos pirmagimis perima suaugusiojo vaidmenį buityje, tėvo ar mamos vaidmenį jaunesniesiems broliams, seserims. Jie pasijaučia per greit suaugę, nustoja draugauti su savo geriausiais draugais, nustoja lankyti mylimą būrelį, gali jausti nusivylimą ir nepasitikėjimą savo ankstesniam suvokimui apie romantinius santykius, meilę, šeimą, santuoką.

Paaugliai taip pat gali elgtis tarsi jiems niekas nerūpi arba stipriai reikšti pyktį abiem tėvams, emocijas išlieti agresija ir nusikalstamu elgesiu, save naikinančiu elgesiu, narkotinių medžiagų vartojimu, polinkiu į savižudybę, valgymo sutrikimais.

Abu tėvai turėtų dalyvauti vaiko gyvenime, pažinti jo draugus, rasti bendrų užsiėmimų. Įvertinkime vaiko stipriąsias puses, paskirkime vaikui pareigas namų buityje ir rodykime pasitikėjimą bei vertinkime jo dalyvavimą bendruose reikaluose.

Ankstyvame suaugusiojo amžiuje vaikus iš išsiskyrusių tėvų šeimų persekioja baimė, kad tėvų likimas laukia ir jų. Jiems trūksta pavyzdžio kaip gyventi kartu stabiliuose santykiuose – ir tai gali tapti kliūtimi jų šeimos kūrimo kelyje.

Pagrindinė tėvų užduotis skyrybų situacijoje yra užtikrinti jaunuolį, kad net įvykus skyryboms, jo gyvenimas nepasikeis dramatiškai, jis toliau bus mylimas abiejų tėvų ir toliau juo bus rūpinamasi taip pat, kaip anksčiau.

Skirtingas tėvų skyrybų poveikis mergaitėms ir berniukams. Vaikas, praradęs priešingos lyties tėvą, neturi galimybės išmokti tinkamų elgesio normų su kita lytimi, nebent šeimoje yra vyresnių sesių ar brolių. Todėl vėlesniame amžiuje tai gali atsiliepti užmezgant ar palaikant santykius su priešingos lyties partneriu, santykiai gali būti trumpalaikiai, atsitiktiniai ar baigtis nesėkminga santuoka.

Tyrimų duomenimis berniukams yra sunkiau psichologiškai prisitaikyti. Taip yra dėlto, kad dažniausiai vaikai lieka gyventi su mama, o su tėčiu bendrauja tik savaitgaliais arba dar rečiau. Tai sutrikdo lytinės identifikacijos eigą, jiems trūksta nuolatinio vyriškos lyties pavyzdžio, kurį galėtų imituoti. Berniukai sulaukia mažiau paramos iš aplinkos, gal būt todėl, kad jie dažnai į skyrybas reaguoja impulsyviu, priešišku elgesiu, savikontrolės stoka, mokymosi problemomis. Berniukai dažniau susiduria su prieštaringu auklėjimu, ne visada adekvačiomis bausmėmis, tėvų nesutarimu auklėjimo klausimais. Vyriausias šeimoje sūnus gali bandyti perimti šeimos vyro vaidmenį, ginti mamą, konfliktuoti su tėvu, bandančiu mamą įžeisti. Vėliau kyla problemų santykiuose su mama, nes toks paauglys save laiko lygiaverčiu partneriu ir nori dalyvauti sprendimų priėmime, o to realiai daryti tikrai nesugeba.

Mergaitės daugiau linkusios į depresyvų elgesį, nerimo padidėjimą, vengia bendravimo, ilgai tikisi, kad tėvai susitaikys, dažniau nesąmoningai juos „taiko“ sirgdamos. Likusios gyventi su mamomis, jos šiek tiek greičiau prisitaiko prie situacijos, bet neretai tampa mamos guodėjomis, namų tvarkytojomis, valgio gamintojomi.

