VYRAIS NEGIMSTAMA - VYRAIS TAMPAMA

„Į šį pasaulį mes visi atėjome kovoti su savimi, ir tik su savimi. Todėl dėkokite kiekvienam, kuris jums suteikia šią galimybę“

Džeimsas Holisas (James Hollis)

Daugybė straipsnių ir mokymų pastaruoju metu nukreipta į tai, kokia turi būti moteris, ką jai daryti, kad taptų laiminga, o gal kaip tik ko nedaryti, kaip tapti gera mama ir pan. O kaip šiuolaikinėje visuomenėje jaučiasi vyrai? Ir kaip jiems atitikti tuos nerealius išorinius reikalavimus, kurie tarsi nerašytos taisyklės jau nuo mažų dienų daro spaudimą: būti stipriu, rūpintis savo šeima, užtikrinti materialinį jos išlaikymą. Niekada neverkti, t. y. geriau nerodyti jokių emocijų, nes tai silpnumo simbolis. „Tikras“ vyras turi atitikti tam tikrus standartus: konkuruoti su kitais vyrais dėl padėties visuomenėje, dėl moterų. Jis neturi domėtis savo vidiniais ieškojimais, negali klausyti savo širdies balso, o turi vadovautis tik racionaliu protu ir jėga.

Iš tiesų dėt to, kad šiais laikais nėra tikro, realaus vyriškumo pavyzdžio, iniciacijos ritualų, o tuo pačiu metu dar ir stipriai veikia motininis kompleksas, vyrams praktiškai neįmanoma pasijausti visaverčiais suaugusiais sugebančiais pasitikėti ir rūpintis savimi, kurti ir išlaikyti sąžiningus, pasitikėjimu grįstus santykius su aplinkiniais. Šiuolaikiniame pasaulyje berniukai yra tiesiog gniuždomi nepasiekiamo vyro idealo tarsi kokio Dievo Saturno, kuris pagal senovės legendą surydavo savo vaikus, nes jie kėlė grėsmę jo valdžiai. Šia tema žymus psichoanalitikas James Hollis parašė knygą „Saturno šešėlyje“, kurioje ir nagrinėjamos labiausiai paplitusios emocinės vyrų traumos bei jų psichodinaminė terapija.

Šiek tiek ištraukų iš šios knygos su paaiškinimais:

„Vyro gyvenimas, taip pat kaip ir moters, yra ribojamas lyčių vaidmenų lūkesčiais“

Visuomenė nustato tam tikrus moteriškus ir vyriškus vaidmenis, neatsižvelgdama į individualius poreikius, nuasmenindama ir atimdama asmenybės unikalumą. Vyrui tai sukelia natūralų vidinį pasipriešinimą prieš tokias nuostatas kaip: „nereikšk emocijų“, „nepasitikėk niekuo“, mirk anksčiau už moterį“, „būk ant bangos“…

Vidutinis statistinis vyras neturi teisės net mintyse pagalvoti apie tai, kad kažkam „atvertų sielą“ pasirodydamas silpnas ar klystantis. Taigi, tie vyrai, kurie mėgindami išsiaiškinti savo nepasitenkinimo gyvenimu priežastis, kreipėsi į psichoterapeutą, verti didžiulės pagarbos.

„Vyro gyvenimą iš esmės kontroliuoja baimė“

Jau nuo pat mažens vyriškos lyties vaikams lyg koks „čipas“ instaliuojamas baimės nepripažinimo nuostata ir tai, kad vyro užduotis – pavergti gamtą ir patį save. Tas baimės neįsisąmoninimas paprastai hiperkompensuojamas santykiuose. Pavyzdžiui: motininio komplekso baimė pasireiškia dviem priešingais būdais – arba noru visame kame įtikti ir patenkinti moterį arba kaip tik pernelyg vadovauti, valdyti, kartais net žeminti.

Bendraujant su kitais vyrais tenka konkuruoti, o pasaulis kelia grėsmę tarsi koks audringas, tamsus, neprognozuojamas vandenynas. Laikydamasis tokių nuostatų, vyras niekada nesijaučia patenkintas, todėl kad mėgindamas išlaikyti išorinį įvaizdį, viduje jaučiasi toks pat mažas, nesaugus, išsigandęs berniukas, kuris šiame grėsmingame ir priešiškame pasaulyje turi slėpti savo tikrąjį aš ir vaidinti nenugalimą „mačo“. Ši vidinė savijauta taip vadinamas „šešėlis“ kruopščiais slepiamas pirmiausia nuo savęs, todėl paprastai yra nesąmoningai projektuojamas į kitus, arba pasireiškia socialiai nepriimtinu elgesiu: kritikos, teisimo, patyčiu pavidalu.

