Kartais manome, kad laimingas žmogus yra tas, kuris dažniausiai šypsosi, nepyksta, neliūdi ir sugeba į viską žvelgti pozityviai. Tačiau tikrasis gyvenimo džiaugsmas nėra nuolatinė gera nuotaika. Jis atsiranda tuomet, kai palaikome ryšį su visomis savo emocijomis, girdime jų perduodamas žinutes ir leidžiame joms atlikti savo paskirtį.

Emocijos nėra mūsų silpnybė. Jos yra vidinė orientavimosi sistema, padedanti suprasti, kas vyksta mumyse ir aplink mus.

## Emocijos – mūsų vedliai ir draugai

Kiekviena emocija turi savo funkciją. Nėra blogų, netinkamų ar gėdingų emocijų. Tačiau emocija mums padeda tada, kai ji atitinka situaciją, kyla tinkamu momentu, yra tinkamo intensyvumo ir trunka tiek, kiek reikia.

Svarbu ne tik tai, ką jaučiame, bet ir kaip savo jausmus išreiškiame.

Sveika emocijų raiška prasideda nuo pirmojo asmens:

„Aš pykstu.“

„Man liūdna.“

„Aš bijau.“

„Man skaudu.“

„Aš džiaugiuosi.“

Kalbėdami apie save nepriskiriame kitam žmogui atsakomybės už visą mūsų vidinį pasaulį. Užuot sakę: „Tu mane supykdei“, galime pasakyti: „Aš pykstu, nes buvo pažeista man svarbi riba.“

Toks kalbėjimas ne silpnina, o stiprina žmogų. Jis padeda atpažinti savo poreikius ir pasirinkti tinkamą veiksmą.

## Kodėl ieškome vis stipresnių pojūčių?

Šiuolaikiniame pasaulyje dažnai ieškome stiprių emocijų. Žiūrime įtemptus filmus, lankome atrakcionus, renkamės ekstremalų sportą, ieškome nuotykių ar vis naujų įspūdžių.

Menas, kinas ir sportas gali praturtinti gyvenimą. Tačiau kartais verta savęs paklausti: kodėl man nuolat reikia vis stipresnio stimulo?

Galbūt kasdienybėje trūksta natūralių, gyvų emocijų? Galbūt nebeleidžiame sau nuoširdžiai džiaugtis, pykti, bijoti ar liūdėti, todėl bandome savo vidinį gyvumą pažadinti išorinėmis priemonėmis?

Gyvenimo džiaugsmas sugrįžta ne tuomet, kai gyvenimas tampa vis intensyvesnis, bet kai vėl pradedame jį iš tiesų jausti.

Kartais tam pakanka labai paprastų dalykų:

– sąmoningai kvėpuoti;

– pastebėti spalvas, kvapus ir garsus;

– ragauti maistą jo neskubant nuryti;

– jausti saulę, vėją ar lietų;

– kurti mažas, bet geras kasdienybės akimirkas;

– prisiminti, kad esame gyvi.

## Kas nutinka uždraustoms emocijoms?

Daugelis žmonių nuo vaikystės mokomi ne pažinti emocijas, o jas kontroliuoti, slėpti arba neigti.

„Neverk.“

„Nebijok.“

„Nėra čia ko pykti.“

„Geri vaikai taip nesielgia.“

„Neliūdėk, viskas juk gerai.“

Taip vaikas pamažu supranta, kad kai kurių jo jausmų aplinka nepriima. Tačiau uždrausta emocija neišnyksta. Ji lieka kūne ir psichikoje.

Galime įsivaizduoti, kad neišreikštos emocijos kaupiamos tarsi pašto ženklai kolekcijoje. Žmogus ilgai tyli, prisitaiko, kenčia, o vieną dieną sukauptą „kolekciją“ iškeičia į stiprią reakciją: pykčio protrūkį, konfliktą, pasitraukimą, kerštą ar net santykių nutraukimą.

Kartais žmogus pats nesupranta, kodėl taip stipriai sureagavo į iš pirmo žvilgsnio nedidelį įvykį. Tačiau reakcija dažniausiai būna susijusi ne tik su tuo, kas įvyko šiandien. Joje gali slypėti daugybė ilgai neišsakytų jausmų.

## Nerimas – užslopintų emocijų slėgis

Užgniaužtos emocijos gali virsti nuolatine vidine įtampa arba nerimu. Žmogus jaučia, kad kažkas negerai, tačiau negali tiksliai įvardyti, kas vyksta.

