Penkios atsiprašymo kalbos

Tobulame pasaulyje nebūtų reikalo atsiprašinėti. Tačiau pasaulis nėra tobulas, todėl tai neišvengiama. Antropologija, kuri tyrinėja žmonijos kultūras, teigia, kad visiems žmonėms būdingas moralumo pojūtis: jie jaučia, kas yra teisinga, o kas ne. Žmonės yra nepajudinamai moralūs. Psichologijoje tokiu atveju vartojama sąžinės sąvoka. Teologai tai pavadintų „neišvengiamumo pojūčiu“, arba „dieviškuoju antspaudu.”

Tiesa ta, kad matas, pagal kurį sąžinė ką nors pasmerkia arba palaiko, yra sąlygojamas kultūros.

Nors to, kas yra teisinga, etalonas įvairiose kultūrose ar net pačios kultūros viduje gali įvairuoti, visi žmonės turi vidinį pojūtį, kas teisinga ir kas ne.

Kai žmogaus teisingumo pojūčio ribos pažeidžiamos, jį apima pyktis. Jis arba ji jaučiasi nuskriausti ir pasipiktinę asmens, kuris sugriovė jų pasitikėjimą, atžvilgiu. Skriauda taps barjeru tarp dviejų žmonių, ir jų santykiai pašlis. Net ir labai norėdami jie jau nebegalės gyventi taip, tarsi nieko bloga nebūtų nutikę. Kad ir kokia būtų skriauda, nukentėjusysis tikisi teisingumo. Šios žmogiškosios realijos ir yra visų juridinių sistemų pagrindas.

Jei teisingumas ir suteiks tam tikrą pasitenkinimo pojūtį įskaudintam žmogui, tai toli gražu nereiškia, kad taip paprastai bus atgaivinti santykiai.

Mes trokštame susitaikymo, kai dėl skriaudos pašlyja santykiai. Troškimas susitaikyti dažniausiai kur kas galingesnis už teisingumo troškimą. Kuo artimesni santykiai, tuo gilesnis troškimas susitaikyti. Kai vyras neteisingai pasielgia su žmona, ji įskaudinta pyksta, ją drasko teisingumo troškimas ir noras atleisti. Viena vertus, ji nori, kad jis išpirktų savo kaltę, kita vertus, ji trokšta susitaikyti. Susitaikymas įmanomas tik jam nuoširdžiai atsiprašius. Nesulaukus atsiprašymo, žmonos moralė skatina ją reikalauti teisingumo. Tuomet, kai mums ima atrodyti, kad teisingumo nesulauksime, perimame viską į savo rankas ir siekiame atkeršyti mus nuskriaudusiems. Pykstame vis labiau, ir tai gali prasiveržti smurtu arba tiesiog santykių nutraukimu.

Nuoširdus atleidimas ir susitaikymas – tai dviejų žmonių susitarimas, įmanomas dėl atsiprašymo.

Krikščionims įsakyta atleisti kitiems taip, kaip Dievas atleidžia mums. O kaip Dievas mums atleidžia? Šventajame Rašte teigiama, kad išpažinus savo nuodėmes Dievas mums jas atleis. Tačiau nei Senajame, nei Naujajame Testamente nė žodeliu neužsimenama apie tai, kad Dievas atleidžia tiems, kurie savo nuodėmių neišpažįsta ir neatgailauja dėl jų.

Atleidimas be atsiprašymo dažnai skatinamas atleidžiančiojo, o ne skriaudėjo, labui. Toks atleidimas neveda prie susitaikymo. Kai neatsiprašoma, krikščionis skatinamas palikti tą žmogų Dievo rūstybei ir susivaldyti, paliekant savo pyktį Dievo valiai.

Atsiprašydami prisiimame atsakomybę už savo elgesį ir stengiamės atlyginti žalą žmogui, kurį nuskriaudėme. Nuoširdus atsiprašymas atveria galimybę atleisti ir susitaikyti. Tuomet galime toliau kurti ir plėtoti santykius. Be atsiprašymo skriauda tampa kliūtimi, o santykių kokybė prastėja. Geriems santykiams visada būdingas pasiruošimas atsiprašyti, atleisti ir susitaikyti.

Nuoširdus atsiprašymas taip pat numalšina sąžinės graužatį.

Vaikystėje vieni išmoko atsiprašymo meno, kiti – ne. Sveikose šeimose tėvai išmoko vaikus atsiprašyti. Tačiau daugybė vaikų auga nedarniose šeimose, kur skaudinimas, pyktis, pagieža – tai gyvenimo būdas, ir niekas niekada neatsiprašo.

Gera žinia – atsiprašymo meno galima išmokti. Tyrimų metu paaiškėjo, kad egzistuoja penki pagrindiniai atsiprašymo aspektai. Mes juos vadiname penkiomis atsiprašymo kalbomis. Svarbi yra kiekviena jų. Tačiau konkrečiam asmeniui viena ar dvi gali būti suprantamesnės nei kitos. Gerų santykių pagrindas – išmokti kito žmogaus atsiprašymo kalbos ir norėti ja kalbėti. Kai kalbate jo pagrindine kalba, jam kur kas lengviau nuoširdžiai jums atleisti. Kai jo kalba kalbėti jums nepavyksta, atleisti kur kas sunkiau, nes jam neaišku, ar jūs išties nuoširdžiai atsiprašote.

Suprantant ir vartojant penkias atsiprašymo kalbas gerokai sustiprės jūsų santykiai.

Kai mylite, nuolat kartojate atsiprašymo žodžius. Tikrą meilę rodo nuskriaudusiojo atsiprašymas ir nuskriaustojo atleidimas. Tai – kelias meilės kupinų santykių atkūrimo link. Viskas prasideda nuo mokymosi kalbėti tinkama atsiprašymo kalba, jeigu ką nors įskaudinote.