Kompensuodami savo baimes, vyrai giriasi brangiomis mašinomis, dideliais namais, visuomenine padėtimi, mėgindami išorinėmis maskuotėmis paslėpti savo vidinį bejėgiškumą ir nepilnavertiškumo jausmą.“

Yra toks posakis „švilpti tamsoje“, tai yra elgtis taip, tarsi tu tos tamsos nebijotum. Psichoterapijoje tas asmenybės „šešėlinės“ pusės pripažinimas ir integravimas sustiprina ir padeda išlaikyti, kartais net atrasti savo tikrąjį „aš“. Sunkioji dalis ir yra tų tikrųjų baimių ir sunkumų pripažinimas pačiam sau. Geriausiai mes tai mokame slpėti ne nuo kitų, bet nuo savęs. O būtent pagal visas tradicines visuomenės nuostatas pripažinti savo baimes, silpnybes – tai reiškia neatitikti vyriškumo įvaizdžio, pralaimėti, negebėti apsaugoti savo šeimos. Ir tai baisiau už mirtį.

„Moteriškumas vyriškoje psichikoje turi didelę reikšmę“

Patys pirmieji ir taip pat patys reikšmingiausi išgyvenimai kiekvienam žmogui yra susiję su jo mama. Mama – tai šaltinis, iš kurio mes imam savo pradžią, vien jau dėl to, kad pirmus devynis savo egzistavimo mėnesius mes būname absoliučiai susieti su motinos organizmu, su jos pasąmone ir esame motinos dalis. Gimdami mes pirmą kartą atsiskiriame fiziškai, bet kurį laiką (kai kurie ilgiau, kai kurie trumpiau) dar liekame susiję psichiškai. Vėliau mes vis tiek nesąmoningai mėginame vėl susijungti su motina per kitus žmones – sutuoktinius, draugus, viršininkus, reikalaudami iš jų besąlygiškos motiniškos meilės, dėmesio ir rūpinimosi, projektuodami ar sublimuodami jos bruožus kituose.

Motina – tai pirmoji apsauga nuo išorinio pasaulio, tai mūsų Visatos centras, iš kurio per mūsų santykius su ja mes gauname visą informaciją apie gyvybines jėgas, apie savo teises gyvenime, kas ir yra mūsų asmenybės pagrindas.

Vėliau jos vaidmenį atlieka auklėtojai, mokytojai, gydytojai, dėstytojai. Didelę informacijos dalį apie save vyrai gauna iš moterų. Ir tas motininis kompleksas, apie kurį kalbėjome anksčiau, pasireiškia būtent šilumos, konforto, rūpesčio, prisirišimo prie vienų namų, vieno darbo poreikiais. Pasaulio suvokimas, kilęs iš pirminio motiniškumo suvokimo, t. y. per mūsų moteriškąją asmenybės dalį (iš motinos). Jeigu pirmomis gyvenimo dienomis yra patenkinamas vaiko poreikis maistui ir emociniam artumui, jis ir toliau jaus savo priklausomumą ir savo vietą pasaulyje. Kaip kadaise yra pasakęs Z. Froidas „Vaikas, kuriuo rūpinosi mama, yra nenugalimas“. Jeigu mamos „trūko“, tai tas „atitrūkimo“ jausmas, nereikalingumas, nepasisotinimas, poreikių nepatenkinimas, gyvenimo džiaugsmo nejautimas ir savo asmeninių tikrųjų poreikių nesuvokimas gali lydėti visą gyvenimą.

Psichoterapiškai tai koreguojama įvairiomis verbalinėmis, simbolių ir psichoradamos technikomis.

