Asmeninis augimas Archives - Aurima Dilienė

06
Sau
2019

DEŠIMT NETOBULŲ PSICHOLOGŲ TIPŲ

DALINUOSI KOLEGĖS PSICHOLOGĖS ŠMAIKŠČIAI APRAŠYTOMIS CHARAKTERISTIKOS, KURIOS GAL BŪT PADĖS ATPAŽINTI JUMS IR SAVE SANTYKIUOSE SU PSICHOTERAPEUTU

Mano pažįstami gana dažnai prašo rekomenduoti jiems psichologą. Aš klausiu- „ kokio psichologo jums reikia- vyro ar moters? Jaunesnio ar vyresnio? Valdingesnio ar minkštesnio?“. Atsakymus į šiuos klausimus žino ne kiekvienas ir begalvadoma, koks kolega geriausiai tiks mano pažįstamam, įklimpstu į sudėtingus apmąstymus.

Renkantis pas kokį psichologą eiti labai svarbu pajusti, ar jis tinka jums kaip asmenybė. Moksliniais tyrimais nustatyta, kad net 30 procentų klientų asmenybiškai nesuderinami net su tobulu psichologu. Taip pat niekam ne paslaptis, kad kokiai krypčiai bepriklausytų- psichoanalitinei, kognityvinei, egzistencinei ir tt., paties psichologo asmenybė turi labai didelę reikšmę jo sprendimams, o neretai ir didesnę, negu jo taikoma psichoterapijos rūšis. Galų gale- tobulas psichologas kaip ir tobulas jaunikis iš viso neegzistuoja. Nors visi psichologai stengiasi laikytis sudėtingų psichoterapijos taisyklių, bet kartais ima ir „neatlaiko poeto širdis“. Pabandysiu šaržuotai suskirstyti psichologus į keletą tipų. Realybėje tokių grynuolių nesutiksite, bet maksimaliai išryškinsiu jų bruožus, kad būtų aiškiau.

(daugiau…)

07
Gru
2018

BŪTI TĖVAIS – IŠŠŪKIS AR MALONUMAS

categories: Asmeninis augimas, Santykiai su vaikais

Vaikystėje formuojasi beveik visi mūsų charakterio bruožai, mes ugdomės savo asmenybės savybes ir vėliau, įgydami patirtį, palaipsniui keičiamės. Tėvai yra pirmieji mūsų mokytojai, kurių pavyzdžiu sekame, per juos susipažįstame su pasaulyje egzistuojančiais elgesio būdais, su vertybėmis ir moraliniais principais.

Patarlė teigia, jog „Obuolys nuo obels netoli rieda“, taigi, visi esame tam tikri savo tėvų atspindžiai, „veidrodžiai“.

Mama perteikia vaikui pasitikėjimą jį supančiu pasauliu, o tėtis – santykius su pasauliu, jis motyvuoja vaiką veikti, atrasti, kurti save ir pasaulį. Harmoningai vaiko raidai vienodai svarbūs abu tėvai, esantys darnoje su savo skirtingumais.

Svarbu žinoti, kad vaikas lengviau prisiriša prie to iš tėvų, kuris geriausiai atliepia jo poreikius ir jaučia signalus.

Tėtis vaikui siejasi su stabilumu, tvarka ir drąsa, o mama – su rūpesčiu, švelnia besąlygiška meile. Abu tėvai sudaro pilnatvės, užbaigtumo jausmą.

Būti tėvu – tai būti vyro pavyzdžiu. Vaikui svarbus tėvo artumas, nes tarp jo ir tėčio, skirtingai nei tarp jo ir mamos, visuomet yra savotiškas atstumas, kuris, vėliau leidžia atsiskirti nuo tėvų ir pradėti savarankišką gyvenimą.

Nuo mūsų vaikai pradeda tolti ne paauglystėje, o gerokai anksčiau – vos pradėję šliaužti. Kai tik paleidžiame juos nuo savo rankų, jie pradeda mokytis gyventi savarankiškai.

Tėvai gali padėti vaikams atpažinti ir išreikšti emocijas (daugiau…)

20
Lap
2018

KAIP PRADĖTI MYLĖTI IŠ NAUJO

categories: Asmeninis augimas, Santykiai su antrąja puse, Santykiai su žmonėmis

Net ir tvirčiausiose santuokose būna laikų, kai potraukis susilpnėja, geismas išblėsta ir iškyla vienokių ar kitokių sunkumų.

Štai penkios labiausiai paplitusios priežastys, slopinančios arba visai žlugdančios lytinius santykius:

Savigarbos stoka (pvz neatitinku visuomenės iškeltų grožio standartų)
Susikaupę neigiamos emocijos ir išgyvenimai (užgniaužti, neišreikšti, neišgyventi jausmai)
Fizinės problemos (per ankstyva ejakuliacija, anorgazmija, impotencija), kurios dažniausiai yra dėl psichologinių priežasčių.
Nuovargis (dėl laiko neplanavimo, miego trūkumo ir kt.)
Laikotarpis po gimdymo.

Visus šiuos sunkumus galima išspręsti su konsultanto, specialisto pagalba, nebijokite kreiptis.

Yra dalykų, kurie santuokoje neleistini. Tai fizinis ar psichologinis smurtas, lytiniai santykiai už šeimos ribų, seksualinis vaikų išnaudojimas, alkoholizmas, narkomanija. Čia privaloma imtis griežtų veiksmų tai stabdyti. (daugiau…)

20
Spa
2018

BEVILTIŠKA SANTUOKA. KAIP GYDYTI?

categories: Asmeninis augimas, Santykiai su antrąja puse, Santykiai su žmonėmis

Savo vestuves atšokote prieš dvejus, trejus, penkerius, o gal jau net penkiolika metų. Tuokėtės tvirtai ištardami „Taip“ ir tikėdamiesi būti nepaprastai laimingi. Daugelis iš jūsų jau buvote laimingi iki vestuvių ir tikrai neabejojote, kad toliau bus tik geriau. Galbūt kaip tik tuokėtės, už nugaros palikdami niekam tikusį gyvenimą ir vylėtės, kad santuokoje viskas bus kitaip, daug daug geriau. Tikrai nė vienas neketinote tapti nelaimingais ir apgailėtinais kankiniais.

