Asmenybės nuolatinės kaitos gyvenime teoriją sukūrė psichologas Erikas Eriksonas (1902–1994). Asmenybės vystymąsi jis skirstė pagal asmenybės ryšį su socialine aplinka ir įvertino somatinių kūno, asmeninių, socialinių ir kultūros veiksnių įtaką asmenybės vystymuisi.
Kiekvienoje vystymosi stadijoje, kuri tęsiasi tam tikrą amžiaus tarpsnį, žmogui iškyla specifinių problemų (raidos krizės), nuo kurių sprendimo priklauso tolesnis asmenybės vystymasis. Vaikas augdamas vis daugiau visko išmoksta, perpranta, pažįsta aplinką, įgyja vis daugiau įvairių įgūdžių, kasdien keičiasi, o pokyčių kokybė tiesiogiai priklauso nuo ryšių su artimais žmonėmis kokybės. Kasdien įgydamas vis daugiau patirties vaikas tampa vis savarankiškesnis, siekia pažinti aplinką ir neišvengiamai susiduria su draudimais, kuriuos įveikia arba ne. Kiekvienai pirmą kartą atliekamai veiklai prireikia daug pastangų, be to, tai sukelia diskomforto būseną, kuriai būdingi tokie jausmai kaip neviltis, bejėgiškumas, baimė, įtampa, nerimas, nuotaikų kaita.
Kiekvienoje amžiaus tarpsnių krizėje glūdi dvi galimybės: pirma – įveikti krizę ir tai skatina asmenybės augimą, emocinę brandą; antra – neįveikti krizės ir tai lemia fizinės, psichinės sveikatos, asmenybės integracijos sutrikimus, adaptavimosi sunkumus. Priklausomai nuo sėkmingo ar nesėkmingo krizės įveikimo, vaikas įgyja naują savybę arba elgiasi sau įprastu būdu. Pavyzdžiui, jeigu mama viską daro už vaiką (aprengia, valgydina), tai vaikui nesuteikiama galimybė įveikti atsiskyrimo nuo mamos etapą ir išmokti būti savarankiškam. Todėl daug vaikų, atėjusių į pirmąją klasę, tebėra nesavarankiški (iš 168 pirmokų 32 pasižymi nesavarankiškumu) (Burvytė, 2011)
Naujagimio krizė (pasitikėjimo-nepasitikėjimo)
Pirmąją amžiaus tarpsnių krizę kūdikis išgyvena gimdamas. Tai yra pats trumpiausias kritinis laikotarpis, kuomet vaikas patenka į jam naują ir visiškai kitokią aplinką, kurioje turi išmokti pasitikėti kitais ir jaustis saugiai. Ši krizė tęsiasi maždaug tris pirmuosius gyvenimo mėnesius.
Šioje raidos stadijoje vaiko artimiausi aplinkiniai žmonės (dažniausiai tai yra mama) turi pasistengti, kad vaikas jaustųsi saugus. Vien mamos buvimo šalia nepakanka, reikia, kad vaikui tai teiktų malonius potyrius. Kūdikis jausis saugus ir bus daug ramesnis, kai jaus tas pačias rankas, užuos tą patį kvapą. Svarbu, kad nesikeistų kūdikio aplinka (tie patys namai, lovytė, tas pats minkštas žaisliukas, į kurį vaikas mėgsta įsikniaubti ir kt.).
Ar aplinka saugi, kūdikis vertina ir pagal tai, kiek yra patenkinami fiziologiniai jo poreikiai. Kūdikio verksmas reiškia pagalbos šauksmą ir nereikia baimintis, kad vaikas išleps, jei bus reaguojama į jo verksmą ir ieškoma priežasties. Pavyzdžiui, mama sako, kad kūdikis verkė, o ji nežinojusi ką daryti, todėl uždarė duris ir paliko jį vieną kambaryje. Tokio amžiaus kūdikiai niekaip kitaip negali suaugusiesiems pranešti apie tai, kad jiems kažkas yra negerai, tik verkimu, todėl privalu besąlygiškai reaguoti, ieškoti priežasties ir stengtis užtikrinti kūdikio saugumo poreikį. Jei mamos elgesys kels kūdikiui neigiamus potyrius, jam formuosis nepasitikėjimas kitais.
Šiam raidos etapui pasibaigus vaikas išmoksta pasitikėti arba nepasitikėti kitais asmenimis, kurie rūpinasi jo svarbiausiais poreikiais (pavyzdžiui, maitinimu, šiluma, švara ir fiziniu kontaktu), ir jaučiasi saugus arba nesaugus.
