PASITIKĖJIMAS savimi ir pasauliu

Pasitikėjimas ko gero prasideda nuo mūsų pačių. Pasitikiu savimi? Tuomet galiu pasitikėti ir kitais, pasauliu.

Tačiau retas kuris pradedame nuo savęs. Susiduriu su situacijomis kur noriu nepasitikėti kitu žmogumi – jo nepažįstu, jis neatrodo man patikimas (dėl įvairių subjektyvių/objektyvių priežasčių), turėjau karčią patirtį būti apgautas/apgauta. Pažįstama, tiesa?

Galvojau vis – nuo ko gi tas pasitikėjimas priklauso, kaip vat imti ir pasitikėti pačiu savimi, kad lengviau būtų su pasauliu komunikuoti. Viskas man pasirodė ne taip paprasta, kaip norėtųsi.

Pirmieji dvidešimt mūsų gyvenimo metų padeda tuos pagrindus – savivertės, pagarbos, pasitikėjimo. Ir nereikia vien tik tėvų kaltinti, jeigu kas nors netaip. Žinoma, didelė bazė susiklosto šeimoje, bet gi dar yra visuomenė: ugdymo įstaigos, užklasinė veikla, gatvė… Visur gauname įvairias patirtis, kurios formuoja mumyse tą vidinį „stuburą“. Kiek jis sveikas, neiškrypęs – tikriausiai ir parodo mūsų vidinis saugumo, pasitikėjimo jausmas.

Atsidūrę naujoje situacijoje, mes nesąmoningai imame vertinti – klasifikuojame naują informaciją atsižvelgdami į tam tikrus kriterijus. Šie kriterijai formuojasi viso gyvenimo metu, mums augant, mokantis: patikimas – nepatikimas, tikiu – netikiu, geras – blogas… Įvertinimas vyksta nesąmoningai, o galvoje lieka tik rezultatas. Mes vertiname vieną ar kitą įvykį kaip analogišką mūsų praeityje. Atmintis remiasi apsauginiu projekcijos mechanizmu.

Kad išsilaisvintume nuo šio trukdančio ypatumo, geriau būtų mėginti kiekvieną situaciją priimti kaip naują. Dar labai svarbu įsiklausyti į save, būti dėmesingam reakcijoms ir pojūčiams, kuriuos rodo mūsų kūnas. Mūsų kūnas reaguoja į tai, kas vyksta nepriklausomai nuo mūsų sąmoningų, racionalių vieno ar kito žmogaus, situacijos vertinimų. Būtent kūno reakcijos dažnai būna tikslesnės ir patikimesnės nei mūsų intelektiniai gebėjimai.

Prisipažįnsiu, man nėra lengva pasitikėti pasauliu: kitais žmonėmis, tuo, ko nepažįstu, ko nesu mėginusi, ko nežinau. Tai suformuota ir šeimoje, ir visuomenėje, be abejo. Labai gerai pamenu tokį rusišką posakį: „доверяй но проверяй“… Nepatinka man šis posakis. Nors jame yra išminties – saugokis, būk atsargus pasitikėdamas. Tačiau jame taip pat ir plona riba tarp pasitikėjimo ir kontrolės. Kaip žinome, kontrolė – nerimo, baimės šaltinis. Kontroliuodami ir gelbėdami visuomet patys tampame aukomis. „Karpmano trikampio“ žaidimai. Ten nėra santykių, nėra energijos.

Būtent santykiams vystytis, augti yra būtinas pasitikėjimas. Nepasitikėjimas reiškia atsargumą, kryptingą nusiteikimą, kad viskas baigsis blogai – o tai pastovus, nors ir ne visada vienodai intensyvus, stresas. Nuolatinių ir konstruktyvių santykių be pasitikėjimo nesukursime.

Pasitikėti – reiškia būti atviram netikėtiems įvykiams ir naujai informacijai. Tai reiškia – nepasikliauti vien ankstesne patirtimi, o peržengti savo galimybes čia ir dabar su nuostata: aš turiu visas būtinas sąlygas, kad priimčiau sprendimą, – kūną, kalbą, protą, intuiciją, savo žinias ir įgūdžius. Galiu akimirksniu susiorientuoti iškylančioje situacijoje ir sureaguoti tinkamiausiu būdu.

Labai nesiplėsiu apie pasitikėjimą ir nepasitikėjimą santykiuose, nes kiek situacijų, tiek ir sprendimų. Tik priminsiu sau ir Jums – kad išmoktume pasitikėti kitais, visų pirma pasistenkime išmokti pasitikėti savimi ir „klausytis savo širdies“.