TĖVAI SAVO VAIKAMS YRA TĖVAI, BET NE DRAUGAI. KODĖL?

  • Post author:
  • Post category:Be kategorijos

seima atostogos.2jpg Būti draugais – tai bendrauti kaip lygus su lygiu.
Draugai neturi tokios atsakomybės prieš draugus kaip tėvai už savo vaikus. Ir negali duoti tokio palaikymo, kokio vaikas ieško pas savo tėvą ar motiną.
Taip pat tarp tėvų ir vaikų visuomet išlieka atstumas, tarpas, kurio neturime ir negalime peržengti, dalykų, apie kuriuos nesikalbame su vaikais, kaip ir vaikai su mumis. Tėvai visuomet pasilieka teisę priimti sprendimus.
Tol, kol vaikas mažas, iki paauglystės, tėvai vaikui yra Dievo vietininkas žemėje. Jeigu mama ar tėvas žino ką daro – vaikui ramu. Nes pagrindinė atsakomybė už vaiko gyvenimą priklauso tėvams.
Taip pat suaugusiam žmogui priklauso atsakomybė už tai kokias ribas jis nubrėžia su vaikais. Net jeigu ir labai norisi būti „geriausia drauge“ savo dukrai ar sūnui, taip neturi būti, nes tokiu būdu mes pažeisime savo vaikų asmenines ribas. Tai žalinga. Abiems pusėms. Suaugę turi draugauti tik su suaugusiais, o vaikai ir paaugliai – tik su bendraamžiais.
Netgi tuomet, kai mūsų vaikai jau suaugę ir mes bendraujame su jais kaip suaugęs-suaugęs, mes vis tiek niekada nebūsime lygūs, mes visuomet liksime tėvais savo vaikams, o tai reiškia tam tikrą atstumą. Ir juo labiau neturime teisės perkelti savo vaikams atsakomybės už savo savijautą, jausmus, nesėkmes ar bėdas. Neturime su jais tuo dalintis. Tam yra kiti suaugę žmonės, specialistai.
Privalome su tuo susitaikyti ir elgtis tinkamai, kiek mūsų vaikams metų bebūtų. Likime savo vaikams Tėvais.

Taisyklės, kurios gali padėti mums, tėvams bendraujant su paaugliais ir jaunuoliais:
1) Raskime sau įdomų užsiėmimą. Praktikuokime sąmoningumą. Kitaip mes nuolat ieškosime priekabių savo vaikuose, nes domėsimės tik jais.
2) Kvėpuokime. Kai pradedame pokalbį su vaiku, kurio viduje „revoliucija“ (taip jau būna asmenybei vystantis), fiziškai įkvėpkime. Ir tai ne vaizdus išsireiškimas, taip darykime iš tikrųjų – pamatysime kaip tai padeda išklausyti ir reaguoti ramiau.
3) Bendraudami su paaugliu prisiminkime pasaką apie Undinėlę, kaip jai skaudėjo vaikštant, nors ji pati to norėjo. Taip ir paauglystėje – viskas (ir gera ir bloga) yra stipriai ryškiau ir skausminga. Taigi, mūsų mylimi žmonės, vaikai, jaučia kitaip nei mes, suaugę. Stipriau. Viską.
4) Būkime savo vaikams tam tikra prasme „partneriai“: juk jie jau tokiame amžiuje, kai daug ką gali padaryti patys, tačiau dar nesugeba prisiimti pilnos atsakomybės – taigi, mokykime jų to. Savo pavyzdžiu. Jeigu jūsų prašo pagalbos – padėkime. Ir svarbiausia – pastebėkime tą prašymą, nes jis dažnai nėra tiesioginis.
5) Priminkime sau, kad tai mūsų mylimi žmonės – netgi tuomet, kai jie nereaguoja į mūsų prašymus, guli su telefonu rankoje ir žiūri į lubas. Tai sunku, bet juk mes – suaugę, o ne jie. O jeigu dar prisimintume kai patys buvome įsimylėję – tuomet tas meilės objektas atrodo tobulas ką jis bedarytų. Šiek tiek tokių jausmų pajuskime savo vaikams – abiem pusėms bus lengviau bendrauti, nes santykiuose atsiras meilės. Drausminti ir mokyti būtina su meile, kitaip tai virsta demagogija ir žiaurumu.
6) Pasakokime savo vaikams apie save. Netgi jeigu mums atrodo, kad jų tai nedomina. Na, bent jau keletą sakinių kas dieną: kaip praėjo mūsų diena, kas nepasisekė, o ką planuojame daryti kitaip. Trumpai. Ir neverta klausinėti paauglio apie jo dieną, nes dažniausiai jis jau bus papasakojęs apie tai tam kam norėjo. Tačiau, jausdamas, kad mes atviraujame, žinos, kad gali būti išklausytas. Ir gal pasidalins su mumis savo diena.
7) Mėginkime pažinti savo vaikus kaip naujas asmenybes, o ne mūsų kopijas. Jeigu iki 12 metų vaikas nesusidomėjo mūsų hobiu, tai mums belieka stebėti kokį jam patinkantį užsiėmimą jis susirado. Ir gal būt pamėginti su juo tą sritį atrasti sau. Kodėl gi ne? Jeigu norime būti šalia. Tai galimybė mums, tėvams, plačiau pažinti pasaulį.