Perteklinė, visaapimanti motiniška meilė gali labai stipriai traumuoti vaiką. Dauguma moterų mėgina savo gyvenimišką potencialą realizuoti per savo sūnų gyvenimus. Neretai šios pastangos pakelia tokius vyrus į tokias aukštumas, į kurias jie patys savarankiškai vargu ar būtų sugebėję pakilti. Ne vienos garsios istorinės asmenybės biografija tai patvirtina. Bet jeigu žiūrėti į vidinę psichinę vyro būseną, dvasinę harmoniją ir pilnaverčio gyvenimo jausmą, tai būtent šie aspektai retai būna susiję tik su socialine sėkme. Psichoterapinėje praktikoje aprašoma daugybė materialiai ir socialiai sėkmingų vyrų, kurie, nežiūrint šio išorinio statuso, kentė nuobodulį ir apatiją gyvenimui.

Tam, kad išsivaduotų iš „motininio komplekso“ vyras privalo suvokti šią savo vidinio vaiko priklausomybę ir atsiskirti nuo taip vadinamo „motinos surogato“ – objekto į kurį jis projektuoja motinos vaizdinį. Paprasčiau tariant – psichologiškai „išsiskirti“ su motina.

Tai reiškia: surasti savo vertybes, surasti savo gyvenimo kelią, suvokti savo vaikišką pyktį, neretai nukreiptą į žmoną/mylimąją, kuri niekada neatitiks jo infantiliškų reikalavimų.

Kad ir kaip bebūtų gėda, daugeliui vyrų būtina pripažinti ir atskirti savo santykius su motina nuo realių savo santykių su moterimi (žmona, drauge). Jeigu jis to nepadaro, tai tie senieji, vaikiški santykių scenarijai bus nuolat naudojami ir stabdys santykių vystymąsi arba netgi sugriaus juos.

Brandumas reikalauja paaukoti savo konfortą, savo vaikiškumą. Kitaip regresija į vaikystę ves į savęs susinaikinimą ir neįsisąmonintą incestą. Bet būtent gyvenimo keliamo skausmo baimė ir verčia mus nesąmoningai rinktis šį regreso ir psichologinės mirties kelią.

Nei vienas vyras negali tapti savimi iki tol, kol nepraeis konfrontacijos su savo motininiu kompleksu ir neperkels šios patirties į sekančius santykius. Tik pasižiūrėjęs į bedugnę, atsivėrusią po kojomis, jis sugebės tapti nepriklausomu ir laisvu nuo pykčio,“ – rašo Džeimsas Holisas(James Hollis) savo knygoje „Saturno šešėlyje“.

Kai vyras vis dar nekenčia motinos ar bendrai moterų, galima suprasti, kad jis tiesiog vis dar ieško apsaugos, globos arba stengiasi pabėgti nuo spaudimo iš motinos pusės. Tas atsiskyrimo nuo motinos procesas priklauso nuo sąmoningumo, nuo vidinių psichologinių traumų, sukeltų motiniškumo, kurios ir nulemia elgesio strategijas ir vaiko psichikos ypatumus.

Vyrai tyli norėdami apsaugoti savo tikrąsias emocijas“

Kiekvienas vyras savo gyvenime turi istoriją, kai jis, būdamas berniuku, paaugliu, pasidalinęs savo išgyvenimais su bendraamžiais, vėliau dėl to labai gailėjosi. Greičiausiai po to buvo išjuoktas, jį erzino kiti vaikai, dėl to jis jautė gėdą ir vienišumą. „Mamytės sūnelis“, „žinduklis“ ir kiti įžeidimo žodžiai susiję su atvirumu ir emocionalumu.

Šios traumos lieka suaugusio gyvenime, nepriklausomai nuo socialinių pasiekimų. Tada, vaikystėje, būsimasis vyras priėmė sprendimą ir pavadino jį „vyrišku“ – slėpti savo nesekmes ir emocijas, tylėti apie tai, neprisipažinti ir kaip ten bebūtų sunku, apsimesti priešingai. Apie tai neturi niekas žinoti, antraip tu ne vyras, o pašluostė.

Didžioji vyro gyvenimo dalis, o gal visas gyvenimas, būna skirtas kovai su buvusiomis vaikiškomis baimėmis subjektyvioje realybėje. Kaip koks įkalintas riteris su šarvais. Liūdna.

Neretai vyras mėgina nuslėpti, išstumti savo vidinį moteriškumą vaidindamas „mačo“ vaidmenį, reikalaudamas kad žmona tenkintų jo infantilius motiniškos globos poreikius, tuo pačiu metu mėgindamas valdyti, kontroliuoti moterį, netgi žeminti ją.

