NUOLANKUMAS

Ženk žingsnį atgal, kad kažkas galėtų žengti žingsnį pirmyn.

Nuolankumas yra keisčiausias dalykas. Vis pamanai jį turįs, tą pačią akimirką prarandi. (Bernardas Meltzeris)

Daugelis mūsų manome, kad nuolankumas yra silpnumo požymis, kažkas, ką turėtume parodyti tik tada, kai esame silpni, pvz. kęsti žmonių nepagarbą. Paprašykite žmonių apibūdinti nuolankumą ir neišgirsite žodžių „sėkmė, pasitenkinimas, pagarba ar tarpusavio santykiai“. Tačiau, tai būtent tie žodžiai, kurie svarbiausi šiaip būtinai meilės savybei. Nuolankumas pripažįsta kieno nors kito vertę, ir kaip ir visi poelgiai iš meilės, nusižeminimas tam, kad kitas galėtų pakilti, suteikia mums galimybę patirti didžiulį džiaugsmą.

Troškimas būti pirmam mumyse įsišaknijęs taip, kad kai kas abejoja ar iš tiesų galima išmokti nuolankumo. Tikrovė yra tokia, kad jei norime mylėti nuoširdžiai, privalome to išmokti. Ar matėte nuolankų kūdikį? Nuo tos akimirkos, kai gimėme, turime instinktą gauti ko norime.

Jei nuolankumą vertinsime kaip būdą išreikšti džiaugsmą mylėti kitus, jis taps mūsų nuostatų dalimi. Tuomet savo savanaudiškumo ir garbės troškimą pakeisime ramybe. Nuolankūs žmonės jaučiasi saugūs būdami tuo, kas jie yra. Jie suvokia savo ir kitų vertę, todėl jiems malonu matyti, kad kitiems sekasi. Vakarų kultūroje nuolankumas nėra mėgstama tema, bet ji yra esminė ir pasitenkinimą teikianti meilės savybė. Tačiau tai nereiškia, kad nuolankiam būti lengva.

Nuolankumas: širdies ramybė, leidžianti pasitraukti į šalį, kad pripažintum kito vertę.

KĄ REIŠKIA MYLĖTI KITUS, TURINT NUOLANKUMO NUOSTATĄ?:

  1. Suvokti savo vietą. Daugelis žmonių sako, kad pirmiausia mokantis nuolankumo turime suvokti, kad esame išdidūs. Kai pripažįstame troškimą būti aukštesniems ir geresniems už kitus, pajuntame laisvę ir galime suprasti, kad esame nei geresni nei blogesni už kitus. Kai matome savo puikybę, lengviau nepatekti į jos pinkles. Trokšti teigiamo atsiliepimo nėra puikybė pripažinti savo paties vertę yra žingsnis mokantis geriau mylėti kitus. Jei iš tiesų esame nuolankūs, nežeminsime savęs. Meilė ragina įžvelgti kitų vertę ir kartu teigiamai galvoti apie save. Pajusti savo vertę tai reiškia būti dėkingam už tai, koks esi, ir už tuos talentus bei gebėjimus, kurių turi. Jeigu jums labai svarbu gauti tą dėmesį, kurio, kaip manote, esate nusipelnęs, keiskite šią nuostatą ir domėkitės kitais, išklausykite žmones ir parodykite jiems dėmesį.

  2. Būti pasirengusiam aukotis. Tikrasis nuolankumas daugiau susijęs su aukojimusi tam, kad kitas galėtų eiti į priekį, o ne brautis patiems. Kai tokia nuolankumo nuostata tampa įprasta, būname budrūs ir pastebime, kur galėtume pasiaukoti, kad padėtume kitam. Ši savybė vien svarbiausių santuokiniame gyvenime. Kiekvieną dieną du žmonės susiduria su situacijomis, kuriose tenka vienam ar kitam aukoti savo pirmenybę ir užleisti eilę sutuoktiniui. Kai išties vertiname savo sutuoktinį, vienas didžiausių mūsų troškimų yra matyti kaip jam sekasi. Nuolankumas atneša mums širdies ramybę, nes nemanome, kad sutuoktinio sėkmė trukdo mano sėkmei. Mylėti žmogų nuolankiai ne visada reiškia, kad reikės aukotis, bet tai tikrai reikalauja būti pasirengusiam pasiaukoti, jeigu dėl to kito gyvenimas bus geresnis. Būti nuolankiam šeimoje gali reikšti, kad, kai esate restorane, pasiūlote sutuoktiniui sėsti į geresnę vietą, paaukojate savo savaitgalio planus, kad padėtumėte jam pasiruošti svarbiam pokalbiui, atsisakote savo noro žūtbūt laimėti ginčą ir pan. kai suprantate, kad visi šie dalykai visų pirma yra DOVANOS, norite juos duoti kitiems, o ne prisirišti prie jų. Jeigu norite parodyti tikrą meilę, paaukokite ką nors vertingą dėl tų santykių.

