Kai Gyvenimas Jums siųs išbandymus vieną po kito, neleisdamas atsikvėpti, siūlau prisiminti vieną pamokančią istoriją apie išmintingą asilą 😉

Gyveno kartą fermeris, kuris turėjo asilą. Šis asilas tarnavo jam visą savo asilišką gyvenimą ištikimai ir paklusniai. Vieną dieną, būdamas neatsargus, o gal ieškodamas vandens, asilas įkrito į išdžiūvusį šulinį ir garsiai užbliovė, šaukdamasis pagalbos. Atbėgo fermeris, pamatė kas nutiko ir labai nusiminė – teturėjo šį vienintelį asilą. Prisėdo šalia ir ėmė galvoti: „Asilo aš vis tiek neištrauksiu iš šio šulinio. Kadangi asilas jau nejaunas, galima sakyti atitarnavo man, o šulinys išdžiūvęs ir vis tiek jau žadėjau jį užkasti, taigi, užkasiu jame asilą, ir nesijaus to nemalonaus pūvančios dvėselienos kvapo. O sau su laiku nusipirksiu naują, jauną, ištvermingą asiliuką.“

(daugiau…)

– Tu gausi kūną. Jis gali tau patikti arba ne, tačiau jis bus vienintelis kuo tu tikrai galėsi savarankiškai naudotis visą savo gyvenimą.

– Tau teks mokytis mokykloje, kuri vadinasi Gyvenimas Žemės planetoje. Kiekvienas žmogus ir kiekvienas įvykis – tai tavo universalūs Mokytojai.

– Nėra klaidų – tik pamokos. Nesėkmė – neatskiriama Sėkmės dalis. Aukų nėra – tik studentai.

(daugiau…)

Kodėl tango? Ką šokis turi bendro su šeimyniniu gyvenimu? Partnerystė, santarvė, suderinamumas, harmonija, kūryba, polėkis, ritmo pojūtis. Vedantysis šokyje – vyras. Tačiau jis veda taip, kad matoma labiausiai yra moteris –  jos elegancija ir grožis. Nėra šokio be judėjimo. Šeima – tai nuolatinis judėjmas, ir jeigu jūs sustosite, nustosite investuoti į santykius, šokis baigsis, o stagnacija ir rutina tuoj pat sukels problemų. Pamąstykite, kas Jums yra šeimyninis gyvenimas? Mokslas? Darbas? Menas? O gal rutina?

Žinoma, tai mokslas. Ir jo reikia mokytis. Niekada vertingi dalykai neateina savaime. Viską reikia „išnešioti“, išlaukti, subrandinti. Juk vaisiai ant medžių turi prinokti, kad būtų valgomi ir skanūs, juk kūdikis nešiojamas 9 mėnesius, ir net gi sriubą mes verdame tam tikrą laiką, sudėdami ingradientus ir prieskonius tam tikra seka. Tas pats ir su šeima. Dar nepragyvenote 10 metų? Tai reiškia, kad dar net nesusitikote iš tikrųjų 🙂 Juk prieš tikrai susitinkant, eina susižavėjimo periodas, įsimylėjimas, po jo seka nuvertinimas, kai nukrenta „rožiniai akiniai“. Ir štai tik atlikus tam tikras pareigas, praėjus tam tikram laikui, galimas tikrasis susitikimas. (daugiau…)

Japonų išminčiai sako, kad žmogus, susiradęs mėgstamą darbą, visą gyvenimą atostogauja. Ar Jūs irgi taip norėtumėte?

1. Pakeiskite savo nuolatinę buvimo vietą tuo metu, kai mąstote apie tai, kuo norėtumėte užsiimti, kas teiktų Jums didžiausią pasitenkinimą ir savirealizaciją. Vietos pakeitimas leidžia pasikeisti Jūsų emocijoms, o taip pat pasikeičia „matymo kampas“, į tą patį reiškinį galime pažvelgti iš kitos pusės.

(daugiau…)

Kaip atpažinti ir išmokti vaiko pagrindinę meilės kalbą?

Tai užima laiko. Kūdikystėje turime kalbėti visomis penkiomis meilės kalbomis – tik taip ugdysim vaikus emociškai. Tik tokiu būdu galime pastebėti užuominas kuriai meilės kalbai mažasis teikia pirmenybę: pvz. vienas vaikas labiau reaguos į balsus, kitas į buvimą šalia. Tačiau svarbu prisiminti, kad vaikai pakankamai ilgai mokysis priimti ir išreikšti meilę, ir tai darys su mūsų, tėvų, pagalba, imdami iš mūsų pavyzdį. Taigi, jie išbandys tuos veiksmus ir reakcijas, kurie juos patenkina. Taip pat jie išgyvens laikotarpius, kai pagrindinė meilės kalba laikinai keisis – ypač paauglystės metais. Kai mes imsime stebėti savo vaiką, kad atpažintume jo pagrindinę meilės kalbą – verčiau su juo nediskutuoti apie tai, ypač paauglystėje. Vaikai iš prigimties egocentriški, todėl nenuostabu, kad mėgins pasinaudoti mūsų susidomėjimu ir manipuliuoti, kad patenkintume laikinas jų užgaidas. Dėmesio: būti geru tėvu nereiškia duoti vaikams visa, ko jie įsigeidžia.

(daugiau…)

Meilės kalba Nr. 5 – patarnavimas (paslaugos)

Kai kurie žmonės „kalba“ paslaugomis kaip savo pagrindine meilės kalba. Net jeigu mūsų vaikai to nežino, mes turim prisiminti: tėvystė yra pašaukimas tarnauti. Tą dieną, kai sužinojome kad laukiamės – stojom į ilgalaikę tarnybą. Mūsų kontraktas yra aštuoniolika metų, ir o gero dar keletą metų „aktyvioje atsargoje“. Kaip tarnauti privalantys tėvai, suprantame, kad tai reikalauja fizinių ir emocinių jėgų. Taigi, kad būtume sveiki fiziškai, turime laikytis miego, maitinimosi ir mankštos rėžimo, o emocinę sveikatą lemia supratimas ir abipusė parama vedybiniuose santykiuose.

Kadangi vaikui tarnaujame nuolat ir tiek daug metų, ir tai susiję su tiek daug kitų įsipareigojimų, mes, tėvai, neturėtume pamiršti, kad kasdienės mūsų paslaugos yra meilės išraiška, turinti ilgalaikį poveikį. Kai kurie tėvai pasijunta vergais, o ne mylinčiais tėvais, išnaudojamais tiek sutuoktinio, tiek vaikų, tiek ir visų kitų. Taip mąstydami tėvai šį požiūrį emociškai savaime perduoda vaikams, kurie sulauks patarnavimo, bet nejaus didelės meilės. Tarnauti iš meilės nėra vergija, kaip baiminasi kai kurie. Vergovė yra primetama iš išorės ir pakeliama nenoriai. Tarnauti iš meilės skatina vidinis troškimas atiduoti savo energiją kitiems. Tai yra dovana, o ne būtinas dalykas, ir atliekama laisva valia, o ne verčiant. Kai tėvai tarnauja vaikams atmestinai ir su kartėliu, fizinės jų reikmės gali būti patenkintos, bet emocinė raida labai trikdoma.

Kadangi patarnavimas yra toks kasdieniškas dalykas, tai net ir geriausiems tėvams reikėtų stabtelėti ir pasitikrinti savo nuostatą, įsitikinti, ar jų patarnavimas skleidžia meilę. (daugiau…)