Tačiau realybė jus nustebino: santuokinio gyvenimo kelias lyg koks krioklys nuo kalno viršukalnės su griausmu krito žemyn. Visa gražios meilės perspektyva tebuvo miražas, o jūs atsidūrėte skausmo ir nusivylimo slėnyje.

Kaip apibūdintumėt savo santuoką?

-santuoka iš išskaičiavimo;

-gyvenimas dėl vaikų;

-ką Dievas sujungė, mirtis teišskirs…

-taip gyveno tėvai ir seneliai…

Kokių priemonių santuokai stiprinti ėmėtės? Kas labiausiai padėjo?

-lankėtės pas psichologą;

-skaitėte knygas, vildamiesi, kad sutuoktinis išgirs autoriau žodžius ir pradės keistis;

-taikėte ramų, tiesų, šaltakraujišką prieštaravimą;

-iš nevilties rėkėte, šaukėte, kol sulaukdavote pasipriešinimo arba pasitraukimo;

Ar manote, kad vienas žmogus gali teigiamai paveikti beviltišką santuoką savo veiksmais? Kodėl taip arba kodėl ne?

Kvaila būtų tikėtis, kad beviktiškoje santuokoje abu sutuoktiniai susės ant sofos ir pradės skaityti knygą, norėdami išspręsti savo susikaupusias problemas. Tai gali nutikti tik sveikoje, bet tikrai ne labai pažeistoje santuokoje. Todėl visi, esantys beviltiškoje santuokoje, būkite drąsūs pradėti ardyti sieną iš savo pusės. Net jeigu atrodo, kad anoje pusėje siena storesnė, jūs negalite jos nugriauti iš kitos pusės. Tik iš savo. Ir tai leis sutuoktiniui pamatyti, kad jūs nusiteikęs išsaugoti santuoką.

Visos beviltiškos santuokos todėl ir tapo beviltiškomis, nes pateko į klaidinančių nuostatų spąstus. Kaip į kokią nelaisvę. Norint tuos pančius nutraukti, būtina pakeisti nuostatas, kitaip tariant, sužinoti tiesą ir pradėti gyventi sąžiningai, remiantis tiesa.

Štai keturios klaidingos nuostatos, kurios griauna santykius: (daugiau…)

20
Rgs
2018

KAIP PALEISTI JAU UŽAUGUSIUS VAIKUS

categories: Asmeninis augimas, Santykiai su antrąja puse, Santykiai su vaikais, Santykiai su žmonėmis

Pradėsiu nuo to, kad mes visi esame savo tėvų vaikai. Kai tik susilaukėme pirmagimio, tapome tėvais. Ir nuo to momento įstojome į savanorišką tarnybą kuri tęsiasi septynias dienas per savaitę ir dvidešimt keturias valandas per parą visus aštuonioliką arba dvidešimt vienerius metus… Gerai, jeigu tik tiek. Va čia ir visa temos esmė. Kada jau laikas nustoti „auginti“ jau užaugusius vaikus ir kaip tam ruoštis vos tik susilaukus vaiko.

Taigi, pirmaisiais gyvenimo metais, kūdikis visiškai priklausomas nuo tėvų globos ir priežiūros: maitinamas, nešiojamas, saugomas ir prižiūrimas. Tačiau vos tik mažylis atsistoja ant savo kojų – prasideda atsiskyrimo procesas. Kiekviena mama ar tėtis prisimena kaip vos metų vaikas veržiasi eiti visai ne ten kur yra vedamas už rankytės, ne ten, kur nori tėvai. Jis eina ten, kur jam įdomu, siekia tyrinėti pasaulį. Štai šioje vietoje turime būti sąmoningi. Pirmiausia, žinoma, įsijungia saugojimo instinktas – ir tai svarbu. Sąmoningumas būtų tame, kad nepersistengtume saugodami, kad leistume maksimaliai saugiai tyrinėti, eiti, pažinti, kitaip tariant – čia jau pradedame paleisti vaiką „po milimetrą ar centimetrą“, bet leisti jam pačiam už save atsakyti. Na, pavyzdžiui, pamenu save su pirmąja dukra bevaikštinėjančias palei miškelį žiemos metu. Šaligatviai nušluoti nuo snigo, bet šalia jų – pusnys. Dukrai vos pusantrų ir be jokios abejonės ji veržiasi į tas pusnis. Pirmas nesąmoningas impulsas – neleisti: juk sušlaps, tuoj pat teks eiti namo persirengti, nes sušals ir pan. Taip ir elgiausi kelis kartus kol nepastebejau ir kitas mamas taip darančias. Iš šono visai kitaip matosi. Stebėdama kaip „vaikai įrėminami“ supratau kad ir mano mažoji pilna noro tyrinėti tas pusnis. Beliko tik surasti tinkamus rūbus ir leisti jai iki pažastų įsibristi, netyčia nukristi ir veiduku pajausti tą šaltą ir šlapią purų sniegą… Ją stebėdama prisiminiau savo vaikystę ir kaip vyresnė sesė mane rogutėmis per tokias pusnis vežiodavo. Štai pirmas mažas paleidimo žingsnelis mažo žmogaus auginimo istorijoje. (daugiau…)

Kategorija: Asmeninis augimas