Tyrimai rodo, jog nepriklausomai nuo lyties ir nuo laiko, praėjusio po skyrybų, kai kurie jausmai būdingi bet kokio amžiaus išsiskyrusių tėvų vaikams:

Gėda labiausiai kamuoja pirmaisias mėnesiais tik sužinojus, kad tėvai skiriasi – tai jausmas, kad vaikas nebėra „normalus“, jo šeima nėra „ideali“, o jis pats „niekam nereikalingas ir nieko nevertas“. Dėl to vaikai gali šalintis draugų, slepia patį faktą, niekam nesiguodžia, apsimeta, kad jų šeimoje viskas gerai .

Kaltė – kuo vaikai mažesni, tuo jie dažniau jaučiasi kalti. Tačiau bent dalį kaltės sau prisiima visi vaikai. Tam įtakos turi vaiko raidos stadija. Vaikai iš prigimties egocentriški, t.y. jie jaučiasi esantys visa ko centre. Kadangi neretai tėvai ir pykstasi dėl vaikų auklėjimo, todėl vaikas ir gali jaustis tėvų ginčų priežastimi. Daliai vaikų agresyvumas pasireiškia ne tik dėl nusivylimo, pykčio ir baimių, o dėl kaltės jausmo.

Baimė kyla dėl to, kad sumažėja saugumo jausmas, pasaulys „slysta iš po kojų“, niekuo negalima pasitikėti, nes patys artimiausi ir svarbiausi žmonės jį „išduoda“. Vaikai rimtai pradeda bijoti būti patys palikti tėvų: „Jeigu tėvų tarpusavio meilė baigėsi, tai ar negali kada nors baigtis tėčio ar mamos meilė man?“. Be tėvų vaikai neišgyventų ir tai labai natūrali baimė, pagrįsta instinktu išlikti. Gali virsti net panikos atakomis ir pasireiškti fiziniais simptomais (širdies ritmo sutrikimais, kvėpavimo sutrikimais, prakaitavimu, nemiga).

Pyktis kyla dėl tėvų elgesio – jų konfliktų, nebendravimo, per didelio jų dėmesio ir mėginimų nureikšminti situaciją. Vaikai pyksta paprastai ant abiejų tėvų, nes abu jie vienodai svarbūs. Pyktis reiškiamas labai skirtingais būdais: vieni vaikai pradeda agresyviai elgtis, kiti užsisklendžia ir tarsi „ežiai“ susisuka į kamuoliuką.

Gilus skausmas ir liūdesys dažniausiai pasireiškia kūno simptomais – ligomis. Vyresni vaikai gali užsidaryti savo pasaulyje – įninka į knygas, filmus ar kompiuterinius žaidimus, kad prarastų realybės jausmą ir tuomet nejaustų to liūdesio ir skausmo. Kai mes matome, kad vaikas verkia, nes ilgisi išėjusio tėčio ar mamos, nereikėtų jo raminti sakant “viskas bus gerai” ar “tėtis greitai grįš”. Vaikui reikia suaugusiojo supratimo ir patvirtinimo, kad jo skausmas ir ilgesys yra normalūs ir priimtini jausmai, kad bet kokios emocijos, ar tai būtų ašaros ar pyktis (tinkamai išreikštas) yra priimtinos ir geros. Jam svarbu matyti ir suprasti, kad ir suaugęs liūdi taip pat kaip ir jis. Taigi, leiskime vaikui išgyventi visas emocijas, tačiau taip pat labai svarbu neleisti vaikams manipuliuoti susidariusia situacija. Dažnai, jausdami kaltę dėl skyrybų, tėvai leidžia vaikui nedaryti vienų ar kitų pareigų ar ignoruoja elgesio problemas. Bet kokio amžiaus vaikams, gyvenantiems kartu su tėvais ar atskirai su vienu iš tėvų, reikalingos aiškios elgesio ribos, kurios sukuria patikimą ir saugią aplinką.

