Žaidimas – rimtas dalykas

Ilgą laiką žaidimui buvo klijuojama neigiame etiketė. Buvo laikoma, kad tai tik trukdo dirbti, užsiimti naudinga veikla ir neva skirtas tik poilsiui ir atsipalaidavimui. Tokie posakiai kaip „čia tau ne vaikų žaidimas“, „gana čia žaisti, jau laikas imtis darbo“, „visa tai atrodo kaip žaidimas“ ir pan. rodo, kad žaidimas nelaikomas svarbiu procesu. Ilgai užtruko, kol žaidimas buvo pripažintas svarbiu žmogaus asmenybės vystymuisi, raidai.

Šiais laikais žaidimo spontaniškumą pakeitė ugdomieji žaidimai, tačiau manoma, kad tai atima žaidimo malonumą. Žaidimas tarsi priešpriešinamas darbui, o kaip žinia, sėkmės siekimas ir nesėkmės baimė labai stipriai paplitusi mūsų, suaugusiųjų mintyse, ir mes net nejausdami atimame iš savo vaikų tą malonumą spontaniškai žaisti, tuo pačiu slopinam jų kūrybiškumą.

Net seniausiais laikais buvo žaidžiama. Žaidimą (kamuoliai moliniai sukučiai) liudijančių liekanų buvo rasta 4-5 tūkst. m. pr. m. e. Nuo Senovės Romos žaidynių laikų iki pat šių dienų žaidimas yra daugiau nei pramoga – tai žmogaus veiklos forma, teikianti galimybę gyventi bendruomeniškai. Sporto žaidynės tarp miestų, valstybių tam tikra prasme padeda išvengti karų ir kitokių nesutarimų.

Žaidimas būtinas žmogui formuotis ir ugdyti socializacijos įgūdžius. Jis suteikia kryptį vaiko impulsams ir fantazijoms. Be to, žaidimas reikalingas kūrybiškumui žadinti.

Visais laikais mažajam žmogučiui jau nuo pirmųjų dienų rūpėjo žaisti: tirti aplinkinį pasaulį, bandyti naujus sąmoningus judesius, žaisti savo rankomis, veidu, balsu ar barškučiu, o vėliau visa tai pakartoti su kitais daiktais, kitomis aplinkybėmis. Žaidimas ne tik leidžia patirti emocijų, bet ir suteikti simbolį patirtam jausmui.

Jeigu vaikystėje vaikas žaidė nepakankamai, paauglystėje jaunuoliui kyla tam tikrų sunkumų: linkstama bėgti nuo santykių arba juos nutraukti, užuot taikiai išsiskyrus; elgiamasi agresyviai, o ne mėginama išsiaiškinti skirtingus požiūrius, nes trūksta žaismingumo tiek vertinant save, tiek kitus. Gali būti sunku suvaldyti savo mintis ir fantazijas. Kartais gali pritrūkti žaismingumo ko nors mokantis; užslopinami intelektiniai ir socialiniai gebėjimai; stinga kūrybiškumo ir išradingumo. Stokojant žaidimo patirties vėliau sunkiau atsiskleisti darbe, užmegzti santykius su kitais, netenkama subtilaus malonumo, kurį paprastai jaučiame žaisdami žodžiais, juokaudami.

Turėdami žaidėjo įgūdžių, užaugę galės panaudoti kūryboje visa tai, ką patyrė ir dar mokės tuo pasidalinti.

Žaidimo raidos etapai

S. Froidas ir M. Klein teigė, kad kūdikis žaidžia jau nuo pirmųjų savo gyvenimo dienų, kai savo kūnu tyrinėja aplinką. Jis randa savo burną, pradeda čiulpti pirštuką, kai yra neramus ar alkanas. Ir tai yra pirmoji oralinio malonumo forma. Vėliau vaikas „atranda“ savo balsą, rankas.

Nuo ketvirto mėnesio jau pradeda žaisti barškučiais, liesti kitus daiktus. Nuo pusės metų vaikas jau žaisdamas su žaislais gali palūkėti kažkiek laiko nevalgęs ir negavęs mamos dėmesio. Apie aštuntą mėnesį „veidrodžio stadijoje“ (kai vaikas pastebi skirtumus tarp savęs ir kitų, pažįstamų ir nepažįstamų), gaudamas pakankamai dėmesio ir švelnumo, žaidimas vaikui tampa ne tik malonumo pakaitalas. Žaislai, kurie tokiu metu turėtų būti ne tik tvirti, atsparūs lūžimui, bet lankstūs ir minkšti. Jie tampa vaikui išorinio pasaulio pastvumo ir patikimumo ženklu, todėl neturėtų sulūžti ar dingti iš akiračio.