Suvokti, kad „visas pasaulis telpa manyje“, o tai reiškia, kad aš ir esu tas pasaulis, tas žmogus, kuris kuria savo gyvenimą ir praktiškai viskas priklauso nuo to, kaip aš elgsiuos – tą ir turėsiu. Štai tokie egzistenciniai klausimai kyla bręstančiam žmogui, šalia kurio esame mes, tėvai.
Mūsų užduotis ir pareiga – parodyti kaip koreliuoja laisvė su atsakomybe. Ir po truputį vis daugiau ir daugiau tos atsakomybės suteikti. Juk atsakomybė dar ir galia. Taigi, įgalinkime savo vaikus, o ne atimkime iš jų jėgas pernelyg besirūpindami, aptarnaudami, saugodami nuo visko.
Abejonės ir prieštaravimai. Iki dvylikos metų mes dar galėjome daryti įtaką savo vaikų pasirinkimams arba liepti kažką daryti ar nedaryti, pasitelkdami savo sprendimų galią, tačiau paauglystėje mes susiduriame su pasipriešinimu. Ir tai jaučiame kaip jų jėgą. Neišsigąskime jos, o kaip tik, palaikykime. Švelniai. Suteikdami užnugarį. Ir taip, tai nelengva, tai menas. Santykių menas. Todėl supraskime, kad mūsų ir vaikų santykiams laikas keistis.
Pirmiausiai – pripažinti sau patiems savo jausmus. Pavyzdžiui tai, kad mes, tėvai, bijome. Arba pykstame. Bijome to, kad mūsų paaugę vaikai gali patekti į pavojus. Nes mes jau nesame šalia ir negalime apsaugoti, kontroliuoti situacijos, Ir tenka atiduoti visą atsakomybę jiems, o tai labai sunku. Nes manome, kad jiems tai dar per anksti, kad dar nesugebės. Ir tai dažnai yra tiesa. Tuomet pasidalinti savo pripažintais jausmais su savo vaikais – kad jie žinotų kodėl mes sakome kažką ar prašome nedaryti kažko. Ne visuomet būsime išgirsti, bet pamėginti verta. Visuomet. Ne priekaištauti ir drausti, o pasidalinti savo baimėmis. Išsakyti jas garsiai, įvardinti.
Ir paskutinis svarbus dalykas – supraskime, kad kiekvienas žmogus, neišskiriant ir mūsų vaikų visuomet nori būti suprastas ir priimtas toks koks jis yra – su visais savo privalumais ir trūkumais. Žmogus visada ieško prieglobsčio, saugios vietos, kur gali būti ramus, jaustis mylimas. Prisiminkime – kokia tai vieta yra mums. Kokia vieta tai gali būti jaunam žmogui. Ir pamėginkime tokią vietą sukurti savo namuose. Saugią ir neatstumiančią. Toje vietoje turi būtinai būti Meilė.