Pirmoji atsiprašymo kalba:

„ATSIPRAŠAU“

APGAILESTAVIMO REIŠKIMAS

Apgailestavimas – tai emocinis atsiprašymo aspektas. Tai reiškia, kad atskleidžiate įskaudintam žmogui savuosius kaltės, gėdos jausmus ir skausmą, kylantį dėl to, kad jūsų elgesys jį labai įskaudino. Apgailestavimas yra gerų santykių pamatas.

Atsiprašymas gimsta iš apgailestavimo. Mes apgailestaujame dėl skausmo, kurį sukėlėme, nusivylimo, nepatogumų, išduoto pasitikėjimo. Apgailestaudami susitelkiate į tai, ką padarėte ar ko nepavyko padaryti ir kaip tai paveikė kitą žmogų. Įskaudintasis išgyvena kankinančius jausmus, jis trokšta, kad ir jūs pajustumėte bent dalį jo skausmo. Jam reikia kokio nors įrodymo, kad jūs suvokiate, kaip smarkiai jį įskaudinote. Kai kurie žmonės kaip tik tai ir nori išgirsti atsiprašyme. Atsiprašymas be apgailestavimo jiems neatrodo pakankamas ar nuoširdus.

Paprasčiausio „atsiprašau“ gali pakakti, kad būtų atgaivinta draugystė. Kai kuriems neištartas žodis „atsiprašau“ badyte bado akis. Kartais įskaudinusieji net nesupranta, kad pamiršo tą stebuklingą žodelį, tačiau galite neabejoti, kad klausantysis spengiančioje tyloje ieško tų trūkstamų žodžių.

Jei norime, kad įskaudintas žmogus pajustų, jog esame nuoširdūs, svarbu, kad kūno kalba derėtų su žodžiais, kuriuos tariame.

Už ką atsiprašau?

Atsiprašymas kur kas veiksmingesnis, kai jis konkretus. Kalbėdami konkrečiai, parodome įskaudintam asmeniui, kad iš tiesų suprantame, kaip labai jį arba ją įskaudinome. Konkretumas apibūdina mūsų veiksmus ir kaip jie paveikė kitą žmogų. Kuo išsamesnis atsiprašymas, tuo geriau.

Detalus atsiprašymas atskleidžia, kad labai gerai suprantate situaciją ir kokių nepatogumų sukėlėte.

Nuoširdžiai apgailestaudami, apsiribokite atsiprašymu. Nederėtų minties pratęsti priduriant „bet…”nes tai jau virsta kaltinimu arba pasiteisinimu. Tai nėra atsiprašymas. Kai žodžiais perkeliame kaltę kitam, vadinasi, nuo atsiprašymo perėjome prie puolimo. O puolimas niekada neveda atleidimo ir susitaikymo link.

Nuoširdus apgailestavimas neturėtų versti kito žmogaus atsakyti tuo pačiu.

Kartais patys to nesuvokdami įskaudiname žmones. Tai nutinka tikrai netyčia. Geri santykiai puoselėjami parodant, kad apgailestaujame, net jei ir neketinome įskaudinti. Jei atsitrenkiu į ką nors, išeinantį iš lifto, aš sumurmu „atsiprašau“ ne todėl, kad tyčia į jį atsitrenkiau, o todėl, kad galiu suprasti nepatogumą ar susierzinimą, kilusius dėl mano netyčinio stumtelėjimo. Tai galioja ir asmeniniams santykiams. Galite nesuvokti, kad jūsų elgesys įskaudino sutuoktinį, tačiau, kai tai tampa akivaizdu, galite pasakyti: „Atleisk, kad savo elgesiu tave šitaip įskaudinau. Aš neketinau tavęs užgauti.“

Apgailestavimo esmė ta, kad turime išpirkti kaltę dėl savo poelgių ir parodyti atjautą dėl skausmo, kurį sukėlėme kitam žmogui. Nenuoširdumą spinduliuojame tuomet, kai ištariame „atsiprašau“ vien tam, kad kitas žmogus liautųsi mums prikaišiojęs neapdairumą.

Atsiprašymo laiškas gali padėti pabrėžti jūsų nuoširdumą. Raštu išdėstytas atsiprašymas gali turėti didesnį emocinį krūvį, nes jūsų sutuoktinis ar draugas galės jį ne kartą perskaityti. Rašymas taip pat gali padėti jums aiškiai suvokti, dėl ko apgailestaujate, ir tinkamai tai išreikšti žodžiais.

Apgilestavimo žodžių pavyzdžiai

Aš žinau, kad labai tave įskaudinau. Man dėl to neapsakomai skaudu. Nuoširdžiai gailiuosi to, ką padariau.

Jaučiuosi labai blogai, kad tave nuvyliau. Turėjau būti rūpestingesnis. Atleisk, kad suteikiau tau tiek daug skausmo.

Akivaizdu, kad tąsyk negalvojau, ką darau. Niekada neketinau tavęs įskaudinti, tačiau dabar suprantu, kad mano žodžiai buvo visiškai netinkami. Atleisk, kad buvau toks nejautrus.

Man gaila, kad išdaviau tavo pasitikėjimą. Mūsų santykiams iškilo kliūtis, trokštu ją pašalinti. Suprantu, kad net kai atsiprašysiu, tau gali prireikti šiek tiek laiko, kad atgautum pasitikėjimą manimi.

Antroji atsiprašymo kalba:

„AŠ KLYDAU“

ATSAKOMYBĖS PRISIĖMIMAS

Daugybei žmonių atsiprašyme svarbiausia pripažinimas, kad elgesys buvo neteisingas.

Nenoras pripažinti, kad netinkamai pasielgėme, susijęs su mūsų saviverte.

Kodėl kai kuriems iš mūsų taip sudėtinga pasakyti: „Aš klydau“? Dažnai nenoras pripažinti, kad netinkamai pasielgėme, susijęs su saviverte. Prisipažinimas klydus suvokiamas kaip silpnumas. Galime samprotauti, kad „prisipažįsta tik nevykėliai; protingi žmonės stengiasi įrodyti, jog jų veiksmai buvo pateisinami“.