Pirmųjųmetų krizė (autonomija arba abejonė)
Ši krizė gali prasidėti nuo devynių mėnesių ar vėliau ir tęstis iki 1,5 ar iki 2,5 metukų, kai vaikas pradeda laisviau judėti aplinkoje ir nebėra visiškai priklausomas nuo mamos. Vaikui nori tyrinėti ir pažinti aplinką. Per patirtį jis supranta, kad gali pats pasiekti daiktus, nuropoti ar nupėdinti pasiimti jį dominantį žaislą, atidaryti stalčių. Šiuo periodu vaikas mokosi pats pasirūpinti savimi: naudotis tualetu, valgyti, vaikščioti ir kalbėti.
Šios krizės pabaigoje vaikas žino tris dalykus, t. y. kad jis:
egzistuoja;
yra atskiras individas;
turi savo norus.
Jeigu mes ribojame vaiko judėjimo laisvę, jis negali įgyti šių savybių. Tėvai, sudarydami vaikui saugią tyrinėjimo aplinką, sudaro sąlygas šias savybes įgyti. Vaikas gali norėti obuolio ir nenorėti morkos. Gali norėti rankoje laikyti spalvotą žaislą ir nenorėti ryšėti seilinuko ar dėtis kepurę. Tokio amžiaus vaikui tampa svarbu ne tik reikšti, bet ir siekti patenkinti savo norus.
Šiuo amžiaus tarpsniu netinkamas metodas yra įtikinėti, įrodinėti ir derėtis su vaiku, ką jis turi daryti. Pavyzdžiui, vaikas mėto košę su šaukštu ant stalo, o mama kalba: „nemėtyk košės, negražu, niekas taip nedaro“. Vaikas šito nesuvokia, jis tyrinėja aplinką ir pažindamas save suvokia, kad jis gali padaryti šitą veiksmą. Bus kur kas veiksmingiau, jeigu vaikui pasakysime: „šaukštu dedame maistą į burną“ ir parodysime, kaip tai galima padaryti.
Tokio amžiaus vaikų žodynas nėra gausus ir žodžio „negalima“ jie negirdi, o išgirsta tik „galima“, todėl kartoja savo veiksmą toliau. Pavyzdžiui, jeigu vaikas žaidžia su sultimis, reikėtų porą kartų pasakyti ir parodyti, kad sultis reikia gerti, ir perspėti: jeigu jis žais su sultimis, tada jos bus paimtos. Jeigu vaikas ir toliau elgiasi netinkamai, būtinai privalote atlikti veiksmą, kurį minėjote, – paimti sultis. O žaidimui galima duoti indelį su vandeniu ir paskirti vietą, kur vaikas gali žaisti.
Teisingai elgiasi tėvai, kurie palieka vaikui pasirinkimo teisę, leidžia jam tyrinėti aplinką (versti stalčius – išimti ir vėl sudėti į juos daiktus, belsti šaukštu į valgymo stalelį, išardyti ir vėl surinkti buteliuką). Jei iki metukų amžiaus tėvai vis dar neleidžia vaikui valgyti pačiam ir prievarta mėgina sodinti jį ant puoduko, atsiranda rizika, kad iki pirmos klasės jį patys maitins šaukšteliu ir keis sauskelnes.
Negalima slopinti vaiko pažinimo poreikio. Jeigu jį užslopinsime dabar, tai vėliau paaugęs jis neturės norų ir veiklos tikslų. Šiuo periodu vaikas mokosi pats savimi pasirūpinti: mokosi naudotis tualetu, valgyti, vaikščioti ir kalbėti arba abejoja savo sugebėjimais ir jaučia gėdą. Vaikas, įveikdamas šio amžiaus tarpsnio krizę, suvokia save kaip atskirą nuo kitų žmogų ir ugdosi valią arba susitapatina su kitais.