Tačiau tuo atveju, jeigu žaidimas tėra būdas kompensuoti emocinio bendravimo (dėmesio, švelnumo) stoką, kyla didelis pavojus, kad vaikas gali pasidaryti priklausomas nuo daikto ir nuolat tikėsis, kad jis patenkins visus jo poreikius, užpildys tėvų dėmesio stygių ir gali netgi nustoti domėtis išoriniu pasauliu.

Taigi, šiuo ankstyvuoju periodu formuojasi vaiko sugebėjimas jausti pasitenkinimą žaidžiant.

Esminiai pokyčiai prasideda antraisiais metais, kai vaikas jau sugeba stovėti, mokosi vaikščioti, stumdo, dėlioja daiktus. Žaidimų ir žaislų įvairovė plečiasi. Po truputį ateina tas etapas, kai vaikas gali „žaisti be žaislų“, t. y. įsivaizduoti, fantazuoti, kurti, panaudodamas kalbą, žodžius, savo vaizduotę. Norint pasiekti pasitenkinimą, jam nebebūtini daiktai.

2-4 metų vaiko vidinis pasaulis dar labiau sudėtingėja, vaizduotė lavėja ir kartu su tuo kyla vis naujų baimių. Vaikas žaidžia pasinaudodamas net ir baimėmis: slėpynės puikus žaidimas inscenizuoti dingimą – savo ar artimo žmogaus ir jį išgyventi.

Klausydamas pasakį, vaikas taip pat sugeba žaisti – pavirsti savo mintyse kažkuriuo iš herojų, išgyventi įvykius, emocijas. Šiuo laikotarpiu taip pat labai daug žaidžiama su kasdienybėje ir buityje naudojamų daiktų imitacijomis (lėlių namai, virtuvėlė, indeliai, mašinėlės). Vaikas susitapatina su suaugusiųjų veiksmais, atkartoja juos savo žaidimuose, tokiu būdu mokydamasis gyvenimo ateityje.

Nuo ketverių metų iki mokyklinio amžiaus žaidimai tampa vis labiau judrūs, fiziniai (gaudynės, grumtynės). Tuo pačiu metu įsitrvirtina ir žaidimai, turintys taisykles: stalo žaidimai, knygos, rankdarbiai. Taip pat aktualizuojasi lytinė identifikacija ir vaikai žaidžia „šeimą“ (tėtį ir mamą), o šalia to pasiskirsto į „berniukiškus“ ir „mergaitiškus“ žaidimus.

Pradinėje mokykloje žaidimų evoliucija turi du etapus. 6-8 metų vaikai mėgsta lenktyniauti. Tai mokymosi etapas: mokydamiesi taip pat konkuruoja, provokuoja, demonstruoja ką išmoko. Populiarūs žaislai yra konstruktoriai. Šiame amžiuje vaikai pripažįsta taisykles ir jų laikosi.

Devinti – vienuoliktieji metai – „grupavimosi“ pradžia. Vaikai skirsto bendraamžius į draugus ir ne. Jiems dar reikia vadovo, kuris organizuotų jų veiklą. Tai gerai pastebima per gimtadienio šventes, kai nesant aiškaus renginio plano, vaikai susimeta į grupeles ir ima nuobodžiauti.

Pradėjus lankyti pagrindinę mokyklą, jau pirmaisiais keletą metų (11-12m) vaikai pradeda mąstyti abstrakčiai ir jų žaidimai gerokai sudėtingėja. Yra kuriamos hipotezės, strategijos kas bus, jeigu ir pan. Be abejo daug vietos atsiranda informatikos žaidimams. Nors susidomėjimas priešinga lytimi atsiradęs, tačiau iniciatyvos dar mažai rodoma žaisti kartu, daugiausia žaidimų draugais tampa tos pačios lyties bendraamžiai.

Paauglystėje visos ribos labai stipriai išblunka. Čia jau žaidžiami visokie žaidimai: ir intelektiniai, ir fiziniai. Šiuo laikotarpiu, šiek tike panašiai kaip kūdikystėje, atsiranda disbalansas tarp noro ir galimybių. Kūdikis nori bėgti, bet dar nevaldo savo kūno, o paauglys nori turėti santykius su priešinga lytimi, bet dar nėra emociškai tam pasiruošęs ir jį taip pat trikdo jo kūno pokyčiai.

Jautrus reagavimas į ginčus tarpusavyje, nesaugumas ir nelankstumas bendraujant, tuo pačiu metu hormonai, skatinantys leistis į spontaniškus žaidimus – tai nuolatinė paauglių būsena. Tėvus paaugliai išbraukia iš savo žaidimų ir nepriima jų rekomendacijų. Vieninteliai autoritetai gali tapti meno ar sporto būrelių vadovai, kurių pasiūlymai gali būti priimti.