Žmogus slopina tai, ko bijo. Nepriimdamas savo moteriškos pusės, vyras stengiasi ignoruoti savo emocijas, jas slėpti, žemindamas realią moterį, kuri yra šalia jo.“

Tokia patologija sąlygoja tarpusavio santykių šeimoje komplikacijas. Bet kokiuose santykiuose, vyras patenka į priklausomybę todėl, kad menkai save pažįsta. Jis projektuoja savo neatpažintą asmenybės dalį į kitą žmogų. Dažnai vyrai jaučia pykčio antplūdžius moterų atžvilgiu. Tokie įniršio pasireiškimai susiję su pertekline motinos įtaka ir tėvo „trūkumu“ vaikystėje. Pyktis kaupiasi tuomet, kai buvo pažeidžiamos vaiko asmenybės ribos, gal būt netgi fizinės prievartos būdu arba per didelės suaugusiojo kontrolės vaiko gyvenime. Ši psichologinė trauma, jeigu labai intensyvi, gali sukelti sociopatiją. Toks berniukas, tapęs suaugusiu, negalės tinkamai rūpintis artimaisiais. Jo gyvenimas bus pilnas baimės, visi esantys šalia ir norintys turėti su juo šeiminius santykius, kentės. Jis negalės vienas pats šios savo kančios išjausti, todėl dalinsis ja su aplinkoje esančiais ir tai tęsis tol, kol vyras nepriims savyje moteriškosios, emocionalios pusės, ir neatsikratys motininio komplekso.

Trauma darosi neišvengiama, nes vyrai turi palikti motiną ir psichologiškai su ja išsiskirti“

Perėjimas iš motininės priklausomybės į vyrišką, tėvišką prigimtį, lydimas ne tik fiziologiniais pasikeitimais berniuko kūne, bet ir psichologiniais sukrėtimais, pergyvenimais, traumomis. Psichologinė trauma prisideda prie infantilios, nesąmoningos asmenybės medžiagos (saugumo ir priklausomybės) integracijos. Įvairios tautos visuomet turėjo ( kai kurios iki šiol naudoja) savęs žalojimo ritualus: apipjaustymą, ausų pradūrimą, dantų išmušimą. Visuose šiuose ritualuose užkoduotas materijos pažeidimas (materija – mater – motina). Tokiu būdu tarsi atimama iš berniuko motiniška apsauga, atrama. Tai buvo laikoma didžiausia meilės išraiška jaunuoliui.

„Šiuolaikiniams jaunuoliams psichologiškai sudėtinga įveikti šį periodą be išorinės pagalbos. Kadangi neišliko ritualų, neliko būdų kaip pereiti iš berniuko į brandų vyrą, todėl didžioji dauguma vyrų lieka su savo individuliomis priklausomybėmis, demonstruodami savo abejotinas mačo-kompensacijas, o viduje išgyvena neryžtingumą ir kenčia gėdą.“

Štai išsivadavimo iš motininio komplekso stadijos:

Pirmoji: tai fizinis ir psichinis atsiskyrimas nuo tėvų. Anksčiau tai būdavo „pagrobimo“ ritualas (genties seniūnai su kaukėmis), kuris atima iš būsimo vyro tėvų namų šilumą ir jaukumą, tokiu būdu suteikdamas galimybę pereiti iš vaikystės į suaugusį.

Antrosios stadijos būtinu elementu būdavo simbolinė mirtis. Inscenizuotas laidojimas arba tamsaus tunelio perėjimas. Berniukas įveikdavo mirties baimę, išgyvendamas simbolinę vaikiškos priklausomybės mirtį. Tačiau, nežiūrint šios simbolinės mirties, naujoji asmenybė dar tik pakeliui.

Trečioji stadija – atgimimo ritualas. Tai gali būti krikštas, kartais naujo vardo suteikimas ar panašiai.

Ketvirta stadija – tai mokymosi stadija. Visų naujų žinių, reikalingų jaunuoliui, siekiančiam tapti suaugusiu vyru, įgijimas. Taip pat tai savo pareigų ir teisių visuomenėje suvokimas.

Penkta stadija paprastai buvo lydima ypatingai sunkaus išmėginimo: izoliacija, fizinės ištvermės patikrinimas, kova su stipriu priešininku ar pan.

Iniciacija baigiama sugrįžimu – šiuo periodu berniukas pajunta egzistencines permainas, jame tarsi miršta viena asmenybė ir gimsta nauja, brandi, stipri.