  3. Nuolankumo teikiama stiprybė. Nuolankumas praskina kelią į žmonių širdis. Atskleisdami savo trūkumus, iš tiesų pademonstruojame charakterio tvirtumą. Tai tikriausiai reiškia, kad esame pasirengę pripažinti, kad mums reikalinga pagalba ir tada, kai norime gerai pasirodyti. Priimti iš kitų pagalbą yra geriausias ir sunkiausias būdas palaikyti meilės kupinus santykius. Mes iš prigimties linkę slėpti savo trūkumus ir rodyti gerąsias savybes, bet nuolankumas, atskleidžiantis kitiems, kokie iš tikrųjų esame, turi galią visiškai pakeisti mūsų santykius su žmonėmis. Nuolankumas, kaip ir kitos mylinčio žmogaus charakterio savybės, yra priešingas įprastoms elgesio normoms. Jis priešinasi mūsų kultūroje paplitusiam mąstymui „griebk viską, ką gali“ ir pripažįsta, kad svarbiausia gero gyvenimo dalis yra žmonių santykiai.

  4. Atpažinti kitų poreikius. Dažnai būti nuolankiu mums lengviau prieš nepažįstamus negu prieš artimiausius žmones. Tikrasis nuolankumas reiškia, kad rūpinimąsi savimi atidedame į šalį ir įsivaizduojame, kaip jaustumės patys, patekę į situaciją, kurioje yra kitas. Jei jus nepelnytai sukritikavo, neatsakykite tuo pačiu. Skirkite laiko apmąstymui kokia tiesa slypi toje kritikoje ir norėkite kažko pasimokyti iš tos situacijos.

  5. Teisingas savo jėgų panaudojimas. Mylintis žmogus nešvaisto jėgų išdidumui. Jis puikiai supranta, kas gyvenime yra svarbiausia, ir įgyvendina troškimą mylėti kitus. Mūsų silpnybė gali tapti stiprybe, kai žvelgiame į ją nuolankiu žvilgsniu.

  6. Tikrasis nuolankumas prieš netikrą nuolankumą. Tapdami vis nuolankesni, mes darome gera paprasčiausiai dėl to, kad kitas žmogus yra vertas mūsų meilės, o ne todėl, kad ir iš jo kažko tikimės. Kai laukiame, kad kitas pagirtų mūsų „nuolankų“ poelgį, mūsų dėmesys nukrypsta nuo meilės. Turbūt esate girdėję posakį, kad kai tau dvidešimt, jaudiniesi, ką kiti apie tave galvoja, kai tau trisdešimt, tau nerūpi ką kiti apie tave galvoja, o kai tau keturiasdešimt, supranti, kad niekas apie tave nieko negalvojo. Bręsdami sutinkame, kad mūsų poelgiai nebūtų aukštinami kaip svarbūs, ir nesijaudiname, jeigu niekas mums už juos nepaploja. Kai elgiatės nuolankiai, paklauskite savęs: „Ar tai darau tam, kad gaučiau kažką mainais?“ galbūt sulauksite pagarbos už savo nuolankumą, bet ne tai turėtų būti tikslas. Jeigu šitaip elgiatės tam, kad tai būtų įvertinta kaip nuolankus poelgis ir sulauktumėte kitų dėmesio, tai tėra dar viena puikybės forma. Jeigu kas nors vaikščiotų ir sakytų „Aš esu niekas“ ir „nesvarbu, ką aš galvoju, pamiršk mane“, gal būt tas žmogus iš pradžių pasirodytų esąs nuolankus, bet iš tiesų – tai puikybė. Užuot kalbėjęs apie save, išties nuolankus žmogus nuoširdžiai domisi kitais, nori sužinoti jų gyvenimo istoriją, pasidomėti, ką jie mano, kokie jų pranašumai. Visi trokšta tokio žmogaus draugijos, Jis negalvoja, kad yra nuolankus, ir juo labiau nepasakoja apie tai kitiems. Tikriausiai toks žmogus iš vis negalvoja apie save, bet pastebi kas gali padėti kitiems. Nuolankumas leidžia mums sukurti nuostabiausią gėrį, ir dažnai dėl jo mums sumokama didžiuliu gėriu. Nuolankumas neturi nieko bendro su mūsų socialiniu statusu. Žmogus gali būti labai žemos socialinės padėties bet išpuikusios širdies ir atvirkščiai.

