Tea-TimeMeilės kalba Nr. 5 – patarnavimas (paslaugos)

Kai kurie žmonės „kalba“ paslaugomis kaip savo pagrindine meilės kalba. Net jeigu mūsų vaikai to nežino, mes turim prisiminti: tėvystė yra pašaukimas tarnauti. Tą dieną, kai sužinojome kad laukiamės – stojom į ilgalaikę tarnybą. Mūsų kontraktas yra aštuoniolika metų, ir o gero dar keletą metų „aktyvioje atsargoje“. Kaip tarnauti privalantys tėvai, suprantame, kad tai reikalauja fizinių ir emocinių jėgų. Taigi, kad būtume sveiki fiziškai, turime laikytis miego, maitinimosi ir mankštos rėžimo, o emocinę sveikatą lemia supratimas ir abipusė parama vedybiniuose santykiuose.

Kadangi vaikui tarnaujame nuolat ir tiek daug metų, ir tai susiję su tiek daug kitų įsipareigojimų, mes, tėvai, neturėtume pamiršti, kad kasdienės mūsų paslaugos yra meilės išraiška, turinti ilgalaikį poveikį. Kai kurie tėvai pasijunta vergais, o ne mylinčiais tėvais, išnaudojamais tiek sutuoktinio, tiek vaikų, tiek ir visų kitų. Taip mąstydami tėvai šį požiūrį emociškai savaime perduoda vaikams, kurie sulauks patarnavimo, bet nejaus didelės meilės. Tarnauti iš meilės nėra vergija, kaip baiminasi kai kurie. Vergovė yra primetama iš išorės ir pakeliama nenoriai. Tarnauti iš meilės skatina vidinis troškimas atiduoti savo energiją kitiems. Tai yra dovana, o ne būtinas dalykas, ir atliekama laisva valia, o ne verčiant. Kai tėvai tarnauja vaikams atmestinai ir su kartėliu, fizinės jų reikmės gali būti patenkintos, bet emocinė raida labai trikdoma.

Kadangi patarnavimas yra toks kasdieniškas dalykas, tai net ir geriausiems tėvams reikėtų stabtelėti ir pasitikrinti savo nuostatą, įsitikinti, ar jų patarnavimas skleidžia meilę.

Galutinis tikslas tarnaujant vaikams yra padėti jiems tapti brandžiais suaugusiais, sugebančiais nesavanaudiškai dalinti meilę kitiems įvairiais patarnavimo būdais. Kaip gi sieksime šito tikslo? Būkime gyvas pavyzdys savo vaikams. Vaikai su pilnu emocijų indu daug greičiau perims iš mūsų patarnavimo su meile pavyzdį nei tie, kurie nėra tikri dėl tėvų meilės jiems. Patarnavimai turi atitikti vaiko amžių. Darykime už vaikus tai, ko jie patys nesugeba. Paklodami lovą už keturmetį – patarnausime, bet aštuonmetis jau sugeba tai padaryti pats. Išmokyti vaiką ruošti valgį užima daugiau laiko, nei pagaminti pačiam. Jeigu mūsų tikslas yra patiekti maistą ant stalo, galėtume patys visada gaminti. Bet jeigu tikslas mylėti vaikus ir paisyti jų interesų, – norėsime juos išmokyti gaminti valgį. O iki tol, kol mokysime, geriausia motyvacija jiems bus matyti kaip nuoširdžiai tarnaujame savo šeimai.

Svarbu atsiminti, kad kai kuriose srityse, kur patarnaujame vaikams, mes turime labai gerų įgūdžių, kurių galbūt jie niekada neįgis. Visi turime skirtingų gabumų ir šeimoje galime pasitarnauti vienas kitam. Kaip tėvai, turime būti atsargūs, kad neverstume vaikų būti mūsų kopijomis arba, dar blogiau, realizuoti svajones, kurių patys neįgyvendinome. Verčiau padėkime jiems išlavinti jų gabumus, žiūrėti jų interesų ir tapti geriausiais specialistais toje srityje, kurioje Dievas juos apdovanojo.