Vis dėlto nereikėtų visiškai atsisakyti tam tikrų žaidimų šeimoje: paauglys nors ir priešinasi, tačiau giliai viduje išgyvena, jeigu pasijunta nereikalingas, atstumtas, jeigu juo nesidomima. Jis gali elgtis ypatingai „bjauriai“: kai jam siūloma bendra veikla jis ją atmeta, o kai nesiūloma – jaučiasi apleistas ir nemylimas.

Mums tėvams, gyvenantiems su paaugliais vaikais skirtas nelengva iššūkis – rasti kelią į bendradarbiavimą nors retkarčiais, praleidžiant kartu tegu nedaug, bet kokybiško laiko su nuolat „emocijų kalneliais“ besivažinėjančiu paaugliu.

Žaidžiame visą gyvenimą

Žaisdmi mes tarsi dalyvaujame pasaulio kūryboje. Žaidimo formos gali būti labai įvairios. Tai ir stalo žaidimai suaugusiems, ir šeimos stalo žaidimai. Šachmatai, šaškės. Konstruktoriai (lego ir suaugusiems), dėlionės (puzzle), modeliai (laivų, lėktuvų, pastatų). Azartiniai žaidimai. Seksualiniai, erotiniai gundymo žaidimai. Vaidmenų žaidimai teatre. Menas – kaip socialinio žaidimo forma: meninkas perduoda žiūrvui mintis, emocijas, vyksta mainai. Žaidimo ir meno paskirtis ta pati – sukurti emociją, išgyventi ją, patirti susijaudinimą, pasitenkinimą, pabendrauti, tyrinėti.

Ar tikrai žaidimas prieštarauja darbui?

Na, pedagogai pastebėjo, kad lengviausiai išmokstama žaidžiant. Tai kūrybinis procesas, kurio metu patiriamas malonumas ir įgūdžiai susiformuoja lengvai ir greitai. Gimsta naujos idėjos, dėmesys geriau koncentruojamas, nes yra susidomėjimas ir didelė motyvacija tai kartoti – kas ir svarbu formuotis refleksams, kaupti patirtį, įgyti tai patirčiai atmintį.

Jau vyresniame mokykliniame amžiuje vaikai, kurie turėjo mažai arba labai skurdžios žaidimo patirties, nesugeba jausti jokio malonumo mokytis, jų noras mąstyti yra silpnas.

Jau suaugus bet koks dirbamas darbas gali atrodyti nuobodus, atliekamas iš pareigos arba iš būtinybės išgyventi.

Suaugę ir vaikai turi labai skirtingą suvokimą kas yra laisvalaikis, svajojimas ir nuobodulys.

Neretai veikal, kurios negalime įvardinti, laikoma dykinėjimu. Iš tiesų tai sugebėjimas pasinerti į savo vidinį pasaulį, svajoti, ramiai būti nieko neveikiant – labai vertingas užsiėmimas tiek vaikams, tiek suaugusiems. Nuolatinis raginimas veikti ilgainiui tampa pavojingas: sukelia įtampą, pervargimą, ligas.

Jau nuo vienerių metukų vaikas yra pajėgus svajoti ir dėka to sugeba palaukti, kol bus patenkinti jo esmimiai poreikiai. Ši ankstyvoji patirtis labai svarbi jau suaugusiojo gyvenime, kai tarkime pradėjus atostogauti, praradus išorinius stimulus veikti, gali atsirasti nerimas ir nesaugumo jausmas, jeigu vaikystėje nebuvo įgūdžio „svajoti“ ir išlaukti. Vietoje ramaus poilsio žmogus mėgina užpildyti veiklos deficitą ir iš to kylantį nerimą išorine stimuliacija: TV žiūrėjimu, radijo klausymu ar kitokia veikla.

Ramybės ir veiklos periodiškumas – tai svarbus harmoningo gyvenimo principas. Nuobodulys nėra neigiamas dalykas. Taigi, jeigu vaikas nieko neveikia, mes tėvai nesame įpareigoti tuoj pat vaiką „užimti“ arba siūlyti kokią nors veiklą ar užsiėmimą. Nuobodulys kaip tik gali tapti varomąja jėga ieškoti kažkokios naujos interesų srities, erdvė gimti naujoms idėjoms ar saviraiškos būdams.

Ką reiškia žaisti?

Anglų kalboje yra du žodžiai apibūdinti žaidimui: game – žaidimas pagal taisykles ir play – žaidimas be taisyklių. Prancūziškai tai vienas žodis, apimantis abi reikšmes – jouer, tačiau panašiai skambantis žodis plaisir – reiškia malonumą.