  7. Nuolankumas kaip gyvenimo būdas. Norint praktikuoti tikrąjį nuolankumą, svarbu mąstyti apie šias tris tiesas: neturiu nieko, ko nebūčiau gavęs – ne jūs pasirinkote gyventi, kai gimėte, kažkas keletą metų rūpinosi jumis, protas ir fiziniai gebėjimai buvo duoti tam, kad juos lavintumėte, kraujas, kuris palaiko kūno funkcijas, teka ne dėl jūsų pastangų. Visko pasiekėte kitų padedamas. Mano pažinimas yra ribotas – ir išmintingiausias iš mūsų turi tik lašelį pažinimo, taigi, nėra priežasties puikuotis, jeigu suvokiame koks didelis yra mūsų neišmanymas. Kad gyvenčiau, esu visiškai priklausomas nuo kažko, bet ne nuo savęs – viskas ką turime, yra dovana, negi oro gurkšnis, kurį tuoj įkvėpsime. Turbūt sutiksime, kad nė vienas iš mūsų nesukūrėme savęs, neįmanoma sėkmę ar net išlikimą planetoje prisiimti, kaip absoliutų savo nuopelną, Visi mes kokiu nors būdu esame priklausomi nuo kitų, nuo Dievo, bet ne nuo savęs. Puikybė yra pasitikėjimas savo sugebėjimais. Nuolankumas reiškia, kad pripažįstame, kokie esame priklausomi nuo jėgos kuri yra ne mumyse.

  8. Nuolankumo priešininkas skausmas. Praeities nuoskaudos gali lengvai mus sulaikyti nuo pastangų būti nuolankiais. Tik kai stengiamės išsigydyti tas nuoskaudas, pasikliaudami kitomis šešiomis meilės savybėmis, tampame laisvi ir galime nebegalvoti apie save, o skirti dėmesio kitiems, kuriuos mylime.

  9. Tikra draugystė. Tikro nuolankumo džiaugsmas – mylėti kitus taip stipriai, kad troškimas matyti juos įvertintus yra didesnis už bet kokį savanaudišką tikslą.

Nuolankumas taip pat kviečia mus vengti vienos iš dažniausiai tėvų daromų klaidų – kaltės. Jeigu dvejojate, ar esate geri tėvai, pasakysiu jums – „nesate“. Bet jeigu per daug rūpinsitės visomis savo silpnybėmis, pamiršite mylėti vaiką. Nuolankumas – tai noras tobulinti savo, kaip tėvų, auklėjimo įgūdžius, bet neprisiimti visos atsakomybės už negerą vaiko elgesį. Būdami nuolankūs pripažįstame savo, kaip tėvų, silpnybes, bet pernelyg ilgai apie jas nemąstome.

Kokie būtų jūsų santykiai, jeigu:

  • atsisakytumėte savo „teisių“, kad tai duotų naudos kitiems?

  • Siektumėte tarnauti, o ne valdžios, arba vadovautumėte tarnaudamas?

  • Savo nuosavybę, gebėjimus ir statusą naudotumėte tam, kad kiti patirtų sėkmę?

  • Visus savo talentus, laiką arba postą laikytumėte dovana?

  • Nelaikytumėte pykčio, kai kiti užbėgtų jums už akių?

Pamėginkite būti nuolankus su žmogumi, su kuriuo bendraujate kas dieną. Kaip galėtumėte tai padaryti? Ar tas poelgis pareikalaus iš jūsų aukos?