Kategorija: Asmeninis augimas

IŠ KARTOS Į KARTĄ…

Kaip gi jinai perduodama ta trauma?

IŠ KARTOS Į KARTĄ...

Žinoma, galima mėginti viską paaiškinti „srautu“, „genų atmintimi“ „persipynimais“, bet čia jau panašu, kad be mistikos neapsieime. O galima į viską pažiūrėti daug paprasčiau: tiesiog per „tėvų – vaikų“ santykius, be politikos ir ideologijos, apie jas gal kiek vėliau.

Pradedam.

Gyvena sau šeima. Laukiasi pirmagimio, o gal jau ir turi vieną vaiką. Gal jau ir du spėjo pagimdyti. Myli vienas kitą, pilni vilties ir planų į ateitį. Bet štai ištinka katastrofa. Kaip sakoma, istorijos smagračiai pasislinko iš vietos ir pradėjo šlifuoti žmones. Dažniausiai į tokį malūną patenka vyrai: revoliucija, karai, represijos…- pirmas smūgis tenka jiems.

Ir štai jauna moteris, mama, lieka viena. Jos dalia – nuolatinis nerimas, neatitinkantis jos jėgų darbas (ir vaikus auginti ir juos išlaikyti), jokių džiaugsmų ir poilsio. Laidotuvės, „dešimt metų be susirašinėjimo teisės“, arba tiesiog jokių žinių ilgą laiką, taip, kad bet kokia viltis pradeda tirpti. Gal būt tai ir ne apie vyrą, gal apie brolį, tėvą ar kitus artimuosius. Kokia moters, motinos būklė? Ji priversta „laikyti save rankose“, ji negali netgi nuoširdžiai liūdėti. Ji atsakinga už vaiką (vaikus) ir dar daug už ką. Iš vidaus ją plėšia skausmas, tačiau jo išreikšti negalima, verkti negalima, „išskysti“ negalima. Ir ką ji padaro? SUAKMENĖJA. Sustingsta, įsitempia kaip styga, atjungia jausmus, gyvena sukandusi dantis ir sukaupusi visą savo valią, sugniaužusi kumščius, viską atlieka automatiškai, negalvodama, nejausdama. Gali būti ir blogiau: pasineria į depresiją, vaikšto, daro, kas priklauso, tačiau pati, savo viduje trokšta tik vieno – atsigulti ir numirti. Tai matosi jos veide: sustingusi kaukė, rankos sunkios ir nelanksčios. Jai net fiziškai sunku atskyti vaikui į jo šypseną tuo pačiu, ji stengiasi kuo mažiau bendrauti su vaiku, nes tai yra jai skausminga. Kūdikis, atsibudęs naktį, pravirksta, kviečia mamą, o ji tuo tarpu įsikniaubusi į pagalvę rauda. Jos rauda begarsė. Kartais tai pratrūksta pykčiu. Vaikiukas prišliaužia arba prieina, traukia mamą už skverno, nori glamonių, supratimo, bendravimo, o ji jeigu tik sukaupusi jėgas atsako prisiversdama, bet neretai kad suriks: „Atstok gi pagaliau!“ , atstums taip, kad tas net į kitą kambario galą nuskrenda. Ne, ji ne ant vaiko pyksta, bet ant savo likimo, ant savo sulaužyto gyvenimo, ant to vyro, kuris išėjo, paliko ją tvarkytis vieną ir daugiau jau niekada nebepadės.

Tik štai vaikas nežino viso šito. Jam niekas nieko nepasakė, nepapasakojo kas atsitiko, nes juk dar per mažas, o ir tikrai – nesupras. Gal jis ir žino, bet nesupranta. Vienintelis paaiškinimas, kuris gali jam ateiti į galvą: mama manęs nemyli, aš jai trukdau, geriau jau manęs nebūtų. Toks suvokimas vaikui labiausiai suprantamas.

(daugiau…)

SKOLŲ GRĄŽINIMO METAS

SKOLŲ GRĄŽINIMO METAS

Ar pastebėjote, kad kažkuriuo jūsų gyvenimo momentu jums tarsi pradeda kartotis jau buvę įvykiai, imate patekti į panašias ar netgi identiškas situacijas, atrodo gyvenote sau ramiai, ir še tau boba devintinės…

Na, pavyzdžiui, tą pačią savaitę tarsi visai netyčia ėmėte ir sutikote gatvėje, parduotuvėje ar kavinėje net kelias savo buvusias meiles. Visai neplanuotai po ilgo laiko tarpo teko apsilankyti vietose, kur praleidote savo vaikystę. Galiausiai jus paliko mylimas žmogus, tačiau jums ši situacija labai primena tą, kai prieš daugelį metų jūs buvote būtent tas, kuris paliko jus mylėjusį asmenį ir dabar jaučiate tą bumerango smūgį žemiau juostos.

Emocinės kančios, rimti buitiniai sunkumai, konfliktai darbe, atsisakymas padėti – visa tai patiriate jūs, o gyvenimas tarsi treneris atėmė iš jūsų galimybę žaisti aikštelėje – paliko stebėti viską iš šalies, tuo pačiu metu labai ryškiai patiriant viską, ką kadaise teko patirti kitiems žmonėms dėl jūsų elgesio. Ar jums nieko tai neprimena?