Pasiteisinti išmokstama jau vaikystėje. Jei vaikas pernelyg dažnai baudžiamas, smerkiamas ar gėdinamas dėl menkiausių prasižengimų, jo savivertė smunka. Pasąmonėje vaikas emociškai susieja netinkamą elgesį ir žemą savivertę. Kitaip tariant, pripažindamas, kad suklydai, esi blogas. Vaikui, kuriam nuo mažumės įskiepijama ši emocinė nuostata, suaugus bus labai sunku pripažinti, kad netinkamai pasielgė, nes tai kels grėsmę jo arba jos savivertei.

Gera žinia – suaugę mes galime suprasti šias neigiamas emocines nuostatas ir nesileisti jų varžomi. Tiesa ta, kad mes visi klystame, tobulų suaugusiųjų nebūna. Brandūs suaugusieji išmoksta įveikti žalingas vaikystės nuostatas ir prisiimti atsakomybę už savo nesėkmes. O nebrandūs žmonės ir toliau visada randa kaip pateisinti savo netinkamą elgesį.

Noras racionaliai paaiškinti savo elgesį dažnai virsta kitų kaltinimu. Mes galime pripažinti, kad tai, ką padarėme ar pasakėme, gal ir nebuvo geriausia, bet taip elgtis išprovokavo neatsakingi kito žmogaus veiksmai. Tačiau taip apkaltiname kitus ir nepripažįstame, kad esame neteisūs. Toks kaltinimas taip pat yra nebrandumo požymis. Vaikai iš prigimties dėl savo blogo elgesio kaltina kitus.

Brandūs suaugusieji išmoksta prisiimti atsakomybę, o nesubrendėliai ir toliau vaikiškai išsisukinėja ir dėl savo klaidų kaltina kitus.

Būti atsakingam už savo elgesį – tai būti pasiruošusiam pripažinti: „Aš suklydau.”

Daugybei žmonių reikia išgirsti kaip tik šiuos žodžius: „Aš klydau. Aš prisiimu atsakomybę“, – tai susitaikymo dalis. Jei tai suprantante, nuoširdžiai atsiprašyti dėl savo elgesio jums tampa gerokai lengviau.

Nė vienas negebame tobulai mylėti dėl paprastos priežasties – mes esame netobuli.

Kaip prisiimti atsakomybę:

Žinau, jog pasielgiau netinkamai. Galėčiau bandyti ieškoti pasiteisinimų, tačiau mano elgesys nepateisinamas. Kalbant atvirai, elgiausi savanaudiškai ir neteisingai.

Aš labai suklydau. Tuo metu negalvojau, ką darau. Tačiau dabar manau, kad tai ir yra didžiausia bėda. O, kad būčiau pagalvojęs prieš darydamas. Pasielgiau labai blogai.

Labai negražiai su tavimi kalbėjau. Mane užvaldė pyktis, bandžiau pateisinti savo elgesį. Kalbėjau šiurkščiai, mano žodžiai nebuvo malonūs. Viliuosi, kad man atleisi.

Aš ir vėl padariau tą pačią klaidą, apie kurią jau kalbėjome. Viską sugadinau. Žinau, tai mano kaltė.

Pasikalbėkite apie tai:

Prisiminkite didžiausią pasipiktinimą keliančius pasiteisinimus, kurių sulaukėte iš žmonių, atkakliai nenorinčių pripažinti, jog klydo. Kaip manote, kodėl jiems taip sunku pripažinti netinkamai pasielgus?

Žmonės mano, kad prisipažinimas klydus suvokiamas kaip silpnumas. Kaip jaučiatės jūs, pripažindami, kad buvote neteisūs?

Ar prisimenate tokią situaciją, kai jautėtės niekuo neprasikaltę, bet kitas žmogus vis tiek tikėjosi atsiprašymo? Kaip reagavote?

Trečioji atsiprašymo kalba:

„KAIP GALĖČIAU VISKĄ IŠTAISYTI?“

ŽALOS ATLYGINIMAS

Skriaudos ištaisymo samprata, kurios esmė – atlyginti padarytą žalą, įsišaknijusi žmonių sąmonėje, pradedant teisine sistema, baigiant šeiminiais santykiais. Noras padaryti ką nors, kad kaip nors tau atlyginčiau už sukeltą skausmą, yra nuoširdaus atsiprašymo įrodymas. Mūsų vidinis balsas sako – turiu ką nors padaryti, kad ištaisyčiau skriaudą.

Kai kuriems žmonėms pagrindinė atsiprašymo kalba yra žodžiai apie žalos atlyginimą. Jų atsiprašydami, po sakinio „Buvau neteisus taip elgdamasis su tavimi“ turėtumėte sakyti: „Ką galėčiau padaryti, kad įrodyčiau, jog tu man vis dar rūpi?“ Nematydamas jūsų pastangų ištaisyti skriaudą, toks žmogus abejos atsiprašymo nuoširdumu. Net jei ir pasakysite: „Atleisk, buvau neteisus“, jis ir toliau jausis nemylimas. Toks žmogus laukia apčiuopiamo patikinimo, kad jūs nuoširdžiai jį mylite. Jo galvoje sukasi mintys: “Tikiuosi, jis pataisys, ką sugadino.“ „Aš viliuosi, kad ji gailėsis iš visos širdies ir norės viską ištaisyti.“ „Noriu, kad jis tinkamai atlygintų žalą. Skriauda neišnyksta vien ištarus „atsiprašau“. Tokiu atveju kyla klausimas – kaip veiksmingiausiai atlyginti žalą? Skriaudos ištaisymo esmė – nuraminti sutuoktinį ar šeimos narį, kad iš tiesų jį ar ją mylite, todėl itin svarbu reikšti norą atlyginti žalą, pasitelkus to asmens meilės kalbą. Kalbėdami žmogaus, kurį įskaudinome, pagrindine meilės kalba, daug greičiau ir lengviau sukursime galimybe gauti atleidimą, nes pasijutęs mylimas, jis norės mums atleisti ir tęsti santykius.