Taigi, du žaidimo būdai, kuriems būdinga skirtinga struktūra, naudojamos priemonės, skirtingos žaidėjų amžiaus grupės ir psichologinė būsena žaidimo metu.

Taisyklėmis grįstas žaidimas skirtas jau vyresniems vaikams ir taip pat suaugusiems, nes čia būtina suvokti, kad santykiai žaidime bus reguliuojami, taisyklės nėra savaime suprantamas dalykas, todėl laisvė ir malonumas žaidžiant bus apriboti tam tikroje susitarimų erdvėje.

Žaidimas be taisyklių yra žaidžiamas jau nuo pačių mažiausių iki mokkyklos pradžios, kai jau vaikai patys pradeda jausti poreikį laikytis taisyklių. Vėliau, paauglystėje, jos vėl pradedamos laužyti arba ignoruoti. Žaidime be apribojimų atsiskleidžia vaizduotė, kūrybiškumas, laisvės pojūtis ir tai gali apsvaiginti, vaikai ir paaugliai praranda laiko pojūtį, nesugeba savęs riboti ir todėl svarbu čia jiems padėti, laiku įsikišti ir nustatyti saugias ribas.

Vienas ar keliese?

Nuo pirmųjų metų pabaigos vaikas mokosi žaisti su kitais. Tai užtrunka, ir susiformuoja tik darželyje, kai įvedami žaidimai pagal taisykles. Tuo pačiu metu beveik visi vaikai išsaugoja poreikį žaisti vienumoje. Žaisti keliese visuomet sudėtingiau, nes reikalingas derinimasis, tačiau tuo pačiu tai yra įdomiau, patraukliau.

Vieta žaisti ar ne?

Pasirengimas žaisti labiau priklauso nuo vaiko nusiteikimo nei nuo vietos. Vaikai labai greitai ir spontaniškai prisitaiko prie juos supančios erdvės.

Mažiems vaikams būdinga žaisti netoli juos prižiūrinčių suaugusių, jaučiant jų buvimą ir globą. Reikėtų sunerimti, jeigu toks vaikas žaidžia užsidaręs savo kambaryje. Toks uždarumas visiškai normalus paauglystėje.

Populiariausia žaidimų vieta yra namai arba laukas (kiemas, sodas, parkas). Specialios vaikų žaidimo aišktelės ir miškas, atrakcionų parkas ir vienkiemis – tai priešingybės, tačiau visur vaikai ras kaip pasimėgauti žaidimu.

Svarbu atsiminti, kad vaikai niekada nesijaus nelaimingi toje vietoje, kur jų tėvai yra laimingi. Vaikai sugeba prisitaikyti prie esamos aplinkos lygiai tiek, kiek sugeba prisitaikyti jų tėvai.

„Žaidimas žodžais“

Tai būdinga įžengus į pagrindinę mokyklą, nuo penktos klasės, kai jau kalba yra pasiekusį tam tikrą suvokimo lygį, kai suprantamos dviprasmybės, alegorijos, jumoras.

Čia palaispniui besivystantis procesas: iš pradžių vaikas žaidžia žodžių skambesiu, stebi jo poveikį kitiems, paskui pasitelkia vaizdinius, pasakoja juokingas situacijas, ir tik vėliau jau ima naudoti humorą. Tam reikalinga jau įgudusio kalbos vartotojo patirtis. Ne visi vaikais sugeba juokauti ir ne visi supranta kitų juokavimą.

Iš galvoti pasakojimai, anekdotai, eilėraščiai, skaičiuotės, absurdiškos istorijos – visa tai tam tikra žaidimo forma. Žodžius galime palyginti su žaislais. Paauglystėje net būdingas polinkis kurti kitonišką kalbą: kalbėti žodžiais tariant juos iš galo arba pridedant tam tikrą priešdėlį prie kiekvieno žodžio. Nepadorių žodžių vartojimas irgi sukelia tam tikrą įtampos sumažėjimą arba atvirkščiai – parodo esamą stiprią emociją.

Pokštai

Nuo mažens krėsti pokštus – tai noras laužyti taisykles. Taip pat tai gali būti gasdinimas – būdas numalšinti ar išgyventi savo paties baimę. Vėliau pokštai gali tapti pikti -su sadizmo prieskoniu, noru sukelti kitam skausmą, nemalonius jausmus. Pokšto metu žaislas yra kitas žmogus.

