VAIKYSTĖS IŠGYVENIMŲ ATSPINDYS ŠEIMYNINIUOSE  SANTYKIUOSE

Įvairūs vaikystės išgyvenimai vienaip ar kitaip gali atsispindėti santykiuose tarp sutuoktinių. Neretai partnerio elgesys primena kurio nors iš tėvų arba kažkokio svarbaus vaikystėje žmogaus elgesį. Ir tuo metu mes tarsi „automatiškai“ įkrentam į vaiko būseną, imame elgtis būtent taip, kaip elgėmės, reagavome vaikystėje.

Kad tai pakeisti?

Pirmiausia būtina pamatyti, suvokti ir tuomet „atskirti“ partnerio asmenybę nuo to žmogaus, kurį primena jo elgesys, asmenybės. Tai du skirtingi žmonės. Kai toks atskyrimas įvyksta, mums daug lengviau jaustis suaugusiu (o ne vaiku) ir bet kokioje situacijoje išlaikyti sveiką suvokimą, neįkristi į „vaikišką elgesį“.

Pavyzdžiui: partneris sako ką nors nemalonaus, skaudinančio. Kai mes užsidarome savyje arba, atvirkščiai, reaguojame agresyviai, mes esame vaiko būsenoje, kuris būtent taip ir reaguodavo.

Jeigu mes imame auklėti, gėdinti partenrį, tai mes pereiname jau į kitą pusę – reaguojame kaip tėvai, įkrentame į kritikuojančio „tėvo“ poziciją.

Toks pats mechanizmas veikia ir pas mūsų partnerius. Kaip išlikti arba pereiti į suaugusiojo poziciją santykiuose ir išsaugoti santykius?

Praktinė situacija:

Jauna moteris atėjo į konsultacija su klausimu :“Nutraukti santuoką ar ne?“ Ji papasakojo, kad vyras periodiškai, maždaug kas pusmetis, sukelia skandalus, isterijas „ant lygios vietos“. Pykčio priepuolio metu jis įžeidinėja, keikiasi, reikalauja „palikti jį ramybėje“ ir grasina palikti šeimą. Visa tai baigiasi tuo, kad jis nustoja bendrauti. Po kelių tylėjimo dienų vyras „atitirpsta“ ir santykiai vėl „kaip nieko nebuvo“. Į visus klausimus jis atsako: „Pamiršk, viskas praėjo, be tavęs ir sūnaus gyventi negaliu“.

Terapeutas pasiūlo klientei nupiešti savo santykius su vyru. Ji nupiešia tris žmones: save, vyrą ir sūnų.
Terapeutas: „Matau tris figūras. Kodėl piešinyje apie jūsų santykius yra sūnus?“

Klientė: „Aš labai vertinu, kad vyras yra geras tėvas, jis rūpinasi ir manimi, ir vaiku, daug laiko leidžia su sūnumi, žaidžia su juo. Aš darboholikė, o jis dažnai pakeičia vaikui ir mamą, ir tėtį.“

Terapeutas: „Girdžiu, kad jūs vertinate vyrą kaip jūsų vaiko tėvą ir piešinys iliustruoja jus kaip tėvus. Atrodo, kad tėvystės vaidmuo jūsų santykiuose yra svarbesnis nei santuokinių.“

Klientė: „Taip ir yra“.

Terapeutas: „Nematau piešinyje pykčio priepuolio, isterijos“.

Klientė: „Taip, čia jos nėra, bet aš tuoj nupiešiu“. Ir nupiešia vyrą.

Terapuetas: „Ką jūs jaučiate, kai vyras pyksta ir išreiškia pyktį?“

Klientė: „Man baisu. Aš net dabar girdžiu kaip jis šaukia, rėkia.“

Terapeutas: „Ar esate kada nors anksčiau ką nors panašaus girdėjusi?“

Klientė: „Mano mama labai panašiai rėkdavo ant manęs vaikystėje“.

Terapeutas: „Vyro riksmai jums primena vaikystės įvykius, jūs imate jaustis maža mergaite. Vaikas tikrai tuo metu negali nieko padaryti prieš suaugusį tėvą ar motiną. Bet dabar jūs jau suaugusi. Vyras – ne mama. Ir jūs galite jam pasakyti apie tai kaip jaučiatės kai jis rėkia.