Žalos atlyginimas dažnai neapsiriboja vien meilės reiškimu kuria nors iš penkių meilės kalbų. Gali prireikti sugrąžinti ar atlyginti už tai, kas sugadinta: aplamdytas automobilis, subraižytas laikrodis… ar suterštas geras vardas. Troškimas atsilyginti už netinkamą savo elgesį yra natūrali atsiprašymo dalis, suprantama, jei tik atsiprašantysis yra nuoširdus. Nuoširdų atsiprašymą lydi troškimas ištaisyti padarytas skriaudas, atlyginti padarytą žalą ir patikinti kitą žmogų, kad jis arba ji iš tiesų jums rūpi. Jei nesate tikri, ką įskaudintas žmogus laikytų tinkamu žalos atlyginimu, galite jam pateikti tokius klausimus:

Kaip atlyginti skriaudą?

Ar aš galėčiau kaip nors atlyginti padarytą skriaudą?

Žinau, kad labai tave įskaudinau, ir jaučiu, kad turėčiau ko nors imtis, kad atsilyginčiau už suteiktą skausmą. Gal gali man patarti kaip?

Man atrodo, vien žodžio „atsiprašau“ negana. Noriu išpirkti kaltę už tai, ką padariau. Kaip, tavo manymu, galėčiau tinkamai atsilyginti?

Žinau, kad sukėliau tau nepatogumų. Gal galėčiau atsilygindamas skirti tau šiek tiek savo laiko?

Labai apgailestauju, kad sugadinau gerą tavo vardą. Ar galėčiau tai (viešai) ištaisyti?

Daugybę kartų netesėjau žodžio. Ar norėtum, kad šįkart savo įsipareigojimą tau patvirtinčiau raštu?”

Pasikalbėkite apie tai:

Ką manote apie tai, kad teismai priteisia dideles pinigų sumas nuostoliams atlyginti? Kokiais atvejais, jūsų manymu, priteisiamos sumos yra pernelyg didelės?

Mūsų vidinis balsas prašyte prašo, kad tie, kurie mums prasikalto, atlygintų už padarytą skriaudą. Kaip tai pasireiškė jūsų gyvenime? Ar esate norėję, kad kitas žmogus „sumokėtų“ už tai, jog jus įskaudino?

Kad skriaudos atlyginimas būtų sėkmingas, svarbiausia kalbėti kito žmogaus meilės kalba. Kuri iš penkių meilės kalbų (palaikymo žodžiai, paslaugos, dovanų gavimas, laiko leidimas kartu ar fizinis prisilietimas) jums yra svarbiausia? Kaip manote, kodėl svarbiausia būtent ta?

Ketvirtoji atsiprašymo kalba:

„AŠ NORIU PASIKEISTI“

NUOŠIRDI ATGAILA

Daugybei porų pasirodys pažįstama situacija moters, kuri sielojosi: „Mes nesutariame vis dėl to paties. Mane labiausiai liūdina ne poelgis, o elgesio pasikartojimas. Jis atsiprašo. Jis pažada daugiau taip nedaryti. Ir štai vėl daro tą patį – tai gali būti tokia smulkmena kaip neužgesinta šviesa vonios kambaryje arba toks erzinantis dalykas kaip nereikalingas niurzgėjimas. Man nereikia „atsiprašau“. Noriu, kad jis nebedarytų to, kas mane erzina. Niekada!”

Žodis „atgailauti“ reiškia „pasikeisti“ arba „apsigalvoti“. Kalbant apie atsiprašymą, tai reikštų, kad žmogus supranta, jog jo dabartinis elgesys yra destruktyvus. Žmogus gailisi dėl skausmo, kurį sukelia kitam, ir nusprendžia savo elgesį keisti.

Įskaudinti žmonės nori žinoti, ar tu ketini pasikeisti, ar tai ir vėl pasikartos kitą savaitę.

Atgaila – tai daugiau nei pasakymas: „Atsiprašau, aš klydau. Kaip galėčiau tau atsilyginti?“ Tai patikinimas – kaip padarė ir laikraščio atstovai – „stengsiuosi, kad tai nepasikartotų“. Kai kuriuos žmones tik atgaila įtikina atsiprašymo nuoširdumu. Įskaudinusiojo žmogaus atgaila paskatina įskaudintojo atlaidumą.

Jei nuoširdžiai neatgailaujama, visos kitos atsiprašymo kalbos gali atsimušti kaip žirniai į sieną. Įskaudinti žmonės nori žinoti, ar tu ketini pasikeisti, ar tai ir vėl pasikartos kitą savaitę.

Kaipgi kalbėti atgailos kalba? Tai prasideda pasiryžimo keistis išreiškimu. Tikroji atgaila prasideda širdyje. Mes pripažįstame, kad pasielgėme neteisingai, o mūsų elgesys įskaudino tuos, kuriuos mylime. Mes nebenorime daugiau taip elgtis, tad apsisprendžiame, kad Dievui padedant keisimės. Tuomet apie šį apsisprendimą pasakome žmogui, kurį nuskriaudėme.

Apsisprendimas keistis rodo, kad daugiau nebeieškosime pasiteisinimų. Nebandysime sumenkinti savo poelgio žalos, o prisiimsime visišką atsakomybę už savo veiksmus. Papasakodami apie savo ketinimą keistis žmogui, kurį įskaudinome, leidžiame jam pamatyti, kas dedasi mūsų viduje. Atveriame jam savo širdį – o tai dažniausiai ir yra toji kalba, kuri įtikina, kad kalbame rimtai.

Kai kam gali nepatikti ketinimą keistis išsakyti balsu – baiminantis, kad iš tiesų jie nepasikeis. „Ar tai visko nepablogins dar labiau?“ – kirba mintis. Tiesa, jog norint pakeisti elgesį reikia laiko, o keisdamiesi galime susidurti su kitomis nesėkmėmis. Tačiau nesėkmės neturėtų kliudyti mums galiausiai vis tiek pasikeisti į gera.