(daugiau…)

SENĖJIMĄ NULEMIA NE KAS KITA KAIP MŪSŲ SMEGENŲ VEIKLA

SENĖJIMĄ NULEMIA NE KAS KITA KAIP MŪSŲ SMEGENŲ VEIKLA

Jau seniai pastebėta, kad taip vadinamasis „amžius pase“ ne visuomet sutampa su žmogaus išvaizda ir netgi biologiniu amžiumi. Tai labai ryškiai matosi tarp moterų. Turbūt visi susidūrę su tuo, kad vienos moterys jau būdamos trisdešimties atrodo kaip penkiasdešimtmetės, o ne viena šešiasdešimtmetė galėtų pretenduoti į trisdešimtmetės vaidmenį. Kas tai lemia?

Tyrimai parodė, kad ankstyvą ar vėlyvą senėjimą lemia toli gražu ne genetika ir ne jaunystės išsaugojimui skirtos priemonės, o … mūsų smegenys.

(daugiau…)

DEŠIMT NETOBULŲ PSICHOLOGŲ TIPŲ

DALINUOSI KOLEGĖS PSICHOLOGĖS ŠMAIKŠČIAI APRAŠYTOMIS CHARAKTERISTIKOS, KURIOS GAL BŪT PADĖS ATPAŽINTI JUMS IR SAVE SANTYKIUOSE SU PSICHOTERAPEUTU

DEŠIMT NETOBULŲ PSICHOLOGŲ TIPŲ

Mano pažįstami gana dažnai prašo rekomenduoti jiems psichologą. Aš klausiu- „ kokio psichologo jums reikia- vyro ar moters? Jaunesnio ar vyresnio? Valdingesnio ar minkštesnio?“. Atsakymus į šiuos klausimus žino ne kiekvienas ir begalvadoma, koks kolega geriausiai tiks mano pažįstamam, įklimpstu į sudėtingus apmąstymus.

Renkantis pas kokį psichologą eiti labai svarbu pajusti, ar jis tinka jums kaip asmenybė. Moksliniais tyrimais nustatyta, kad net 30 procentų klientų asmenybiškai nesuderinami net su tobulu psichologu. Taip pat niekam ne paslaptis, kad kokiai krypčiai bepriklausytų- psichoanalitinei, kognityvinei, egzistencinei ir tt., paties psichologo asmenybė turi labai didelę reikšmę jo sprendimams, o neretai ir didesnę, negu jo taikoma psichoterapijos rūšis. Galų gale- tobulas psichologas kaip ir tobulas jaunikis iš viso neegzistuoja. Nors visi psichologai stengiasi laikytis sudėtingų psichoterapijos taisyklių, bet kartais ima ir „neatlaiko poeto širdis“. Pabandysiu šaržuotai suskirstyti psichologus į keletą tipų. Realybėje tokių grynuolių nesutiksite, bet maksimaliai išryškinsiu jų bruožus, kad būtų aiškiau.

(daugiau…)

BŪTI TĖVAIS – IŠŠŪKIS AR MALONUMAS

BŪTI TĖVAIS - IŠŠŪKIS AR MALONUMASVaikystėje formuojasi beveik visi mūsų charakterio bruožai, mes ugdomės savo asmenybės savybes ir vėliau, įgydami patirtį, palaipsniui keičiamės. Tėvai yra pirmieji mūsų mokytojai, kurių pavyzdžiu sekame, per juos susipažįstame su pasaulyje egzistuojančiais elgesio būdais, su vertybėmis ir moraliniais principais.

Patarlė teigia, jog „Obuolys nuo obels netoli rieda“, taigi, visi esame tam tikri savo tėvų atspindžiai, „veidrodžiai“.

Mama perteikia vaikui pasitikėjimą jį supančiu pasauliu, o tėtis – santykius su pasauliu, jis motyvuoja vaiką veikti, atrasti, kurti save ir pasaulį. Harmoningai vaiko raidai vienodai svarbūs abu tėvai, esantys darnoje su savo skirtingumais.

Svarbu žinoti, kad vaikas lengviau prisiriša prie to iš tėvų, kuris geriausiai atliepia jo poreikius ir jaučia signalus.

Tėtis vaikui siejasi su stabilumu, tvarka ir drąsa, o mama – su rūpesčiu, švelnia besąlygiška meile. Abu tėvai sudaro pilnatvės, užbaigtumo jausmą.

Būti tėvu – tai būti vyro pavyzdžiu. Vaikui svarbus tėvo artumas, nes tarp jo ir tėčio, skirtingai nei tarp jo ir mamos, visuomet yra savotiškas atstumas, kuris, vėliau leidžia atsiskirti nuo tėvų ir pradėti savarankišką gyvenimą.

Nuo mūsų vaikai pradeda tolti ne paauglystėje, o gerokai anksčiau – vos pradėję šliaužti. Kai tik paleidžiame juos nuo savo rankų, jie pradeda mokytis gyventi savarankiškai.

Tėvai gali padėti vaikams atpažinti ir išreikšti emocijas (daugiau…)

Close