Kūryba

Žaidimas yra būdas suskurti iki šiol neturėtus ryšius su aplinka. D. Winnicotas, tyrinėjęs žaidimą, sakė, kad tai tam tikra „iliuzijos erdvės“ atmaina. „Tarkime, kad…“ sako vaikas ir ima kurti, fantazuoti, išgalvoti įvykius, objektus, pasakoja istoriją. Vaikas kuria savitą pasaulį iš to, ką mato, jaučia girdi, suvokia, turi savyje. Kai žaidžia keletas vaikų, jie kiekvienas įneša savo kūrybinę dalį, pagal savo galimybes.

Nuo pirmųjų vaikystės žaidimų palaipsniui pereinama prie kultūrinių patirčių – filmų, spektaklių, dailės darbų žiūrėjimo, knygų skaitymo, kas taip pat teikia pasitenkinimą.

Santykiai

Bet koks buvimas grupėje – tai laikas, kai mokomasi patenkinti savo poreikius ir nepakenkti kitų interesams. Santykių palaikymo įgūdžių padeda įgyti žaidimai. Ypač įdomu stebėti žaidimus, kur pasiskirstoma vaidmenimis, užduotimis, atsakomybėmis. Nuo pirmųjų savo žaidimų vaikai imituoja suaugusių gyvenimą, kartoja tai, ką mato savo šeimose, artimoje aplinkoje. Arba elgiasi priešingai. Kai kurie nuosekliai perima lyderio, žaidimų vadovo poziciją: jie sprendžia kas kuo bus žaidime, imasi iniciatyvos teisėjauti ginčuose, pirmieji pradeda žaidimą. Kiti gi gali elgtis pasyviai, paklūsta, o dar kiti – konkuruoja. Vaikai žaisdami išmėgina, „pasimatuoja“ įvairius socialinius vaidmenis, patiria kuriuose jie jaučiasi geriausiai, o kuriuose labai blogai.

Mūsų tėvų užduotis galėtų būti stebėti ar vaikas neužstringa viename vaidmenyje (ypač jeigu tai savotiškos „aukos“ pozicija) ir pasikalbėti apie tai su vaiku, inicijuoti jį keisti savo vaidmenį, išmėginti kitą, padrąsinti jį papasakojant pavyzdžių iš savo gyvenimo. Kartais vaikai lieka juos netenkinačioje pozicijoje neturėdami idėjų kaip galėtų iš jos išeiti, kaip kitaip elgtis ar reaguoti. Tokiu metu jiems tikrai reikia išorinės pagalbos. Tik svarbu netapti nuolatiniais savo vaiko užtarėjais ir hipergloboti.

Baimė ir kitos emocijos

Vaiko vidiniame pasaulyje slypi daug ir įvairių emocijų. Baimės būdingos amžiaus tarpsniams, jos keičiasi ir žaisdamas vaikas geba jas iškelti ir „žaisti“ jomis: nupiešti, nulipdyti, suklijuoti iš gabalėlių linksmą pabaisą, suvaidinti grėsmingą situaciją ir išgyventi ją saugioje aplinkoje. Žaidimas padeda nerimą perkelti iš minčių į veiksmą – žaidimą. Tai taip vadinama sublimacija – kai kažkas, kas mus užvaldė, atrodo neįmanoma, tampa nauju kūriniu. Tai yra meninės kūrybos pagrindas: dailės, muzikos, literatūros kūriniai gimsta inicijuoti vidinių kūrėjo išgyvenimų, jo emocijos sublimuojamos ir išreiškiamos, jomis pasidalinama su kitais.

Būtent pasakos – geras to pavyzdys. Vaikas, klausydamas istorijos apie pabaisą, praryjančią mergaitę, išgyvena baimę būdamas šalia jam saugaus asmens, mamos ar tėčio, kuris gali apginti, apsaugoti, pasirūpinti juo. Laiminga pabaiga visuomet veikia padrąsinančiai, leidžia vaikui ir gyvenime, po skausmingų situacijų tikėtis geros išeities, jos ieškoti, nenuleisti rankų. Taip jau vaikystėje formuojasi mūsų vidinės psichologinės gyvenimo strategijos.

Problemos ir jų sprendimas

Pranešti apie iškilusius sunkumus, sielvartą ar iššūkius galime žodžiais. Tačiau vaikai naudoja netiesioginį, tačiau veiksmingą būdą pranešti apie tai, kas juos kamuoja – per žaidimą. Stebint žaidžiantį vaiką tikrai pavyks pastebėti jo patirtas vidines traumas, išgyvenimus, stiprias emocijas. Neretai juose matysime sadistiškų elelmentų, kur vaikas norės atsikratyti jį nuskriaudusiu objektu, žaidime gali būti daug primygtinumo, pasikartojimų, noro sukelti nerimą kartu žaidžiantiems.