Klientė: „Taip, aš suprantu, ir net mėginau kalbėti, bet man labai blogai sekasi. Vyras atstumia mane sakydamas: „Nelįsk, palik mane ramybėje“. Man norisi parodyti jam jį patį veidrodyje, kad jis pamatytų kaip tai baisu.

Terapeutas: „Kai vyras pyksta, ar jūs mėginate jam parodyti koks jis, kritikuojate jį?“

Klientė: „Na ko gero taip…“

Terapeutas: „Ir kaip jaučiasi vyras, kai mato tą „veidrodį“? „

Klientė: „Jis dar labiau pyksta, jis nežino ką daryti“…

Terapeutas: „Kokią asociaciją jums sukelia mėlyna spalva (nupiešė vyrą ir veidrodį pavaizdavo mėlynu brūkšniu)?“

Klientė: „Beviltiškumą, pasimetimą, baimę…“

Terapeutas: „Taip išeina, kad piktą vyrą jūs piešiate mėlynai – spalva, kuri jums asocijuojasi su pasimetimu, bejėgiškumu. Pamėginkite pasijusti savo vyru tame piešinyje – ką jis jaučia?“

Klientė: „Aš (kaip vyras) jaučiuosi mažu, pasimetusiu berniuku, kuris pyksta ir negali nieko padaryti todėl rėkia iš bejėgiškumo“

Terapeutas: „Kas jį taip stipriai pykdo?“

Klientė: „Jį pykdo tai, kad aš panaši į jo motiną. Jam atrodo, kad aš tokia pat šalta ir abejinga jam.“

Terapeutas: „O jūs iš tiesų šalta ir abejinga?“

Klientė: „Žinoma kad ne, aš jį myliu ir jam sakau tai.“

Terapeutas: „Pademonstruokite kaip jūs tai darot, aš būsiu jūsų vyro vaidmenyje, jūs man pasakykit.“

Klientė: „Gerai, pamėginsiu.“

Moteris atsisėda prieš terapeutą, kuris vaidina „vyro rolę“ ir tarsi norėtų atsitraukti kuo toliau, įsitempusi atsilošia, net išsiriesdama, žvelgia iš padilbų, šaltu, dygiu žvilgsniu.

Terapeutas („vyras“): „Kam aš tau reikalingas?“

Klientė: „Man reikia, kad mane palaikytum“
Terapeutas „vyras“: „Ar aš tau koks laikiklis? Tu nevertini mano pastangų, nukreiptų išsaugoti šeimą, mano širdyje daug nuoskaudų, jaučiuosi bejėgis ir norisi keršyti arba atsitraukti. Ir kadangi tu manęs nemyli, aš tave paliksiu.“
Klientė: „Na ir eik. Tu elgiesi pasigailėtinai, man gėda su tavim gyventi“.

Terapeutas „vyras“: „Viskas, pribaigei, kaip kokia kontroliuojanti motina. Vėl aš kaip vaikystėje turiu jaustis blogu berniuku.“
Terapeutas: „Dabar pasikeiskime rolėmis: aš būsiu jumis ir kalbėsiu tai, apie ką jūs paprastai tylite, o jūs – pabūkite savo vyru.“

Klientė: „Gerai.“
Terapeutas sėdasi į klientės kėdę ir jo kūnas tarsi savaime palinksta prie „vyro“.

Terapeutas „klientės vaidmenyje“: „Man labai baisu, kai tu rėki, aš nežinau ką man daryti. Vaikystėje ant manęs taip rėkdavo mama. Aš suprantu, kad tu ne mano mama, tačiau iš įpročio susigūžiu iš baimės, o po to pradedu tave kritikuoti. Taip aš save mėginu apsaugoti. Tu mano gyvenime svarbus žmogus, tu man brangus, svarbiausias iš visų ir aš norėčiau, kad kiekvienas iš mūsų kalbėtų apie tai, kas mums svarbu, kad mes galėtume geriau suprasti vienas kitą.“
Klientės, kuri atliko savo vyro vaidmenį, lūpos suvirpėjo, jos skruostu nuriedėjo ašara.
Klientė „vyro“ vaidmenyje: „Tai netikėta ir malonu girdėti, kad esu tau svarbus žmogus“

Klientė: „Aš supratau, kad vyrui trūko iš manęs patvirtinimo, kad jis man svarbus. Konflikto metu mes elgiamės kaip įsižeidę vaikai, savo baimę paslėpdami po agresija.“