Svarbesnis klausimas yra šis – kas atsitiks, jei žodžiais neišreikšite savo ketinimo keistis? Galite manyti: „Imk ir keiskis, užuot kalbėjęs apie pokyčius.“ Tačiau bėda ta, kad nuskriaustas žmogus jūsų minčių neskaito. Jis ar ji nežino, kad iš visos širdies trokštate elgtis kitaip. Jiems gali prireikti savaičių ar mėnesių, kad pastebėtų, jog pasikeitėte, bet ir tuomet jie gali nežinoti, kas paskatino šį pasikeitimą. Kai atsiprašote, ketinimą keistis geriau išsakykite garsiai. Tuomet žmogus žinos, kad nuoširdžiai pripažįstate, jog elgėtės netinkamai, ir esate pasiryžę tą elgesį keisti.

Nieko baisaus, jei paprašysite jų būti kantrių su jumis, nes žinote, kad jūsų ketinimai akimirksniu nevirs šimtaprocente tikrove, tačiau tikrai esate pasiryžę keisti destruktyvų elgesį. Kai jie žinos jūsų ketinimus ir pajus, kad atsiprašote nuoširdžiai, galės jums atleisti dar prieš jums iš tiesų pasikeičiant.

Klaidinga manyti, kad keistis reikia tik tuomet, kai moraliniu požiūriu elgiamės neteisingai. Net jei ir esame laimingai susituokę, dažnai tenka keistis, ir tai susiję ne su morale, o su harmoningos santuokos kūrimu. Tai glaudžiai susiję su mokymusi kalbėti sutuoktinio meilės kalba, kuri man asmeniškai gali būti visai nežinoma.

Antrasis žingsnis atgailos kelyje – pokyčių įgyvendinimo plano kūrimas. Gerinant santykius atsiprašymų nepakanka, jei nėra pozityvaus noro keistis. Kartais sukurti planą jums gali padėti nukentėjusioji pusė. Net jei kuriame konstruktyvių pokyčių planą, dar nereiškia, kad mums būtinai pasiseks. Net ir nuoširdžiai stengiantis gali pasitaikyti nesėkmių. Tačiau neturime leistis jų įveikiami. Kur kas geriau, kai galite iškart (net anksčiau, nei įskaudintas žmogus spėja jums tai prikišti) pripažinti bet kokią tolesnę nesėkmę. Jei bemat atsiprašote, tai byloja, kad nuoširdžiai stengiatės pasikeisti.

Trečiasis žingsnis atgailos kelyje – plano įgyvendinimas. Kartais pokyčių plano įgyvendinimas gali pareikalauti daug pastangų.

Neįgyvendintas planas – tai tarsi nepasėtas grūdas. Kad planas būtų veiksmingas, reikia galvoti ir veikti. Veiksminga yra užsirašyti planą ant kortelės ir pasikabinti nuolat matomoje vietoje – tokiu būdu tai veiks kaip priminimas. Tai veiksminga priemonė, padedanti nepamiršti ir neatidėlioti pokyčių. Labiau tikėtina, kad aš keisiuosi, jei įsisąmoninsiu, ką šiandien turiu daryti kitaip.

Labai svarbu mokėti išreikšti nepritarimą nesmerkiant. Tiesa ir tai, kad žmonės tuos pačius dalykus suvokia skirtingai.

Kai mūsų pastangos pasikeisti nueina šuniui ant uodegos ir vėl suklumpame, privalome kuo greičiau prisipažinti suklydę. Keltis ir bandyti dar kartą. Tai viena iš priežasčių, kodėl Anoniminių alkoholikų draugijai pavyko padėti žmonėms sėkmingai įveikti potraukį į alkoholį. Vienas iš dvylikos žingsnių skelbia: „Pripažinkime Dievui, sau ir kitam žmogui visą teisybę apie savo paklydimus.“ Kad prisipažintume klydę ir išpažintume savo kaltę Dievui ar kitam patikimam žmogui, turime būti nuolankūs ir sąžiningi, tačiau tai ir suteikia galimybę viską pradėti iš naujo.

Kita vertus, kai nepripažįstame savo „atkryčio“, sutuoktiniui tai signalizuoja, jog atsiprašėme nenuoširdžiai. Dažnai dėl gėdos ar apmaudo savo klaidų pripažinti nenorime, tačiau verčiau patiems prisipažinti, kad ir vėl suklydome.

Thomas Edisonas daugybę kartų klydo, kol jam pavyko sukurti paprastą elektros lemputę. O kur dar tie pasakojimai apie aktorius ir rašytojus, kurie metų metus triūsė niekam nežinomi, atstumiami leidėjų ir nepastebimi kino aktorių atrankose, kol galiausiai sulaukė šlovės. Baisiausia, kad dažnai žmonės pasiduoda, kai yra per žingsnį nuo sėkmės. Seni įpročiai labai gajūs, tačiau mums pasiseks, jei atkakliai ir ištvermingai stengsimės, kantriai sieksime pokyčių ir kreipsimės paramos į patikimus žmones, padėsiančius mums pasikeisti.

Geriausias būdas aiškiai išreikšti apgailestavimą – pasiūlyti įskaudintam žmogui padėti jums sudaryti pokyčių planą.

Kaip reikšti nuoširdžią atgailą?

Žinau, kad mano elgesys tave labai įskaudino. Daugiau niekada nebenoriu taip elgtis. Esu atviras visiems pasiūlymams, kurie galėtų padėti man pasikeisti.

Kokiais žodžiais galėčiau tai pasakyti, kad neskambėtų kaip kritika?

Žinau, tai, ką darau, visai nepadeda. Ką, tavo manymu, galėčiau pakeisti, kad tau būtų lengviau?

Aš tikrai noriu pasikeisti. Žinau, nebūsiu tobula, tačiau iš tiesų noriu pasistengti elgtis kitaip. Ar galėtum perspėti mane, jei grįžčiau prie senų įpročių? Paprasčiausiai pasakyk: „Ir vėl.“ Manau, tai padėtų man atsitokėti ir elgtis kitaip.