Žaidimas taip pat labai vertinga ir paguodos, ir sunkios situacijos ar konflikto sprendimo priemonė. Žaidžiant gali būti užmezgamas kontaktas su vaiku, subtiliai įvardijama problema, padedama suvokti grėsmę, patirtus išgyvenimus, juos įsisąmoninti kiek tai įmanoma viename ar kitame vaiko amžiaus tarpsnyje.

Psichoterapijoje labai plačiai taikoma būtent žaidimų terapijos forma: įvykių atkūrimas figūrėlių pagalba, lipdymas, piešimas, psichodrama, vaidmenų žaidimai su paaugliais, metaforinės kortelės).

Kadangi žaidžiant, galima viską interpretuoti kaip „netikroviška“, vaikas gali lengviau išsakyti, išreikšti sunkias patirtis, atskleisti įvykius, apie kuriuos kalbėti negalėtų, bijodamas, kad jo pyktis ar baimės nepakenktų kitiems ar jam pačiam. O žaidžiant viskas pasidaro įmanoma.

Žaidimo metu įmanoma atkurti vaiko pamatinį saugumą, pasitikėjimų grįstą ryšį su vaiku, įgalinti vaiką žaisti (jeigu iki tol jis neturėjo tokių gebėjimų dėl įvairių aplinkybių ankstyvama amžiuje) ir tuomet jis žaisdamas tranformuos susikaupusią vidinę įtampą.

Žaislai – kas tai yra?

Žaislų istorija

Archeologiniai kasinėjimai atskleidė, kad jau nuo V a. pr. m. e. žmonės gamino žaislus kūdikiams (barškučius, skambaliukus), vaikams (stumiamus, traukimus žaisliukus, vežimėlius, lėles, indelius ir vyresniems vaikams (lankus, kamuolius, kauliukus, sukučius). Taigi, jau Antikoje buvo suvokta, kad vaikystė – žaislų ir žaidimų metas. Vėliau metalo dirbiniuose, paveiksluose ir literatūros kūriniuose vaizduojami įvairūs iki šių dienų žaidimams naudojami žaislai (kaladėlės, sukučiai, kauliukai, lėlės, lazdos-arkliukai ir t.t.).

Žaislai evoliucionuoja nuo savos gamybos iki fabrikinių, ir atvirkščiai nuo masinės gamybos iki vienetinių rankų darbo brangių meno kūrinių. Vokietija ir Prancūzija buvo pirmosios ir didžiausios žaislų gamintojos.

Etnologai mano, kad vaikiški žaislai yra kilę iš senųjų tautų religinių talismanų ar apeigų. Tuo metu jie būdavo skirti apsaugoti vaiką nuo piktųjų jėgų, vėliau tapdavo vaikui žaislu.

Tyrinėjant tautų kultūras, buvo pastebėta, kad vaikai labai anksti pradedami mokyti amatų, ir tai daroma savotišku žaidimo būdu: jiems leidžiama daryti tuos pačius darbus (žeisti indus, verpti siūlus, medžioti, gaminti maistą) naudojant sumažintus, pagal vaiką pritaikytus įrankius. Pvz. berniukai eina į „medžioklę“ su žaisliniais arbaletais, stato žvėrims kilpas, mergaitės eina kartu grybaudamos ar uogaudamos, vėliau ruošia maistą.

Seniau žaislus pasigamindavo sau patys vaikai iš medžiagų, kurios jiems pakliūdavo po ranka: medienos, medžiagų skaičių, maišų, tuščių skardinių ir pan. Žasilų gamyba tampa žaidimu ir teikia didelė malonumą – kas ir yra iš esmės žaidimo tikslas.

Tautosaka gražiai atskleidžia žodinių žaidimų istoriją: mįslės, padavimai, pasakėčios, siaubo ir pikantiškos pasakos. Visa tai buvo kuriama kartu su vaikais, edukaciniu ir patirties perdavimo tiklais.

Žaislai, kaip kurltūrinių tyrinėjimų objektas, keičiasi kartu su visuomene: keičiasi ne tik jiems gaminti naudojamos medžiagos, jiems taikomi saugumo reikalavimai, gamybos kiekis, bet ir jų įteikimo, pirkimo, naudojimo, vertinimo, reklamos būdai.

Kas yra žaislas?

Daiktas ar objektas, jeigu jis naudojamas žaidimui gali būti vadinamas žaislu. Istoriškai žaislai buvo gaminami iš natūralių gamtoje randamų medžiagų: akmens, vaško, žievės, molio, šiaudų, vilnos, gyvūnų odos ir netgi kaulų.