Trečiųjų metų krizė (iniciatyva arba kaltė)
Šiuo amžiaus tarpsniu (krizė gali prasidėti 2,5–3,5 amžiaus vaikams ir tęstis net iki 6 metų), vaiką užvaldo frazė „aš pats“. Dar vakar buvęs paklusnus mažylis staiga pradeda net isteriškai reikalauti savarankiškumo ir su neįtikėtinu užsispyrimu ginti savo nuomonę. Taip yra todėl, kad tokio amžiaus mažyliui atsiranda stiprus poreikis tirti aplinką jam pageidaujamu būdu. Ir tada vaikas dažnai sulaukia jį erzinančių „neimk“, „negalima“, „neliesk“, „nelįsk“. Dar blogiau, jei už atliekamus aplinkos „tyrimus“ yra baudžiamas. Tėvams reikėtų žinoti, kad trejų metų vaikas dar nepajėgus ramiai nusėdėti nieko neveikdamas. Tam, kad vystytųsi, jam reikia judėti ir pažinti aplinką, o tėvai neturi riboti savarankiško pažinimo proceso.
Šio amžiaus vaikas jau skiria žodžius „noriu“ ir „reikia“. Kai norai su galimybėmis nesutampa, pirmenybę atiduoda norams. Kad išvengtumėte trimečio krizei būdingo prieštaravimo, geriausia visada jam siūlyti pasirinkti vieną iš dviejų ir būtinai pavartoti žodį „nori“: „Ar pirmiau nori autis batukus, ar užsirišti šaliką?“ Arba jeigu vaikas nenori rengtis, bet nori į darželį: „Šiandien darželyje galėsi žaisti su draugais, bus įdomi diena. Nori pas draugus? Gerai, bet prieš tai turime apsirengti“. Svarbu parodyti vaikui, kad mums svarbūs jo norai, ir jis galės juos išpildyti, bet prieš tai turi padaryti tai, ką reikia, ko nemėgsta, turi pasistengti. Kiekvienas malonumas turi savo kainą, kad jis teiktų džiaugsmą ir vaikai jį vertintų, reikia sudaryti vaikams sąlygas išsiugdyti valią – jie turi išmokti daryti tai, ką reikia, ir turi išmokti atidėti, išlaukti malonumų.
Šiuo amžiaus tarpsniu formuojasi vaiko emocijos (spontaniška reakcija į patenkintą arba nepatenkintą poreikį) ir jausmai (tai vaiko santykių su žmonėmis, daiktais ir reiškiniais išgyvenimas), todėl tėvų pareiga – padėti savo vaikui atpažinti emocijas, suprasti, kas jas sukelia, ir mokyti tinkamai jas reikšti. Svarbu nedrausti vaikui reikšti emocijų ir jausmų, bet dera stabdyti netinkamą vaiko elgesį ir parodyti, kaip jis gali elgtis kitaip apimtas emocijų. Šiuo amžiaus tarpsniu turi būti pradedama ugdyti asmenybės savybė valia, kuria vaikas pradeda sąmoningai reguliuoti savo elgesį ir įveikti vidines ir išorines kliūtis.
Tėvai ramiu tonu turėtų padėti vaikui suvokti savo emocijas, mokyti atpažinti savo jausmus ir juos įvardyti: „Tu pyksti, kad neleidžiu žaisti su kompiuteriu?“ Reikia paaiškinti, kodėl dabar negalima žaisti su kompiuteriu. Pavyzdžiui: „Žaisdamas kompiuteriu gadini akytes ir nestiprini rankyčių ir kojyčių, todėl gali nematyti, kas vyksta lauke ir neišmokti bėgioti ar žaisti su kitais vaikais.“ Šiuo raidos etapu vaikas nori atlikti daugelį veiksmų, ką moka ir atlieka suaugę, todėl jis kartais peržengia tėvų nustatytas ribas ir dėl to jaučiasi kaltas.
Deja, dažniausiai tėvai draudžia vaikui rodyti pyktį, nepasitenkinimą, „kaprizus“, išreikšdami tą pačią emociją: pakeltu piktu tonu vaikui aiškindami, kad nedarytų to ar ano. Tačiau tai nėra paprastas kaprizas, tai – noras pažinti aplinkinį pasaulį. Kai vaikas yra verčiamas užgniaužti savo jausmus ir emocijas, gali atsirasti tuštinimosi sunkumų, vaikas gali pradėti mikčioti, gali kilti alergija ar kitos psichosomatinės ligos.
6–7 metų, arba mokyklinė, krizė (darbštumas arba nepilnavertiškumas)
Šiuo amžiaus tarpsniu tarsi yra patikrinama tai, ką vaikas sukaupė iki mokyklos, kaip jis yra pasirengęs prisitaikyti prie naujų iššūkių ir įgyti naujos patirties. Tapęs mokiniu vaikas atsiduria naujoje aplinkoje ir jam reikia savarankiškai patenkinti savo poreikius. Jeigu tėvai vaikui ikimokykliniu laikotarpiu leido įgyti tokios patirties, tai mokykloje jam bus paprasta. Tačiau jei tėvai tenkino visus vaiko kaprizus ir norus, nereikalaudami iš jo jokių pastangų, tikėtina, kad vaikas susidurs su dideliais sunkumais pradėjęs lankyti mokyklą.