Jeigu paklaustumėte šiuolaikinio jaunuolio ar jis jaučiasi vyru, jis vargu ar sugebėtų atsakyti teigiamai. Taip, jis žino savo socialinį vaidmenį, bet tuo pačiu metu neturi supratimo kas tai yra iš tiesų būti vyru.

„Vyro gyvenimas pilnas prievartos, nes jo siela patiria smurtą“

Vaikystėje, santykiuose su motina neišreikštas pyktis pasireiškia suaugusio vyro gyvenime susierzinimu. Šis fenomenas vadinamas „išstumtu“ pykčiu, kuris išsilieja esant mažiausiam dirgikliui ir dažnai tai atrodo kaip neadekvačiai stirpi reakcija į mažą provokaciją.

Šį savo pyktį mėgindami „išventiliuoti“ vyrai neretai pažeidinėja socialines normas ir taisykles arba seksualiai smurtauja. Prievarta prieš moteris – tai taip pat vidinės vyrų traumos, susijusios su motininiu kompleksu, pasekmė. Šis vidinis konfliktas, pasireiškiantis baime, bus perkėlinėjamas į aplinką, siekiant apsisaugoti, paslėpti tą baimę dominuojant prieš kitus. Vyras, siekiantis valdžios – tai nesubrendęs berniukas, veikiamas vidinių baimių.

Dar vienas vidinių baimių nugalėjimo būdas – siekimas beatodairiškai patenkinti moterį, pasiaukojant jai.

„Šiuolaikiniai vyras retai kalba apie savo pyktį ir įniršį, nepatirdami gėdos dėl to. Jie dažnai renkasi tylėti, nekalbėti apie savo jausmus, likdami vienatvėje“.

Ir tuomet šis įniršis, neišreikštas išorėn ir neišsakytas žodžiais, nukreipiamas vidun. Tai pasireiškia savidestrukciniais būdais: narkotikai, alkoholis, darboholizmas. Taip pat psichosomatinėmis ligomis: skrandžio opomis, hipertonija, galvos skausmais, astma ir t.t.

Būtina nutraukti tuos motininius saitus, išgyventi traumą ir tik tuomet galimas asmenybės augimas ir kokybiškas asmeninis gyvenimas.

Kiekvienas vyras ilgisi savo tėvo ir bendravimo su vyriškos bendruomenės vyresniaisiais“.

Franko Kafkos „Laiško tėvui“ ištraukoje aprašyta tai, ką daugelis šiuolaikinių vyrų norėtų išsakyti, prisipažinti savo tėvams:

„Brangus tėve,

Tu neseniai manęs paklausei kodėl aš sakau, kad Tavęs bijau. Kaip visuomet, aš nieko nesugebėjau Tau atsakyti, iš dalies dėl tos pačios baimės prieš Tave, iš dalies todėl, kad šios baimės paaiškinimas reikalauja daugybės smulkmenų, kurias man sunku išsakyti žodžiais. Ir netgi dabar, kai aš mėginu Tau atsakyti rašydamas laišką, tai mano atsakymas vis tiek bus nepilnas, nes netgi tuomet, kai aš tau rašau, man trukdo ta baimė prieš Tave ir jos pasekmės, o tai gerokai viršija mano protinius sugebėjimus.“

Jau gerokai praeityje tie laikai, kai šeimos verslą, profesinius įgūdžius ir paslaptis tėvas perduodavo sūnui iš kartos į kartą. Taigi, ryšys tarp tėvo ir sūnaus nutrauktas. Dabar tėvas eina į darbą, palieka namuose savo šeimą ir grįžta pavargęs tenori vieno – ramybės, kad jo netrukdytų. Jis nesijaučia esąs geras pavyzdys savo sūnui.