Žaislo vertė labiau priklauso nuo to, kaip plačiai jis gali būti panaudojamas ir kokia funkcija jam gali būti priskiriama, nei nuo jo paties. Netikęs žasilas yra tas, kuris riboja vaiko vaizduotę, kuriame galima rasti visus atsakymus į klausymus, nepanaudojant savo vaizduotės ir kūrybinio išradingumo. Jis negali būti išradytas ar perdarytas ir greitai sulūžta.

Gerų žaislų kategorijai galima priskirti didelį sąrašą daiktų, kurie paprastai nėra vadinami žaislais: tai popierius, vanduo, siūlai, miško medžiagos ir t.t.

Vaikai, kartodami, mėgdžiodami savo tėvus, renkasi žaislus tiesiogiai priklausomai nuo to, kaip jų tėvai žiūri į vartojimą.

Vaizdo žaidimai šeimoje taip pat turi tiek vietos, kiek tėvai sugeba nustatyti jiems ribas. Plačiau apie vaikus ir ekranus skyriuje „Vaikai ir technologijos“.

Iš esmės mes, tėvai, formuojame vaiko nuomonę kokiais jis žaislais labiau nori žaisti, juk perkame jiems, kartais primetame tam tikrus žaislus, žaidimus. Be abejo, kiekvienas vaikas turi savo nuomonę, tačiau toli gražu ne kiekvienas nuo pat mažens sugeba ją tvirtai išreikšti. Tai normalu, mes esame skirtingų temperamentų, gyvename skirtingomis sąlygomis ir turime skirtingo charakterio tėvus bei senelius. Mes norom nenorom formuojam vaiko lytinę tapatybę – drabužiais, žaislais, domėjimosi sritimis – vaikai mus mėgdžioja.

Ar turite žaislų išsavo vaikystės? Ar esate išsaugoję nors vieną jums brangų žaislą – lėlę, žaidimą, mašinėlę? Papasakokime savo vaikams to žaislo istoriją, pasidalinkime savo žaidimo patirtimi, emocijomis – taip kuriamas ryšys su vaikais.

Tai jau nebe žaidimas

Melas

Klaidingai nupasakojama, iškreipiama tikrovė, tikintis iš to gauti naudos (išsaugoti savo įvaizdį, išvengti bausmės) – vadinama melu.

Vaikai pasitelkdami vaizduotę pasakoja įvairias išgalvotas istorijas, kartais net patys tuo įtikėdami – tai fantazavimas, lavinantis kūrybiškumą, išradingumą. Neretai mums, tėvams, tenka sugražinti vaiką į realybę, pasakyti, kad smagi istorija, tačiau tikrovė štai tokia ir tokia. Nebarti vaiko už fantazavimą, bet nustatyti ribas, kurių peržengti jau nevalia ( pvz. suversti kaltę už suvalgytą šokolado plytelę išgalvotam katinui).

Sukčiavimas

Niekas nemėgsta pralaimėti. Kai kurie vaikai taip nenori būti nesėkmingais, kad sugalvoja kaip „apeiti“, sulaužyti, ignoruoti taisykles. Tai labiau būdinga 3-6 metų amžiujo, o vėliau jau paauglystėje. Pradinukai linkę laikytis taisyklių, todėl jeigu jie žaidžia su tais, kurie mėgsta sukčiausti, gali reaguoti itin jautriai.

Taisyklių laužymas ir pagunda sukčiauti būdinga žmogiškajai giminei. Tačiau reikėtų sunerimti, jeigu pastebėjome, kad vaikas labai dažnai arba net visuomet žaisdamas ignoruoja taisykles, mėgina apgauti, naudojasi bet kokia spragele. Čia galima galvoti apie vaiko nesugebėjimą paklusti, ribų nepripažinimą, kas ateityje tikrai sukels nemažai rūpesčių. Juk gyvenant visuomenėje vienaip ar kitaip privalome laikytis susitarimų – kad ir elementarių kelių eismo taisyklių, mokesčių mokėjimo įsipareigojimų, moralinių normų ir pan.

Priklausomybė

Jeigu vaikas, netekęs galimybės žaisti vieną ar kitą žaidimą, reaguoja stipriu pykčio protrūkiu, isterijos priepuoliu, išgyveną nerimą, „alkį“, jaučiasi pasimetę, jau galime kalbėti apie priklausomybę.