Vėl padariau tą pačią klaidą ir tave nuvyliau. Kas tau padėtų ir vėl manimi pasitikėti?

Šis įprotis gana tvirtai įsikerojęs. Nors ir noriu keistis, žinau, tai bus nelengva, ir galiu suklupti, vėl tave įskaudindama. Būčiau labai dėkinga, jei padėtum man sugalvoti, kaip įtvirtinti pokyčius, ir padrąsintum, kai matai, jog elgiuosi teisingai. Ar galiu tikėtis, kad man padėsi siekti pokyčių?

Penktoji atsiprašymo kalba:

„AR GALI RASTI SAVYJE JĖGŲ MAN ATLEISTI?“

ATLEIDIMO PRAŠYMAS

Kodėl taip svarbu prašyti atleidimo? Štai atsakymai:

Pirma, prašymas atleisti leidžia kai kuriems žmonėms suprasti, kad norite, jog jūsų santykiai visiškai atsigautų.

Kai žmogus jaučia nuoskaudą, tarp jo ir kito žmogaus bemat atsiranda emocinė praraja. Kol ji neužsiveria, santykiai negali toliau rutuliotis. Atsiprašymas – tai bandymas tą prarają užverti. Jei išsiaiškinate, jog pagrindinė kito žmogaus atsiprašymo kalba yra atleidimo prašymas, tuomet tai – pats patikimiausias būdas viską užglaistyti. Tam žmogui prašymas atleisti leidžia suprasti, kad jūs nuoširdžiai norite atgaivinti santykius.

Kita priežastis, kodėl labai svarbu prašyti atleidimo, – šis veiksmas byloja, kad jūs suprantate padarę kažką negero, – tai yra tyčia ar netyčia įskaudinote kitą žmogų. Tai, ką pasakėte ar padarėte, moraliniu atžvilgiu nebūtinai yra neteisinga. Galbūt taip pasielgėte juokais. Tačiau jūsų poelgis įskaudino kitą žmogų. Dėl to jis arba ji prieš jus nusiteikę. Ši nuoskauda tarp jūsų pastatė sieną. Štai šiuo atžvilgiu jūsų poelgis yra blogas, ir vertėtų prašyti atleidimo, ypač jei tai – pagrindinė to žmogaus atsiprašymo kalba. Prašymas atleisti – kaltės pripažinimas. Tai liudija, jog žinote, kad nusipelnėte pasmerkimo ar bausmės.

Trečia, prašymas atleisti rodo, kad norite perleisti tolesnį jūsų santykių likimą į nuskriaustojo žmogaus rankas. Jūs pripažinote klydę; išreiškėte apgailestavimą; gal net pasiūlėte atlyginti žalą. Tačiau dabar jūs klausiate: „Ar atleisi man?“ Jūs žinote, kad negalite į šį klausimą atsakyti už kitą žmogų. Atleisti ar neatleisti – tai jo arba jos sprendimas. O nuo to sprendimo priklauso jūsų santykių ateitis. Šiuo atveju jūs negalite kontroliuoti situacijos, o kai kuriems žmonėms tai labai sunku.

Ypač sunkiai atleidimo prašo stiprios, linkusios kontroliuoti asmenybės. Tai reiškia, kad jam ypač nesmagu tuomet, kai jis negali valdyti situacijos. Paprašyti atleidimo jam tolygu paleisti vadžias iš rankų ir perduoti santykių likimą kito valiai. Pasąmoningai tai išties sunku.

Galiausiai sveikas individas – tas, kuris žino savo asmenybės bruožus, pripažįsta jų reikalingumą, tačiau nesileidžia šių bruožų kontroliuojamas, kai šie akivaizdžiai trikdo santykius

Dauguma mūsų baidosi atstūmimo, ir tai – dar viena priežastis, kliudanti prašyti atleidimo. Atstūmimo baimė būdinga visiems žmonėms. Niekas nenori būti atstumtas, tačiau kai kam atstūmimas ypač nepakeliamas. Tokiems žmonėms prašyti atleidimo itin sunku, nes jie žino – ar jiems bus atleista, priklauso nuo kito žmogaus, o šis gali rinktis iš dviejų sprendimų, ir vienas jų yra neatleisti, – o tai prilygtų atstūmimui.

Geriausias sprendimas tokiam žmogui – pripažinti savo baimę, tačiau nesileisti jos užvaldomam. Galima samprotauti maždaug taip: „Žinau, kad labiausiai bijau būti atstumtas. Taip pat žinau, kad mano elgesys pakenkė santykiams ir vienintelis būdas išspręsti šią problemą – nuoširdžiai atsiprašyti. Taigi, jei kito žmogaus atsiprašymo kalba yra prašymas atleisti, aš nepasiduosiu savo baimei ir paklausiu: „Ar gali man atleisti?“ Brandūs žmonės atpažįsta savo baimes, tačiau nesileidžia paimami jų nelaisvėn. Jei žmonės vertina ir brangina santykius, jie ryžtingai kovoja su baimėmis ir imasi to, kas būtina norint išgelbėti santykius.

Kita baimė, dažnai neleidžianti žmonėms prašyti atleidimo – tai nesėkmės baimė. Tokie žmonės dažniausiai turi tvirtą moralinį kompasą. Jų manymu, „elgtis teisingai“ tolygu būti geru ar sėkmingu žmogumi. Visą gyvenimą jie stengiasi elgtis teisingai. O teisingai elgdamiesi jie jaučiasi sėkmingi. Tokiems žmonėms pripažinti, kad suklydo, yra tas pats, kas pripažinti – esu nevykėlis. Todėl jiems labai sunku prisipažinti klydus. Paprastai jie puola karštai ginčytis su kitu žmogumi, siekdami įrodyti, kad jų poelgis nėra neteisingas. Jie sako: „Galbūt tai tave įskaudino“, „Tai galėjo tave įžeisti“, „Tu ne taip supratai; aš ne tai norėjau pasakyti.”