Kaip padėti vaikams išgyventi skyrybas?

Nėra viskas taip paprasta, nes skyrybų atveju tėvai patys išgyvena didelę krizę, pasikeitimus savo gyvenime, tad jiems tuo metu tarsi reikia paklusnių, savarankiškų ir daug dėmesio nereikalaujančių vaikų.

Analogiškai tuo pat metu ir vaikui reikia tėvų, kurie būtų itin kantrūs, rūpestingi ir dėmesingi, kokie iki šiol dar ir nebuvo. Matydami liūdnus ar piktus savo tėvus, vaikai nori juos apsaugoti ir dažnai neliečia skyrybų temos klausimų bijodami dar labiau nuliūdinti ar supykdyti savo tėvus.

Norėdami bent šiek tiek sumažinti žalingas skyrybų pasekmes vaikui, besiskiriantys tėvai, kad ir kaip jiems būtų sunku, turi skirti reikiamą dėmesį ne tik savo, bet ir vaiko išgyvenimams.

Tėvai turėtų:

1) Nevengti kalbėtis su vaiku apie esamą situaciją, svarbu jam pasakyti, kad „kartais man būna labai liūdna dėl išsiskyrimo su mama/tėčiu ir gali atrodyti, kad geriau apie skyrybas su manim nekalbėti, tačiau svarbu kalbėtis apie tai, kas rūpi ar sunku. Tada sunkumas mažėja“. Svarbu patikinti vaiką, kad jis gali užduoti įvairius su skyrybomis susijusius klausimus kiekvieną kartą, kai jie kyla, ir jeigu mes iš karto nežinosime atsakymo, nieko tokio. Galime pagalvoti ir vėl grįžti prie užduoto klausimo. Nes negrįžus prie jo, vaikas gali pagalvoti, kad tai klausimai, kurių negalima garsiai kelti.

2) Kiek įmanoma labiau įtraukti vaiką į planuojamus pokyčius: tėvai (geriau abu) turi atvirai su vaikais pakalbėti ir paaiškinti jiems susidariusią situaciją, kad vaikas turėtų aiškumą apie tai, kas vyksta ir apie tai, kas bus su juo. Užtikrinkime vaiką, kad abiem tėvais jis gali pasikliauti. Svarbūs klausimai: Su kuriuo iš tėvelių vaikas gyvens? Kur gyvens tėvelis (mamytė)? Kada ir kaip matysis su tėveliu (ar mamyte), kuris išsikraustys? Kaip matysis su seneliais, pusbroliais, pusseserėmis ar tetomis? Kaip atostogaus? Ir pan. Leiskime ir pačiam vaikui užduoti rūpimus klausimus. Jei vaikas ne iš karto juos užduoda, ir vėliau raskime progą su juo pasikalbėti apie tai, kas jį neramina. Nuraminkime vaikus. Patikinkime savo vaiką, kad nors suaugusieji ir nebegyvens kartu, jie visada liks tėvais ir rūpinsis juo. Vaikui būtina suprasti, kad tėvų jie nepraranda.

3) Kuo mažiau konfliktuoti vaiko akivaizdoje: nederėtų viso skyrybų proceso metu ir po to, kaltinti antrą pusę dėl skyrybų. Labai svarbu suprasti, kad kol jaučiamas užslėptas pyktis, nusivylimas ar kiti panašūs jausmai sutuoktiniui, šiuos jausmus reikia atskirti nuo savo, kaip tėvų vaidmens. Kartais tai lengviau pasakyti nei padaryti, tad pakliuvus į tokių jausmų pinkles reikėtų nebijoti kreiptis profesionalios pagalbos. Tai būtų didelė parama tiek vaikui tiek patiems tėvams susigaudyti savo jausmuose. Juk vaikai myli abu tėvus ir jiems reikia išlaikyti stiprų ryšį su abiem iš jų (išskyrus tuos atvejus, kai vaikas skriaudžiamas).

Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad vaiko santykiai su tuo tėvu, su kuriuo gyvena priklauso nuo santykių su antruoju iš tėvų. Tam reikia kad abu tėvai palaikytų santykius, jei ne teigiamus, tai bent neutralius. Priešingu atveju beveik neįmanoma išvengti lojalumo konflikto. Tokia dilema gniuždo vaiką ir neigiamai veikia jo santykius su abiem tėvais. Tėvų konfliktų metu vaikai apskritai jaučiasi nereikalingi, nesvarbūs, nenorimi, jaučiasi “esą klaida”, todėl jiems sunku save suvokti kaip vertingus asmenis, save mylėti ar matyti savo gyvenimo prasmę.

4) Nepaversti vaiko konfliktų įrankiu: vaikui sunkiausia girdėti replikas, kad jis „visai kaip tėvas ar motina“, „tik tavo zyzimo man dabar ir betrūko“, įvairius kaltinimus mamai ar tėčiui, taip pat būti atsakingu už tėvų emocinius sunkumus. Prasidėjus skyrybų procesui tėvai pirmiausiai turėtų atsigręžti į save. Vienas svarbiausių dalykų, įtakojančių vaiko savijautą skyrybų metu ar po jų yra tai, kaip jo tėvai ir kiti artimieji tuo metu elgiasi. Tėvai turėtų rūpintis savimi tiek emocine, tiek socialine bei finansine prasme. Rūpintis savimi emociškai reiškia, kad tėvai turi pripažinti daugybę juos užplūdusių jausmų. Tai nėra lengva. Jie gali jausti pyktį, susirūpinimą, kaltę, nesaugumą, depresiją, baimę, gali jaustis vieniši ir praradę savitvardą. Kartais tėvai jaučiasi nuvylę savo vaikus ir ima abejoti savo saviverte. Taip pat gali atsirasti įvairių neracionalių baimių, pvz.: kad vaikas nustos juos mylėti. Šie visi jausmai nuolat maišosi ir tai yra normalu ir natūralu. Norint padėti savo vaikui su tokiais jausmais reikės susitvarkyti ir juos pergyventi. Ir kartoti tiek, kiek reikės: „Nors aš ir pykstu ant tavo mamos/tėčio, bet tikrai noriu, kad leistumėt kartu laiką“, „Ir tau nelengva, ir man, bet tai praeis, kartu išgyvensim“, „Suprantu, kad tau liūdna“.

5) Suteikti vaikui galimybę kuo dažniau matytis su abiem tėvais ir po skyrybų. Nepaisant to kiek laiko vaikas leidžia su kiekvienu iš tėvų, po skyrybų jis turi dvejus namus. Tėvai turėtų suprasti, kad niekuomet nereikia vertinti ar kritikuoti kito tėvo namų. Reikėtų sutarti dėl bendrų taisyklių abiejuose namuose. Ko gero, daugumoje šeimų tai nėra taip paprasta, tačiau svarbu kad vaikas jaustų tėvų atsakomybę už tai. Tėvas, negyvenantis kartu su vaiku turėtų vaikui skirti savo namuose vietą, kuri priklausytų būtent jam. Tai gali būti atskiras kambarys, ar kambario kampas (priklausomai nuo galimybių), tačiau vaikas jausis svarbus, žinodamas, kad jis taip pat priklauso tiems namams. Nelaikykime vaiko “svečiu” savo namuose. Vaiką galima įtraukti į visus ruošos darbus (ar tai būtų kambarių tvarkymas ar pietų ruošimas. Galime susikurti šeimos ritualus, tai padės smagiau leisti laiką drauge.

Gyvenimas po skyrybų

Jeigu esi mama ar tėtis, nereiškia, kad apie savo asmeninį gyvenimą gali pamiršti. Pasiaukojusi mama ar pasiaukojęs tėtis, vargstantis dėl savo vaiko, jokiu būdu nėra geriausias variantas, kurį prieš akis kasdien mato vaikas.