Paprastai tokiu atveju vaikui žaidimas kompensuoja kažkokį labai svarbaus jo poreikio patenkinimo deficitą. Tai gali būti vos ne gyvybinė būtinybė, suteikianti prieglobstį vaiko vidinimo emocinio nesaugumo sąlygomis. Jeigu toks nesaugumas ūmus ir laikinas (persikrausymas, skyrybos, artimo žmogaus netektis), žaidimas tampa priebėga, galimybe nejausti realybės skausmo ar nepakeliamos atsakomybės. Jeigu laiku suteikiama pagalba ir palaikymas, ši priklausomybė gali būti trumpalaikė. Čia nėra nei pasitenkinimo, nei žaismingumo – vaikas žaidžia tam, kad išgyventų.

Vienatvė ar ataskirtis?

Jeigu vaikas vengia žaisti su kitais, nemėgsta komandinių žaidimų, mokykloje per pertraukas laikosi nuošaliai, nebendrauja su bendraamžiais arba persimeta tik vienu kitu žodžiu, kas tai ir ką daryti?

Čia gali būti dvi grupės vaikų, kurie iš pažiūros elgiasi panašiai atsiskyrėliškai.

Pirmieji, dažniausiai vienturčiai šeimoje, likę vieni jaučiasi pakankamai gerai, randa kuo save užimti, sugalvoja sau veiklos ir į ją įsijaučia. Greičiausiai jie tiesiog taip įpratę – visą laiką tvarkytis patys, kitų įsikišimas sutrikdo jų tvarką, įpročius ir jie tiesiog nemoka žaisti su kitais. Taip gali atsitikti ir dėl šeimos gyvenimo būdo: jeigu tėvai nemėgsta kviestis svečių, patys nesisvečiuoja kituose namuose, vaikas užaugęs tik tarp suaugusių žmonių. Tokiam vaikui pradėjus lankyti darželį ar mokyklą, ugdytojui tenka labai subtili užduotis neskubant išmokyti vaiką kurti santykius su bendraamžiais, padėti jam įgyti bendro žaidimo įgūdžių, nesukelti jame baimių ir pasipriešinimo. Taip pat nereikėtų tokio vaiko skubėti užrašyti į futbolo ar kito komadinio sporto sekciją ar išsiųsti į vasaros stovyklą, nes jam tai sukels labai didelį stresą.

Antroji grupė vaikų – tai vaikai, kuriems sunku žaisti ne tik su kitais, bet ir vieniems, Jie neranda kuo užsiimti, jų vidiniame pasaulye daug nerimo, baimių, liūdesio ir kančios. Čia jau reikėtų išsiaiškinti priežastis ir suteikti tokiam vaikui būtiną ir adekvačią pagalbą. Tai gali būti ankstyvoje vaikystėje patirti trauminiai išgyvenimai, netektys, smurtas ar pan.

Šioje grupėje gali būti labai rimtų psichikos sutrikimų turintys vaikai: psichozinio spektro (nugrimzdę į nerimą, praradę ryšį su realybę, kuriantys kliedesinius vaizdinius) sutrikimų turintys vaikai, kuriems būtinas gydymas (atkuriant ankstyvojo amžiaus mamos ir vaiko sąveiką, saugaus prieraišumo formavimas) ir hiperktyvumo sutrikimą turintys vaikai (didelį nesaugumo jausmą slopiną perdėtu aktyvumu, negeba laikytis jokių ribų, turi visagalybės jausmą, viduje išgyvena stiprų nerimą ir įtampą).

Jeigu vaikas neišmoko žaisti

Arba neturėjo galimybės pirmaisiais gyvenimo metais išsiugdyti pakankamų žaidimo įgūdžių. Vadinamuoju latentiniu periodu – pradinėje mokykloje – tokie vaikai paprastai yra labai „patogūs“: jie rimti, darbštūs, atitinka visus mokyklos reikalavimus, apie juos nekalbama. Tačiau atėjus paauglystei, šiems vaikams viskas apsiverčia aukštyn kojomis. Jie negeba ramiai reaguoti į savo besikeičiantį kūną, neturi gebėjimo žasimingai kurti santykius su bendraamžiais, viską priima tiesmukai, dažnai tampa patyčių aukomis arba patys gynybiškai puola kitus. Gali tapti atsiskyrėliais, užsidaro savyje, atsiriboję, nes santykiai jiems per sudėtingi, konfliktiški ir atrodo pavojingi. Kartais tai pereina į agresyviai impulsyvų elgesį – išryškėja nepakankama emocijų savireguliacija brendimo periodu.

Toks elgesys stebimas įvairiais žmogaus gyvenimo tarpsniais: tiek paauglystėje, tiek suaugusiojo amžiuje, tieke senatvėje. Žaismingumo neturėjimas įstumia žmogų į pakraštį, verčia atsiriboti, atsiskirti, užsidaryti savyje ir nekęsti viso aplinkinio pasaulio.

EIKIME ŽAISTI!

Iš knygos „Gyvenimas su vaikais” (2022)