Kartais jų bandymai gintis yra dar užgaulesni nei toji pirma jų padaryta skriauda, tačiau jie to nepastebi. Jie iš paskutiniųjų ginčysis: „Aš tik stengiuosi padėti tau suprasti tiesą.“ Tokie žmonės beveik niekada neatsiprašo.

Tokiems žmonėms padėti gali supratimas, kad nesėkmės baimė (kaip ir baimė būti atstumtam) yra viena labiausiai paplitusių žmonijos baimių! Pirmas žingsnis yra pripažinti šią baimę (pirmiausia patiems sau), pavyzdžiui, tokiais žodžiais:

„Kartais elgiuosi ir kalbu taip, kad įskaudinu mylimą žmogų, ir tai kenkia mūsų santykiams. Vienintelis būdas ištaisyti žalą yra atsiprašyti, todėl privalau išmokti atsiprašyti, užuot bijojęs. Aš suprantu, kad suklysti, pasakyti ar padaryti ką nors, kas įskaudina kitą žmogų, pasitaiko mums visiems. Tai nereiškia, kad esu nevykėlis. Pripažindamas, kad pasielgiau nederamai, netampu netikėliu. Tiesą sakant, tai padės man atitaisyti pašlijusius santykius. Todėl aš nepasiduosiu savo baimei, pripažinsiu, kad klydau, ir paprašysiu atleidimo.”

Taip samprotaujantis asmuo pasuks teisingu keliu, jo laikydamasis išmoks tinkamai atsiprašyti ir taps sveiku individu.

Atleidimo prašymas labai skiriasi nuo reikalavimo atleisti. Nereikalaukite atleidimo. Jūs negalite to tikėtis. Reikalaudami mes nesuvokiame visos atleidimo esmės. Atleidimas iš esmės yra pasirinkimas, sprendimas nebausti ir įsileisti žmogų atgal į savo gyvenimą. Dovanoti už nuoskaudą, kad būtų galima atkurti abipusį pasitikėjimą. Atleidimas byloja: „Man svarbūs mūsų santykiai. Todėl nusprendžiau priimti tavo atsiprašymą ir nebereikalauti teisingumo.“ Iš esmės tai – dovana. O išsireikalauta dovana – visai ne dovana.

Kai pats būdamas prasikaltęs reikalauju atleidimo, esu tarsi soste sėdintis monarchas, smerkiantis nuskriaustąjį ir kaltinantis jį kietaširdiškumu. Įskaudintas žmogus jaučia nuoskaudą ir pyktį dėl to, ką padariau, tačiau aš bandau priversti jį dar jausti ir kaltę, kad man neatleidžia. Kita vertus, kai ateinu pas tą, kurią įskaudinau, ir tariu: „Ar gali man atleisti?“, lenkiuosi prieš jos sostą ir prašau atleidimo už savo poelgį. Žinau, kad jei ji patenkins mano prašymą, būsiu apdovanotas jos gailestingumu, meile ir palankumu. Atleidimo visuomet reikia prašyti, o ne reikalauti.

Reikia atkreipti dėmesį, kad prašydami atleidimo prašote labai daug. Žmogui, kurį įskaudinote, tai nemažai kainuos. Jums atleisdamas, jis turi paminti savo teisingumo troškimą. Privalo nuslopinti savo nuoskaudą, pyktį, gėdą ar pažeminimą. Šiam žmogui tenka nepaisyti jausmo, kad buvo atstumtas ar išduotas. O kartais – net susigyventi su neteisingo jūsų elgesio pasekmėmis.

Kartais tos pasekmės gali būti fizinės, pavyzdžiui, lytiniu keliu perduodama liga, vaikas, gimęs nuo meilužio, ar prisiminimai apie pasidarytą abortą.

Nesitikėkite, kad žmogus, kurį įskaudinote, jums bemat atleis.

Kitos pasekmės gali būti emocinės, pavyzdžiui, prieš akis iškylantys prisiminimai: jūsų įraudęs veidas ir pakeltas balsas, jūs meilužio glėbyje, galvoje tebeskambantys užgaulūs žodžiai. Žmogus, kurį įskaudinote, turi su tuo susigyventi ir, negana to, apmąstyti, ar galėtų jums atleisti. Jo ar jos prašote ne smulkmenos. Senovės kinų išmintis byloja: „Kai lenkiesi, lenkis žemai.“

Atleisti kainuoja labai daug pastangų, tad nesitikėkite, kad žmogus, kurį įskaudinote, jums bemat atleis. Jei skriauda nedidelė ir atsiprašote pasitelkę pagrindinę įskaudinto žmogaus atsiprašymų kalbą, tuomet tikėtina, kad jums bus atleista gana greitai. Tačiau, jei skriauda didžiulė ir dažnai kartojama, nukentėjusiam prireiks laiko, kad apsvarstytų jūsų atsiprašymą, ypač – jei jo pagrindinė atsiprašymų kalba yra skriaudos atlyginimas ar nuoširdi atgaila. Reikia laiko, kad žmogus pamatytų, ar stengsitės atlygindami žalą, nuoširdžiai apgailestausite ir keisite destruktyvų elgesį. Kitas žmogus turi įsitikinti jūsų nuoširdumu, o tai gali užtrukti.

Šiuo atveju didžiausia jūsų paspirtis – kantrybė. Pasistenkite 1) kalbėti pagrindine kito žmogaus atsiprašymo kalba ir 2) keisti savo elgesį. Jei nuosekliai tai įgyvendinsite, tikėtina, kad netrukus sulauksite atleidimo.

Žodinis atleidimo prašymas po to, kai atsiprašėte pasitelkę kurią nors kitą atsiprašymo kalbą, dažnai yra raktas, atveriantis duris galimybei sulaukti atleidimo ir susitaikyti. Gali būti, kad nuskriaustas žmogus jūsų atsiprašyme trokšta išgirsti vienintelę frazę: „Ar gali man atleisti?“ Šie žodžiai įtikina, kad jūs neabejotinai nuoširdžiai norite atsiprašyti. Jei neprašysite atleisti, tokie jūsų žodžiai kaip „Man labai gaila. Buvau neteisus. Aš tau kaip nors atlyginsiu. Daugiau taip nedarysiu“, gali skambėti tarsi gražbyliavimas, skirtas užglaistyti nesutarimą, jo iš tiesų nesprendžiant.