Tuomet jis gali ieškoti būdų nusiraminti:

– kartoti tam tikrus veiksmus;

– viską kontroliuoti;

– persivalgyti;

– vartoti alkoholį;

– pernelyg daug dirbti;

– nuolat tikrinti telefoną;

– įsitraukti į įvairias priklausomybes.

Šios priemonės trumpam sumažina įtampą, tačiau nepašalina jos priežasties.

Užslopintų emocijų poveikį galima palyginti su greitpuodžiu. Kol slėgis turi saugų išėjimą, sistema veikia. Tačiau uždarius visus vožtuvus įtampa tik didėja.

Todėl svarbu ne vien malšinti nerimą, bet ir klausti:

Kokių savo jausmų aš neleidžiu sau patirti?

Ko nepasakau?

Ką per ilgai stengiuosi ištverti?

## Frustracija, pyktis ir įniršis nėra tas pats

Frustracija kyla tuomet, kai negalime gauti to, ko norime, arba pakeisti situacijos taip, kaip norėtume. Tai natūrali žmogaus patirtis.

Vaikystėje pamažu prarandame visagalybės iliuziją ir suprantame, kad pasaulis ne visada prisitaikys prie mūsų norų. Ne viską galime kontroliuoti. Ne visada gausime tai, ko trokštame. Ne visi žmonės elgsis taip, kaip mums atrodo teisinga.

Susidūrę su frustracija galime pasijusti bejėgiai. Jeigu šio jausmo neatpažįstame ir nemokame išbūti, frustracija gali peraugti į įniršį ar net smurtą.

Pyktis savaime nėra smurtas.

Sveikas pyktis suteikia energijos veikti. Jis padeda pasakyti „ne“, nustatyti ribas, apginti savo vertybes, teritoriją ir orumą.

Įniršis dažniausiai atsiranda tada, kai žmogus ilgą laiką jaučiasi bejėgis, neišgirstas arba negalintis nieko pakeisti. Todėl svarbu mokytis atpažinti pyktį anksčiau, kol jis dar netapo nevaldomu sprogimu.

## Berniukams negalima verkti, o mergaitėms – pykti?

Mūsų emocijų raišką stipriai veikia šeima, visuomenė ir lyčių stereotipai.

Mergaitėms dažniau leidžiama bijoti ir liūdėti, tačiau jų pyktis gali būti vertinamas kaip nemandagumas, agresyvumas ar „blogas charakteris“.

Berniukams dažniau leidžiama pykti, tačiau draudžiama verkti, bijoti ar rodyti pažeidžiamumą. Jie mokomi būti stiprūs net tada, kai viduje jaučiasi sutrikę ir vieniši.

Taip žmogus gali išmokti vieną emociją pakeisti kita.

Moteris, kuriai neleista pykti, supykusi gali pradėti verkti.

Vyras, kuriam neleista liūdėti ar bijoti, šiuos jausmus gali išreikšti pykčiu.

Tai nereiškia, kad žmogaus emocijos yra netikros. Tai reiškia, kad pirminė emocija buvo uždrausta ir turėjo pasislėpti po aplinkai priimtinesne reakcija.

## Kaip mes išmokstame slopinti jausmus?

Emocijos dažniausiai slopinamos ne sąmoningu sprendimu, bet per kasdienes vaikystės patirtis.

Vaikas gali būti gėdinamas:

„Kaip tau ne gėda taip elgtis?“

Jo jausmas gali būti paneigiamas:

„Tau visai neskauda.“

Jis gali būti kaltinamas:

„Per tave mama dabar liūdi.“

Jam gali būti grasinama:

„Nustok verkti, nes paliksiu tave čia.“

Kartais emocija skubiai „užklijuojama pleistru“:

„Neverk, štai saldainis.“

Arba perinterpretuojama:

„Tu nepyksti, tu tiesiog pavargęs.“

Ilgainiui žmogus išmoksta nepasitikėti savo vidine patirtimi. Vietoj natūralių emocijų atsiranda socializacijos emocijos – gėda ir kaltė.

Gėda sako: „Su manimi kažkas negerai.“

Kaltė sako: „Aš neturėčiau taip jaustis.“

Tačiau kiekviena emocija turi teisę egzistuoti. Atsakomybę prisiimame ne už tai, ką pajutome, o už tai, ką su tuo jausmu darome.

## Mūsų emocinis automobilis

Žmogaus emocinį pasaulį galima palyginti su automobiliu.

Džiaugsmas yra variklis. Jis suteikia gyvybingumo ir noro judėti pirmyn.