Tėvo ir sūnaus konfliktas šiuolaikiniame pasaulyje – įprasta praktika. Ir dabar tai jau perduodama iš kartos į kartą. Sunku šiais laikais rasti sektiną pavyzdį: nei visuomenėje, nei bažnyčioje, nei darbe. Išmintingo vadovavimo, taip reikalingo berniukams tapti suaugusiais vyrais, praktiškai neliko. Todėl dauguma vyrų ir patiria tą stipraus tėvo, mokytojo deficitą. Vyrui reikalingos ne tik žinios, bet labiau vidinė stiprybė, pasireiškianti besąlyginiu savo sūnaus priėmimu, palaikymu. Be „prikabintų“ etikečių, lūkesčių ir nepatenkintų ambicijų. Tikrasis vyriškas autoritetas gali kilti tik iš vidinės stiprybės šaltinio. Tiems, kuriems neteko laimė pajusti savo vidinio autoriteto, visą gyvenimą telieka nusileisti kitiems, laikyti juos geresniais ir savo vidinį silpnumo jausmą kompensuoti socialiniu statusu. Negavęs pakankamo, pozityvaus dėmesio iš tėvo, berniukas mėgina jį užsitarnauti. Suaugęs jis visą gyvenimą paskiria kitų žmonių dėmesio užsitarnavimui, atkreipimui į save, ypač jeigu tai aukštesni pagal statusą ar pajamas. Tėvo tylėjimas arba ignoravimas, berniuko yra vertinamas kaip jo nepilnavertiškumo įrodymas: jeigu aš būčiau vyras, aš užsitarnaučiau jo meilę, o jeigu jis nekreipia į mane dėmesio, vadinasi aš netapau vyru.

Berniukui reikia tėvo pavyzdžio, padedančio suprasti kaip reikia šiame pasaulyje funkcionuoti, kaip dirbti, kaip išvengti nemalonumų, kaip kurti santykius su savo vidine ir išorine moteriškąja puse“, – rašoma knygoje „Saturno šešėlyje“.

Tam, kad aktyvuoti savo vidinį vyriškumą, berniukui itin svarbus brandus tėviškas modelis. Kiekvienas sūnus turi matyti vyrišką tėvo pavyzdį, tėvo, kuris neslepia savo emocionalumo, kuris klysta, krenta ir pripažįsta savo klaidas, keliasi ir jas ištaisęs eina pirmyn. Jis nežemina savo sūnaus žodžiais „neverk, vyrai neverkia“, „nebūk mamytės sūnelis“ ir pan. Jis pripažįsta savo baimes, bet moko su jomis tvarkytis, nugalėti savo silpnybes.

„Tėvas turi išmokyti sūnų kaip gyventi išoriniame pasaulyje, liekant santarvėje su pačiu savimi“

Jeigu tėvo nėra fiziškai ar psichologiškai, vyksta šeimos posistemių persikryžiavimas ir motinos-sūnaus ryšys tampa stiprus ir neretai patologinis.

Kokia gera bebūtų motina, ji negali suteikti sūnui to, ko pati neturi, apie ką neturi nei menkiausio supratimo – kaip tapti vyru.

Tik tėvas, išmintingas mokytojas gali ištraukti sūnų ir motininio komplekso, kitaip psichologiškai sūnus taip ir liks berniuku, arba pateks į priklausomybę nuo kompensacijų – taps „mačo“ ir nuolat mėgins po tuo paslėpti vyraujantį vidinį moteriškumą.

Ką gali psichoterapija?

Jos metu žmogus suvokia savo baimes, pažeidžiamumą, ilgesį, agresiją, tokiu būdu patirdamas traumą. Tas suvokimas jau yra trauma. Bet ši trauma yra būtina, gydanti.

Jeigu tai neįvyksta, žmogus toliau tęsia savo idealaus „tėvo“ paieškas tarp pseudopranašų, pseudoautoritetų, pop-žvaigždžių ar pan., juos garbindamas ar juos pamėgdžiodamas.

Jeigu vyrai nori išgyti, jiems verta mobilizuoti visas savo vidines pajėgas, resursus ir papildyti tai, ko negavo savo laiku iš išorės“

Sveikimas prasideda tuo metu, kai vyras tampa sąžiningas pats su savimi, tai reiškia nežiūrint gėdos jausmo, pripažįsta savo emocijas. Tuomet tampa įmanomas jo asmenybės pagrindo formavimas, išsivadavimas iš pilko, lipnaus, sielą persekiojančio ir gniuždančio baimės šešėlio. To neįmanoma padaryti pačiam, ir tam reikia laiko. Terapija gali trukti pusmetį, metus o gal ir ilgiau, bet gera žinia ta, kad pasveikimas realus ir įmanomas“.

Šaltinis: psy-practice.com

Išversta pagal Džeimso Holiso (James Hollis) knygą „Saturno šešėlyje“ir Natalijos Ščerbakovos straipsnį.