Štai keletas frazių, kurios gali padėti jums atsiprašyti prašymo atleisti kalba.

Kaip prašyti atleidimo:

Man labai gaila, kad šitaip su tavimi kalbėjau. Žinau, kad šaukiau ir buvau šiurkštus. Tu nenusipelnei tokio elgesio. Labai suklydau, ir noriu paprašyti tavo atleidimo.

Žinau, kad mano poelgis tave labai įskaudino. Turi teisę daugiau niekada su manimi nekalbėti, tačiau man išties labai gaila dėl to, ką padariau. Viliuosi, kad rasi savy jėgų man atleisti.

Aš neketinau tavęs įskaudinti, tačiau akivaizdu, kad įskaudinau. Dabar tai suprantu ir suvokiu, kad mano elgesys buvo netinkamas, nors aš tik norėjau pajuokauti. Neteisinga smagintis kitų sąskaita. Pažadu, kad stengsiuosi daugiau niekada taip nedaryti. Labai prašau, atleisk man.

Pasikalbėkite apie tai:

Prisiminkite situaciją, kai manėte, jog atsiprašėte kito žmogaus, tačiau vėliau paaiškėjo, kad jam taip neatrodė. Kokių veiksmų ėmėtės, kai tai sužinojote?

Ar jums kada nors teko atleisti arba prašyti atleidimo? Kaip tuomet jautėtės?

Kaip išmokti pasiūlyti atleisti net ir tose situacijose, kai kitas žmogus nenori ar nesugeba to paprašyti?

Štai keletas klausimų, kurie padės jums išsiaiškinti sau artimiausią atsiprašymo kalbą.

1 klausimas:

Kokių kito asmens poelgių ar žodžių tikiuosi?

2 klausimas:

Kas labiausiai skaudina šioje situacijoje?

3 klausimas:

Kaip aš atsiprašau kitų?

Gali būti, kad esate „dvikalbis“, o tai suteikia daugiau galimybių sėkmingai atsiprašyti tiems, kurie jus įskaudino. Jei prasikaltęs žmogus kalba bet katra iš tų dviejų kalbų, jūs jausite, kad ji arba jis kalba nuoširdžiai, ir būsite linkęs tam žmogui atleisti.

O kaip išsiaiškinti sutuoktinio, vaiko, tėvų ar draugo atsiprašymo kalbą?

Galite performuluoti 1–3 klausimus ir panaudoti juos aiškindamiesi kito žmogaus pagrindinę atsiprašymo kalbą. Galėtumėte paprašyti kito apibūdinti kokį nors atsiprašymą, kurio sulaukė ir manė, kad jis nepakankamas. Pasiaiškinkite, ko trūko tame atsiprašyme. Galite to žmogaus paklausti: „Ar buvo kas nors, ką tas žmogus galėjo pasakyti, kad sušildytų jūsų širdį, tačiau nepasakė?“ Arba, jei įskaudinote kitą žmogų, galite jo paklausti: „Žinau, kad tave įskaudinau. Branginu mūsų santykius. Todėl noriu sužinoti, ką turiu pasakyti ar padaryti, kad galėtum man atleisti?“ Tikėtina, kad to žmogaus atsakymas padės išsiaiškinti jo pagrindinę kalbą.

Kai suvokiate, jog įskaudinote kitą žmogų, galite perfomuluoti 2 klausimą: „Žinau, kad tave įskaudinau. Matau, kad kitaip su manimi bendrauji. Man labai gaila. Gal gali pasakyti, kurie mano žodžiai ar poelgiai labiausiai tave įskaudino?“

Trečiąjį klausimą galima pateikti neutralesnėmis aplinkybėmis – tuomet, kai nebūsite ne per seniausiai vienas kito įskaudinę. Galite pradėti taip: „Skaitau knygą apie tai, kaip atsiprašyti to, kurį myli. Norėčiau tavęs kai ko paklausti ir sužinoti tavo nuomonę. Kai nori atsiprašyti žmogaus dėl savo poelgio, kuris jį įskaudino, kaip manai, kas svarbiausia atsiprašant?“

Jei žmogus linkęs kalbėti ta tema, papasakokite jam apie penkias atsiprašymo kalbas. Jei jis sako: „Man visai neįdomu, kas parašyta toje knygoje; pasakysiu, kas svarbu man“, klausykite, ką jums sako, ir, tikėtina, išsiaiškinsite pagrindinę to žmogaus atsiprašymo kalbą.

Pasikalbėkite apie tai:

Kuri iš penkių atsiprašymo kalbų jums pati svarbiausia? Pagalvokite apie savo artimiausią draugą. Kaip manote, kuri atsiprašymo kalba artimiausia jam arba jai?

Peržvelkite klausimus, padėsiančius nustatyti jūsų pagrindinę atsiprašymo kalbą. Kuris jums pasirodė naudingiausias?

Ko jūs labiausiai trokštate atsiprašyme?

O kas, jeigu atsiprašėte, bet jaučiate, kad kitas žmogus jums dar neatleido? Štai metodas, leisiantis jums paskubinti šį veiksmą. Po atsiprašymo praėjus dienai ar dviem, paklauskite jo: „Kaip skalėje nuo 0 iki 10 įvertintum mano atsiprašymo nuoširdumą?“ Jei tas žmogus atsiprašymą įvertina mažiau nei 10 balų, pasiteiraukite: „Ką galėčiau padaryti, kad įvertintum dešimtuku?“ Atsakymas suteiks jums reikalingos praktinės informacijos, kad galėtumėte sėkmingai tęsti atsiprašymo procesą, kol galiausiai būsite padarę viską, kad praskintumėte kelią atleidimo link.

Paruošta pagal G. Chpamen ir Jennifer Thomas knygą „Penkios atsiprašymo kalbos“