blimp

Meilės kalba Nr. 3 – kartu praleistas laikas

Pastaraisiais metais daug kalbama apie laiką, leidžiamą kartu, ypač daugėjant šeimų, samdančių aukles, ir esant tiek daug vienišų mamų/tėvų. Vis dėl to nors daug žmonių kalba apie laiką su vaikais, didžioji dalis vaikų jo visiškai nepatiria. Net tikrai mylimi vaikai gyvena su tuščiais emocijų indais, ir atrodo, nedaug tėvų žino, ką daryti.

Laiką leisti kartu. Tai reiškia atiduoti vaikui absoliučiai visą dėmesį. Dauguma naujagimių patiria daug sąlyčių su mama – vien jau kūdikio žindymas ir sauskelnių keitimas suteikia daug dėmesio. Be mamos globos, savo dalį atiduoda ir tėčiai, kai būna namuose, ir seneliai bei kiti giminaičiai. Vaikui augant, skirti jam laiko tampa vis sunkiau, nes iš tėvų tai reikalauja tikro pasiaukojimo. Lengviau yra apipilti vaiką fiziniais prisilietimais ar palaikančiais žodžiais, negu skirti jam laiko. Nedaugelis iš mūsų turime užtektinai laiko atlikti visus darbus, kuriuos privalome ir norime atlikti. Skirti vaikui laiko gali reikšti, kad turime atsisakyti tam tikrų prioritetų, kurie mums tuo metu atrodo aukštesni. Kai vaikai pamažu tampa jaunuoliais, jie dažnai pareikalauja dėmesio būtent tuo metu, kai mes, tėvai, būname išvargę, skubame arba emociškai tam nenusiteikę.

Laikas ir dėmesys vaikui yra tėvų buvimo su juo dovana. Tai tarsi sako: „Tu esi svarbus. Man patinka būti su tavimi.“ Tuo metu vaikas jaučia, kad jis savo tėvams yra pats svarbiausias žmogus pasaulyje. Jis jaučiasi mylimas, nes jo tėvai visiškai priklauso jam.

Būdami su vaikais, turime nusileisti į jų fizinio bei emocinio išsivystymo lygį. Kai jie mokosi šliaužioti, galime atsisėsti ant grindų. Kai mažyliai žengia pirmuosius žingsnius, turime būti netoliese ir drąsinti juos. Kai jie žaidžia smėlio dėžėje ir mokosi mesti arba spirti kamuolį, būkime ten. Kai jų pasaulis prasiplečia iki mokyklos ir visuomeninių pareigų, išlaikykime ryšį su vaikais. Kuo vyresnis vaikas, tuo sunkiau tai padaryti, ypač norint skirti laiko asmeniškai kiekvienam ir išlikti vis platesnės jų veiklos dalyviu.

Tačiau laiką leidžiant kartu svarbiausia yra ne pats faktas, o tai, kad kažką veikiate būdami drauge. Ir tam nebūtina nuvykti kur nors, nereikia ypatingų vietų, tai gali būti namai. Jeigu šeimoje auga keletas vaikų, svarbu rasti laiko kiekvienam iš jų. Tai nelengva, bet įmanoma.

Dėmesys vaikui – tai ir malonus, mylintis akių žvilgsnis. Su meile žiūrėdami vaikui į akis perduosite meilę iš savo širdies į jo širdį – tai stiprus būdas. Labai gaila, kad dauguma tėvų akių kontaktą pirmiausia naudoja neigiamiems signalams perduoti: arba priekaištaudami, arba duodami labai aiškius nurodymus. Jeigu meiliu žvilgsniu žiūrime į vaiką tik tada, kai patinka mums, patenkame į sąlygiškos meilės spąstus. Tai gali pakenkti vaiko asmenybės raidai. Mes juk norime perduoti pakankamai besąlygiškos meilės, kad vaiko emocijų indas būtų pilnas, o būdas tai padaryti – tinkamai naudoti akių kontaktą.

Laikas būnant kartu svarbus tuo, kad tuomet galime geriau pažinti save ir savo vaikus. Užsiimant kokia nors aktyvia veikla kartu su sūnumi ar dukra, dažnai natūraliai dalinamasi mintimis ir jausmais. Neretai tai pereina į rimtus pokalbius. Tai pokalbiai, kai tėvai atskleidžia ką nors iš savo praeities, galbūt papasakoja vaikui apie draugystę su jo mama, gal diskutuoja dvasine ar moraline tema. Toks vadinamasis rimtas pokalbis labai stipriai emociškai veikia vaikus. Tai tarsi sako jam: „Mano tėtis/mama pasitiki manim. Laiko mane svarbiu asmeniu ir myli.“ Vaikai niekada nepraras poreikio rimtai kalbėtis. Dalijimasis mintimis ir jausmais yra audinys, iš kurio padaromas gyvenimas. Jei vaikai išmoks bendrauti tokiame lygyje, šitai labai pravers jų pačių santykiams ateityje, neišskiriant ir santuokos. Tai išmokys juos, kaip kurti draugystę ir bendrauti su kolegomis darbe. Parodys kaip išsakyti savo mintis, perteikti jas pozityviai ir apgalvotai, gerbiant kitų idėjas. Duos pavyzdį kaip nesutikti nebūnant nemaloniam.

Kadangi kalbėdamiesi su mumis vaikai išmoks daugiau, nei mes kada nors suvoksime, labai svarbu, kad skirtumėme laiko naudingiems pokalbiams, nepaisant jų amžiaus. Jeigu apsiribosime tik vaikų elgesio taisymu, jie niekada nesuvoks pozityvaus ir sutelkto dėmesio svarbos.

Visi vaikai mėgsta istorijas. Puikus būdas įsileisti į rimtus pokalbius sus sūnumi ar dukra yra skaityti jiems istorijas, nes tai padės išlaikyti atvirą ryšį su vaikais, kai jie taps paaugliais. Tai labai svarbu, nes daug jaunuolių šiandien atrodo nesupranta, jog jų elgesys susijęs su jausmais. Kadangi retas suvokia savo jausmus, tai ir nesugeba kontroliuoti elgesio. Skaitant istoriją apie žmogų, kuris išgyvena nusivylimą, galima pasikalbėti su vaiku apie jo paties patirtą nusivylimą ir su tuo susijusį pyktį, liūdesį ar dar ką nors.

Šiltas ir artimas, lengvas ir paprastas ritualas prieš miegą  – tiesiog priešingybė rūpesčių užsuktam pasauliui, kuriame gyvena suaugę. Kai leidžiame laiką su sūnumi ar dukra, sukuriame prisiminimus, kurie išliks jiems visą gyvenimą. Kad pasisektų įgyvendinti šį tikslą, reikės išdėstyti prioritetus ir pasipriešinti neatidėliotinų reikalų tironijai, netapti jų aukomis. Ilgainiui daug dalykų, kurie šiandien mums atrodo tokie svarbūs, bus visiškai nereikšmingi ateity. Tai, ką darome su savo vaikais, išliks svarbu amžinai.