Pyktis yra akceleratorius. Jis duoda energijos veikti, keisti ir ginti savo ribas.

Baimė yra stabdis. Ji padeda sustoti, įvertinti pavojų ir apsisaugoti.

Liūdesys yra sankaba. Jis leidžia sulėtinti greitį, atsisveikinti su tuo, kas baigėsi, ir pereiti į kitą gyvenimo etapą.

Automobiliui reikalingos visos šios dalys. Jeigu turėtume tik variklį ir akceleratorių, tačiau neturėtume stabdžių, kelionė būtų pavojinga. Jeigu turėtume tik stabdį, niekur nepajudėtume.

Taip ir žmogui reikalingos visos emocijos.

## Baimė saugo ir padeda pasiruošti

Natūrali baimė praneša apie pavojų. Ji kviečia sustoti, pasitraukti, apsisaugoti arba ieškoti pagalbos.

Baimė taip pat kyla susidūrus su naujove. Tuomet ji sako: „Aš dar nežinau, kas manęs laukia. Man reikia daugiau informacijos.“

Problema prasideda ne tada, kai jaučiame baimę, bet kai gyvename nuolat gąsdinami subjektyviais ir iracionaliais pavojais. Baimė gali tapti manipuliavimo priemone, jeigu žmogui nuolat kartojama, kad jis nesusitvarkys, suklys, bus atstumtas ar nubaustas.

Todėl svarbu atskirti realų pavojų nuo aplinkos mums perduotų baimių.

## Liūdesys padeda atsisveikinti

Liūdesys reikalingas tam, kad galėtume gedėti ir pasiruošti naujam etapui. Jis padeda užbaigtą gyvenimo patirtį tarsi padėti į vidinį archyvą.

Gedime ne tik mirus žmogui. Kasdien patiriame ir mažąsias netektis: pasikeičia santykiai, vaikai užauga, baigiasi projektai, paliekame namus, prarandame ankstesnį vaidmenį ar suprantame, kad tam tikra svajonė neišsipildys.

Liūdesys nėra tas pats, kas apgailestavimas ar depresija. Natūraliai išgyventas liūdesys turi pradžią, procesą ir pabaigą. Jis padeda paleisti praeitį ir atlaisvina vietos naujai patirčiai.

Džiaugsmas ir liūdesys nėra priešai. Jie veikia kartu, tarsi įkvėpimas ir iškvėpimas. Negalime visą laiką tik įkvėpti. Kad galėtume priimti naują gyvenimo patirtį, turime iškvėpti ir paleisti tai, kas jau pasibaigė.

## Pyktis saugo mūsų ribas

Pyktis kyla tuomet, kai kažkas įsibrauna į mūsų teritoriją, pažeidžia ribas, vertybes ar orumą.

Sveikas pyktis padeda aiškiai pasakyti:

„Su manimi taip elgtis negalima.“

„Tai man netinka.“

„Aš nesutinku.“

„Prašau sustoti.“

Žmonės, kuriems vaikystėje buvo draudžiama pykti, suaugę dažnai sunkiai nustato ribas. Jie per daug prisitaiko, prisiima daugiau, nei gali pakelti, ilgai tyli, o vėliau perdega arba netikėtai sprogsta.

Pyktis nėra kvietimas pulti kitą žmogų. Tai energija, reikalinga save apginti ir pasirūpinti savo ribomis.

## Gyvenimo džiaugsmas nėra gyvenimas be sunkumų

Gyvenimo džiaugsmas nereiškia, kad daugiau niekada nebijosime, nepyksime ar neliūdėsime. Jis reiškia, kad nebesame priversti nuo savęs bėgti.

Kai leidžiame sau jausti, emocijos gali laisvai atlikti savo darbą ir pasitraukti. Kai jas slopiname, jos kaupiasi, stiprėja ir pradeda valdyti mūsų gyvenimą iš pasąmonės.

Todėl kelias į didesnę vidinę ramybę prasideda ne nuo reikalavimo sau būti laimingam. Jis prasideda nuo paprasto, bet labai svarbaus klausimo:

**Ką aš dabar iš tiesų jaučiu ir ką ši emocija nori man pasakyti?**

Išgirdę atsakymą galime aiškiau suprasti savo poreikius, apsaugoti ribas, išgedėti netektis, pasiruošti naujovėms ir vėl pajusti gyvenimo skonį.

Tikrasis gyvenimo džiaugsmas atsiranda ne tuomet, kai jaučiame vien džiaugsmą. Jis atsiranda tada, kai leidžiame sau būti gyvu žmogumi.