Pasitaiko, kad tokio amžiaus vaikams yra sunku kontroliuoti savo norus ir paklusti taisyklėms: negalima išeiti iš klasės kada norisi, negalima neiti į mokyklą, negalima kalbėtis ar juoktis per pamoką ir t. t. Kartais apribotos galimybės verčia vaiką protestuoti. Tai gali pasireikšti verkimu, padidėjusiu dirglumu, jautrumu, agresija.
Kaip tėvai galėtų padėti vaikui?Nesmerkti jo už patiriamus jausmus, negėdinti, nebausti, o būti atidžiais ir dėmesingais klausytojais, pastiprinančiais vaiką ir padedančiais jam pačiam rasti būdus, kaip prisitaikyti prie naujos situacijos. Kadangi atsiranda daug naujų reikalavimų, šiuo metu netinka apkrauti vaiką papildomomis užduotimis, reikalavimais. Suteikite jam šiek tiek daugiau laisvo laiko po pamokų.
Vaikui bus lengviau susidoroti su naujomis pareigomis, jeigu prie jų pratinsite nuo mažens, įtrauksite į namų ruošos darbus. Dar svarbu prieš leidžiant į mokyklą negąsdinti vaiko mokykla: „Nueisi į mokyklą, tai išmokys tave tvarkos“ ir pan.
Kitas klaidingas suvokimas yra tas, kad vaikas paaugs ir pats „ateis į protą“. Deja, žmogaus evoliucija paskyrė tam tikrą laiką, kuomet tėvai turi galimybes padėti vaikams įgyti gebėjimą protauti. Jeigu vaikas šio gebėjimo neįgijo iki 7 metų, tai vėliau ši patirtis gali labai brangiai kainuoti. Privalu nuo pat pirmos vaiko gyvenimo dienos, atsižvelgiant į amžių, sudaryti galimybę vaikui kuo daugiau patirti: leisti judėti, išgirsti įvairius garsus, liesti, užuosti įvairius kvapus, ragauti, matyti ir t. t. Tada vaikas įgis tokias savybes, kurios leis tinkamai įvertinti situacijas ir pasirinkti tinkamą elgesį, meistriškai įveikti iškilusius sunkumus, ugdysis pasitikėjimą savimi arba, priešingu atveju, menkavertiškumo jausmą. Šiuo raidos etapu vaikas įgyja savybę intensyviai mokytis, siekti žinių arba pasijunta nevisavertis, negebantis ką nors gerai padaryti.
Padėkime vaikams įveikti amžiaus tarpsnių krizes
Nieko nėra įdomesnio už vaiko brendimą ir pastangas eiti gyvenimu, už mažo žmogaus norą tapti savarankiškai mąstančia, savo nuomonę turinčia asmenybe… Būkime pasirengę padėti vaikui pažinti jį supančią aplinką. Kiekvienas vaikas savaip įveikia amžiaus tarpsnių krizes, o tai lemia jo temperamentas ir suaugusiųjų elgesys su juo. Kiekvienas vaikas įveikia amžiaus tarpsnių krizes, tik įgytos savybės skiriasi kokybe.
Vaikui išsprendus kiekvieną raidos dilemą, randasi vis nauja asmenybės savybė, formuojasi vis labiau integruotas, brandesnis pojūtis, kad „AŠ“ esu ir kas „AŠ“ esu. Jei vaiko raidos etapuose sudaromos tinkamos sąlygos vaiko raidai, tai išsiugdomos teigiamos savybės: Aš tikiu, Aš galiu, Aš noriu, Aš siekiu, o nesudarius tinkamų sąlygų, ima dominuoti priešingos savybės.
Kiekvieno amžiaus tarpsnio pabaigoje atsiranda naujų poreikių (mokytis, užsiimti kokia nors veikla, būti savarankiškam ir nepriklausomam). Kuo šie poreikiai yra mažiau patenkinami, tuo krizė būna aštresnė, skausmingesnė ir vaikui, ir tėvams. Tad svarbu nesunkinti šio proceso ir padėti vaikui psichologiškai tobulėti.