Kur kas geriau, jei vaikas kasdien matys besidžiaugiantį gyvenimu tėvą (mamą), kuris savo vaikui gali duoti kur kas daugiau emocinio palaikymo. Žinoma, jei ir ne visą gyvenimą, tai bent jau iki vaiko pilnametystės savo dėmesį reikės paskirstyti tarp vaiko ir savo asmeninių poreikių.

Tai, kad ir po skyrybų gebame užmegzti ir palaikyti santykius su draugais, vaikui yra pavyzdys, kad skyrybos ir nesantaika nėra vienintelis bendravimo modelis, o net ir po sunkių išgyvenimų galima mylėti bei džiaugtis gyvenimu.

Tėvų bendravimas po skyrybų

Jeigu šeimoje nebuvo smurto, dėl kurio reikėtų užtikrinti vaikų saugumą, vaikams gyvybiškai svarbu po skyrybų tęsti santykius su abiem tėvais.

Tėvams tarpusavyje bendrauti dažnai trukdo seni konfliktai, kaltės jausmas ir baimė prarasti ryšį su vaiku arba kitaip tariant vaiko meilę. Priminkime sau, kad vaikai myli abu tėvus vienodai ir bet koks tėvų tarpusavio susipriešinimas apsunkina vaikų išgyvenimus ir taip jau stiprų bejėgiškumo ir nesaugumo jausmą.

Vaikams pakankamai sunku pereiti nuo šeimos santykių, kur sistemoje buvo mama-tėtis-vaikas prie diadinių santykių, kai sistema sudaryta iš dviejų: mama-vaikas arba tėtis-vaikas. Tai nauja patirtis ir reikalinga adaptacija.

Kartais būna, kad pats vaikas nenori susitikti su vienu iš tėvų. Tai reiškia, kad nesąmoningai vaikas sprendžia vidinį konfliktą bausdamas tėvą/mamą dėl skyrybų arba išreiškia pyktį ir nuoskaudą, kad jį paliko (nesąmoningai paverčia vieną iš tėvų kaltu ir blogu, o kitą – nekaltu ir geru). Vaikas lyg atsisako vieno iš tėvų tam, kad galėtų laisvai būti su kitu. Vaikui, kuris myli abu tėvus ir tuo pačiu neturi tam teisės, tampa labai sunku: „mama laukia iš manęs, kad aš kartu su ja nustosiu mylėti tėtį, o tėtis to paties laukia santykyje su mama. Taip aš tampu jų abiejų išdaviku“.

Ypatingai sunki situacija vaikams kyla tada, kai po skyrybų tėvai visai nustoja bendrauti tarpusavyje ir vaikai tampa žinučių nešiotojais: „pasakyk tėvui, kad jis dar nesumokėjo…“, „pasakyk mamai, kad Kalėdas švęsi su manim“ ir t.t. Dėl svarbių vaiko gyvenimo įvykių tėvai turėtų susitarti tarpusavyje ir kiek įmanoma mažiau į savo nesutarimus įtraukti vaikus.

Gali būti, kad išsiskyrus lieka daug nuoskaudų tarp suaugusiųjų, tačiau svarbu rasti kitus suaugusius, kuriems tėvai galėtų išlieti savo nepasitenkinimą ir neužkrautų jomis savo vaikų. Skyrybos yra nelengvas periodas visiems šeimos nariams, visi išgyvena įvairiausius jausmus ir svarbu su savo išgyvenimais nelikti vieniems ir nepalikti vienų vaikų. Galima ieškoti įvairių seminarų, individualių konsultacijų, grupių tiek suaugusiems, tiek vaikams, kurie padeda labiau suprasti kylančius sunkumus, kuriuose galima rasti bendraminčių palaikymą.