JEI NEGALITE KAM NORS ATLEISTI, SKAITYKITE..
Nekenčiame visų klišių apie atleidimą.
Žinome kiekvieną patarlę, kiekvieną patarimą, kiekvieną įprastinę išmintį, nes bandėme rasti atsakymus literatūroje. Perskaitėme visus tinklaraščio įrašus apie meną paleisti pyktį. Užsirašėme Budos citatas ir išmokome jas mintinai – ir nė viena nepasiteisino.
Žinom, kad atstumas tarp „apsisprendimo atleisti“ ir tikro ramybės jausmo gali būti neįveikiamas. Tai žinome.
Atleidimas yra neįveikiamos džiunglės tiems iš mūsų, kurie trokšta teisingumo. Skaudina mintis apie tai, kad kažkas pasišalina po visko, ką padarė. Nenorime, kad mūsų rankos būtų švarios – matomi nusikaltėlių kraujo pėdsakai mums patiktų. Norime išlyginti rezultatą. Norime, kad jie patirtų tai, ką jaučiame mes.
Atleidimas atrodo kaip savęs išdavystė. Mes nenorime pasiduoti kovoje už teisybę. Pyktis dega mūsų viduje ir nuodija mus savais nuodais. Mes tai žinome, bet vis tiek negalime atsikratyti situacijos. Pyktis tampa mūsų dalimi – kaip širdis, smegenys ar plaučiai.
Aš žinau šį jausmą. Žinau tą jausmą, kai mano kraujyje įniršis plaka pulsu.
Tačiau apie įniršį reikia atsiminti štai ką: tai instrumentinė emocija. Pykstame, nes norime teisingumo. Nes manome, kad tai bus naudinga. Nes mes tikime: kuo piktesni, tuo daugiau pokyčių galime padaryti. Pyktis nesupranta, kad praeitis jau baigėsi, o žala jau padaryta. Jis sako, kad kerštas viską sutvarkys.
Būti įniršyje – tarsi nuolat drąskyti kraujuojančią žaizdą, galvojant, kad taip apsisaugosi nuo rando susidarymo. Atrodo, kad žmogus, kuris mane sužeidė, vieną dieną ateis ir susiūs mane tokiu neįtikėtinu tikslumu, kad neliks nė pėdsako pjūvio. Tiesa apie įniršį yra ta, kad tai tiesiog atsisakymas gydytis. Bijome, kad užgijus žaizdai teks gyventi naujoje, nepažįstamoje odoje. O norisi grąžinti senąją. O įniršis sako, kad geriausia neleisti kraujavimui sustoti.
Kai manyje viskas verda, atleisti atrodo neįmanoma. Norėtume atleisti, nes intelektualiai žinome, kad tai sveikas pasirinkimas. Mes norime ramybės, ramybės, kurią siūlo atleidimas. Mes norime išsivadavimo. Norime, kad šis mūsų smegenų maišymas nustotų, bet negalime sau padėti.
Nes niekas mums nepasakė pagrindinio dalyko apie atleidimą: tai nieko nepataisys. Tai nėra trintukas, kuris ištrins viską, kas mums nutiko. Tai nepanaikins skausmo, su kuriuo išgyvenome, ir nesuteiks mums tiesioginės ramybės. Vidinės ramybės radimas yra ilga ir sunki kelionė. Atleidimas yra tik kažkas, kas leis mums išvengti „dehidratacijos“.
Atleisti reiškia atsisakyti vilties dėl kitokios praeities. Tai yra, supratimas, kad viskas baigėsi, dulkės nusėdo ir tai, kas buvo sunaikinta, niekada nebegrįš į pradinę formą. Tai yra pripažinimas, kad jokia magija negali panaikinti žalos. Taip, uraganas buvo nesąžiningas, bet jūs vis tiek turite gyventi savo sunaikintame mieste. Ir joks kerštas jo nepakels iš griuvėsių. Tai turėsime padaryti patys.
Atleisti reiškia prisiimti asmeninę atsakomybę – ne už sunaikinimą, o už atkūrimą. Tai sprendimas susigrąžinti savo ramybę.
Atleidimas nereiškia, kad nusikaltėlių kaltė ištrinama. Tai nereiškia, kad turėtumėte su jais draugauti, užjausti juos. Mes tiesiog sutinkame, kad jie paliko mums pėdsaką, ir dabar mes turime gyventi su šiuo ženklu. Nustosime laukti, kol mus sulaužęs asmuo grąžins viską „taip, kaip buvo“. Mes pradėsime gydyti žaizdas, nepaisant to, ar liko randų. Tai sprendimas judėti toliau su savo randais.
Atleidimas nėra neteisybės triumfas. Tai yra apie savo teisingumo, savo karmos ir likimo kūrimą. Tai reiškia atsistoti ant kojų, nusprendus nebūti nelaimingam dėl praeities. Atleidimas yra supratimas, kad mūsų randai neapibrėžs mūsų ateities.
Atleidimas nereiškia, kad pasiduodi. Tai reiškia, kad esame pasirengę sukaupti jėgas ir judėti toliau.
#lifeincolor_love
